Paulius Jurkevičius. Lenkiškų pavadinimų problema? Išmetam Valotką ir ramu!

Štai itin skausmingas klausimas skaitytojams: ar gali vienoje vietoje taikiai sugyventi dvi skirtingos dviejų valstybių kalbos, kurių vartotojai kažkada vienas kito neapkentė, vienas kitą žudė, vienas su kitu kariavo? Ne šiaip žudė – masiškai naikino?

Ar yra Europoje tokia hipotetinė vieta, kurioje po siaubingo kiekio pralieto kraujo pagaliau nusistovėjo pax linguarum – kalbų taika?

Taip, tokia vieta egzistuoja. Šią vasarą ją aplankiau ir ja žavėjausi. Italijos Trentino ir Pietų Tirolio sritis, Alpės. Šiandien čia – slidinėtojų, kalnų turistų rojus. Bet prieš kiek daugiau nei šimtmetį čia virė pragaras – Pirmojo pasaulinio karo ruožas, vadintas „Baltuoju karu“. Austrijos–Vengrijos imperija prieš Italijos karalystę. Austrai prieš italus. Italai prieš austrus. Deutsch sprechen prieš parlare italiano. Vokiečių kalba prieš italų. Dantis už dantį. Kraujas už kraują. Sunku net suskaičiuoti, kiek vyrų padėjo galvas ten, kur dabar klesti Alpių slidinėjimo kurortai – 30 tūkstančių? 50 tūkstančių?

Vaikščiojau ir stebėjausi: šiandien čia tvyro susitaikymas. Ir jam atstovauja ne vadovėlinės tiesos, o kelių, gatvių, objektų nuorodos, viešoji informacija buvusių nesutaikomų priešų kalbomis: vokiškai ir itališkai. Brixen ir Bressanone. Bozen ir Bolzano. Toje pačioje kelio nuorodos lentelėje telpa pax linguarum: viršuje itališkai, apačioje – vokiškai. Nepaisant istorinių peripetijų. Nepaisant pralieto kraujo. Nepaisant fakto: viena kalba buvo okupantų kalba, kita – okupuotųjų. Dabar abi kalbos Alpėse gyvuoja absoliučiai lygiomis teisėmis, kaip brolis ir sesuo vienoje šeimoje. Žinoma, kartais pasipyksta, pasiaiškina, kuris labiau tėvo (Patrijos, šiuo atveju – Romos) mylimas.

Idilišką Šiaurės Italijos lingvistinio peizažo vaizdą pateikiu tiems, kurie negali susitaikyti su viešaisiais užrašais lietuvių ir lenkų kalbomis: Švenčionys viršuje, Święciany – apačioje. Ir nereikia man pasakoti, kad viena kalba buvo okupantų, kita – okupuotųjų, kad vieni puolė, kiti – gynėsi. Mūsų Nepriklausomybės karas buvo sunkus, buvo nemažai aukų. Tačiau Pirmojo Pasaulinio karo susirėmimai tarp Austrijos ir Italijos buvo hekatomba, palyginti su lietuvių–lenkų konflikto praradimais.

Įdomu štai kas: karo veiksmai, dviejų valstybių kalbų susidūrimas ten, Alpėse, ir čia, Lietuvoje, vyko maždaug tuo pačiu metu. Ten buvusių nesutaikomų priešų kalbos taikiai klesti. Čia klesti lingvistinė paranoja. Šimto metų senumo okupacijų baubas keliamas iš kapo. Gaivinamas kalbų konfliktas iš serijos „ką jie mums tada padarė“. Ardosi institucijos, diplomatinės tarnybos. Dėl ko? Dėl galimybės rašyti vietovės pavadinimą ne viena, o dviem tos vietovės gyventojų kalbomis? Kalbėti galima, įvardyti galima, rašyti – negalima. Tai XXI amžiaus Lietuva, ji vis bėga, vis vaduojasi nuo polonizacijos šmėklos.

Retorinis klausimas: čia vis dar tu, Lietuvos Didžioji Kunigaikštyste? XV amžiaus daugiakalbystės, tikėjimų ir kultūrų laisvės pavyzdys Vakarų Europai? Čia tikrai tu?

Pasiaiškinkime, kurioje šalyje XX amžiuje tvyrojo didžiausia neapykanta lingvistinėms mažumoms. Ne šiaip – teorinė, ideologinė tolerancijos stoka, o arši kova, naikinimas įstatymais, bausmėmis, smogikų antpuoliais. Atspėjote? Būtent toje, kurioje šiandien klesti pax linguarum – kalbų taika: Italijoje. Benito Mussolinio įkurta „Didžioji fašizmo taryba“ paskelbė tautos išgryninimo programą. Ką reiškia išgryninti tautą? Išnaikinti tai, kas nėra absoliučiai tautiška – svetimus žodžius, kurie galbūt kenkia rasiniam grynumui. Italų kalba pradėjo stumti vokiečių kalbą šiauriniuose regionuose, prancūzų kalbą – vakariniuose, slovėnų kalbą – rytiniuose. Internete galima aptikti fašistinių smogikų plakatų, kuriais buvo apklijuoti Venecijos–Friulio provincijų miestai: „Daužyk slaviškas (slovėniškas) vitrinas“.

Po karo komunistinė Jugoslavija atsakė tuo pačiu: tarptautinėmis sutartimis jai priskirtose Italijos teritorijose masiškai žudė itališkai kalbančius gyventojus, naikino buvusių okupantų kalbą. Pabandytų jie šiandien pasikapstyti kruvinoje praeityje – kurie okupantai, o kurie okupuotieji. Jeigu ten paleistume mūsiškius kalbos gryninimo apologetus, bematant kiltų žiaurus konfliktas.

Bet šiandien italų kalba saugi Slovėnijoje ir Kroatijoje, o slovėnų ir kroatų kalbos – Italijoje. Tuo metu, kai mūsiškė Valstybinė kalbos inspekcija (VKI) medžioja dvikalbius vietovardžius, nes ji taip užprogramuota nebeveikiančio Tautinių mažumų įstatymo, Italijos konstitucijos 6 straipsnis deklaruoja ir reglamentuoja lingvistinių mažumų teisinę apsaugą. Kaip tai atrodo praktikoje? Italijos–Slovėnijos pasienyje yra miestelis dvigubu pavadinimu: itališkai San Giovanni in Tuba, slovėniškai – Štivan. Abu pavadinimai yra kelio nuorodoje, bet kažkam tokia dvikalbystė užkliuvo, slovėniškas pavadinimas buvo uždažytas. Italų policija sučiupo terliotojus, buvo iškelta baudžiamoji byla už etninės neapykantos skatinimą ir nepagarbą lingvistinėms mažumoms. Teismo nuosprendis: 3 mėnesiai 15 dienų laisvės atėmimo, vėliau sušvelnintas iki bausmės lygtinai.

Supaprastinus: ten yra institucija, ginanti valstybinę kalbą, bet yra ir jos antipodas, ginantis kalbines mažumas. Pas mus apskritai nėra Tautinių mažumų įstatymo, kuris teisiškai reguliuotų lingvistinių mažumų galimybes. Pas mus patriotai viešai reikalauja suvis uždrausti tautines mažumas: arba kalbi lietuviškai ir valgai šaltibarščius, ir tada esi grynas lietuvis. Arba nekalbi lietuviškai, nevalgai šaltibarščių ir nesi lietuvis.

Pas mus žodis „mažuma“ sukelia siaubo ir nepakantumo priepuolius. Nesvarbu, kad ir kokia būtų mažuma – tautinė, lingvistinė, lytinės orientacijos. Mažuma? Pavojus valstybei, šėtono kėslai.

Gal jau laikas keisti kursą, pasimokyti iš Italijos, kuri jau pasimokė iš savo žiaurios patirties? Šiandien Italija – Babelio bokštas, čia puikiai gyvuoja 12 lingvistinių bendruomenių. Kalbama, mokyklose mokoma, žiniasklaidoje ir plentų nuorodose rašoma be oficialios italų: graikų, albanų, prancūzų, vokiečių, slovėnų, oksitanų, sardų, kroatų, katalonų, provansalų kalbomis. 2 milijonai 400 tūkstančių kitakalbių italų yra Italijos piliečiai daugiau kaip tūkstantyje savivaldybių ir jie gali laisvai bendrauti su valdžia, pildyti pajamų deklaracijas, rašyti skundus savo tėvų kalba. Valstybė dėl šios daugiakalbystės tapo silpnesnė? Ne, ji tapo stipresnė, turtingesnė, laimingesnė.

Sutinku su VKI viršininko Audriaus Valotkos teiginiu jo žinybos ataskaitoje: „Lingvistinis peizažas gimtąja kalba leidžia mūsų piliečiams jaustis gyvenantiems Lietuvoje“. Lietuvoje gyvenantiems lietuviams, lenkams, rusams, ukrainiečiams, baltarusiams. Ir ne tik: suteikime teisę į autentišką lingvistinį peizažą žemaičiams, dzūkams, aukštaičiams, atgaivinkime mirštančią Lietuvos tarmių įvairovę.

Aš sutinku su VKI viršininko Audriaus Valotkos teiginiu jo žinybos ataskaitoje: „Lingvistinis peizažas gimtąja kalba leidžia mūsų piliečiams jaustis gyvenantiems Lietuvoje“. Lietuvoje gyvenantiems lietuviams, lenkams, rusams, ukrainiečiams, baltarusiams. Ir ne tik: suteikime teisę į autentišką lingvistinį peizažą žemaičiams, dzūkams, aukštaičiams, atgaivinkime mirštančią Lietuvos tarmių įvairovę.

Nesutinku su A. Valotka, kad reikia toliau krapštyti polonizacijos žaizdą. Tegu ji lieka istorijos vadovėliuose, bet ne vietovardžiuose.

Nesutinku su atostogaujančiu kultūros ministru, kuris pareiškė norą atsikratyti VKI vadovu. Atleidžiam A. Valotką, ir lenkiškų užrašų šaršalas išspręstas. Bet ar tikrai? Nebent dėl ramių ministro atostogų. Tačiau vilties yra: ministras pailsės ir grįžęs į darbą kirs Gordijaus mazgą. Paves būtent A. Valotkai inicijuoti energingą visuomenės diskusiją tema „kiek Lietuvos valstybingumui kenkia ‚Bieliszki‘ ir ‚Orzełówka‘?“.

Pabaigai – dar vienas klausimas: ar yra Lietuvoje tokia vieša vieta, kur taikoje ir ramybėje gyvuoja rusiški, lenkiški, lietuviški užrašai? Ir jie niekam nekliūna. Ir ten netgi gėlės žydi. Taip, yra. Anądien vaikštinėjau po senąsias Druskininkų kapines. Ten mirusieji džiaugiasi pax linguarum – kalbų taika. Jie turi tai, ko trūksta mums, gyviesiems.