Nejaugi apie meilę – kovido metu?
Na jau ne, apie plastmasinę širdelių šventę – tikrai ne! Bet dėl visa ko pradėjau knaisioti savo archyvus. Radau: paskutinį kartą apie Valentino dienos reikalus rašiau lygiai prieš penketą metų. Tai buvo kitas gyvenimas. Kitas pasaulis: 2016 metų vasario 14 vakarą daugelio mūsų laukė restoranas, staltiesės, žvakių liepsna, briuto burbuliukai, specialus – meilės dienos, meniu. Prisimenate tokį pasaulį?
Tąkart kaip visada ironiškai aprašiau nacionalinius afrodiziakų ieškojimų ypatumus, o paskui rūsčiai perspėjau dėl aistrų vakaro žudiko – česnako. Nes tasai smirdalas – gyduolis kadaise buvo stipriai paplitęs Maskvos kunigaikštystės virtuvėse – ten pas juos ir diduomenė, ir prastuomenė stipriai dvelkė česnakais, betgi vėliau ir pas mus – baltus, atkeliavo, įsitvirtino. Todėl rašiau nelabai piktai, bet pamokančiai: bent tą vieną meilės vakarą būtų pravartu susilaikyti nuo smirdalo – gyduolio.
Tokie buvo rūpesčiai prieš penketą metų. XXI amžiaus luperkalijų aktualijos ir nerimas. Skanu? Kvapnu? Gražu? Elegantiška? Žaisminga? Ternyje, netoli Romos, palaidoto Katalikų bažnyčios vyskupo Valentino likimą, meilės, ištikimybės, kitus turinio dalykus jau seniai buvo nurijusi forma.
Kokia buvo valentinkės forma? Aš manau, ji turėjo sąskaitų pavidalą: sąskaita už Kinijoje pagamintą meškiną su širdele, sąskaita už žiedą su deimantu, sąskaita už tuziną Bretanės austrių, sąskaita už išgertus vintažinio šampano butelius, sąskaita už neįtikėtinos estetikos patiekalus, už atpalaiduojantį masažą SPA centre, už viešbutį, už benziną, už pešiojimus ir depiliacijas. Už šmaikščias dovanėles su vaizdine ataskaita feisbuko paskyroje.
Buvo taip: daug sąskaitų – daug Valentino. Žinoma, nieko čia blogo. Pas mus taip buvo, bet ir visur kitur panašiai. Labai panašiai. Gal tik Saudo Arabijoje arba Irane ta diena vis dar lieka be meilės, nes negalima. Visur kitur vasario 14-oji buvo globalus meilės simuliakras. Meilė 3D. Privaloma komercinė jausmo imitacija per sąskaitas.
Tarkime, lygiai prieš metus nacionalinis Italijos dienraštis ekonomikos puslapyje pateikė finansinę tos dienos ataskaitą: „Meilei nerūpi jokios krizės, Valentino diena tradiciškai generuoja įspūdingus pinigų srautus: šįmet italai vien tik dovanėlėms išleido 350 milijonų eurų, dar 230 milijonų – restoranams“. Finansų analitikai dargi nepatingėdavo nubraižyti grafikus, sudėlioti skaičius į lenteles, palygindavo įvairių metų ir dešimtmečių valentinkių išlaidų pikus ir pateikdavo savo išvadas. Ne apie meilę, žinoma. Apie pinigus.
Šįmet grafikų kreivės ir vėl šaus, bet žemyn. Pinigų meilės dienai gal ir atsirastų, bet būdų paleisti juos į apyvartą – mažai. Todėl drįstu daryti išvadą, kad mūsų laukia unikali Valentino diena. Istorinė. Mažai sąskaitų – mažai Valentino? Sužinosime, ar savadarbis manikiūras ir apleistas pedikiūras, savo virtuvėje ruošti patiekalai, SPA procedūrų improvizacijos savo namų vonios kambaryje, „naminės“ privalomų šventės atributų interpretacijos yra atvirkščiai proporcingos meilės jėgai.
Šioji Valentino diena, manau, verta įdėmių stebėjimų vien todėl, kad ji liko apnuoginta: jos turinys vėl po truputį, nedrąsiai pradeda ryškėti, nes formos atributus užmušė karantinas. Na, bet mes sakėme, kad apie tai nekalbėsime. Kalbame apie meilę be komercijos atributų, be sąskaitų už pirkinius arogancijos. Kalbame garsiai, gal netgi 273 metų vasario 14-ąją imperatoriaus Aureliano įsakymu suimtas, nuplaktas ir Romos legionieriaus Furijaus Placido nukirsdintas šventasis Valentinas – gal jis mus išgirs?
Apie meilę kovido metu?
Pripažįstu: šiomis dienomis toks klausimas keistai skamba. Tarsi būtų ne laiku ir ne vietoje. Bet štai atmintyje išnyra knygos antraštė: „Meilė choleros metu“. Gražiai skamba originalus pavadinimas – „El amor en los tiempos del cólera“, ar ne? Autorius – Gabriel Garcia Marquez. Priminsiu tiems, kas neskaitė arba primiršo apie ką šis nuostabus magiškojo realizmo romanas: vyras vardu Florentinas penkiasdešimt vienerius metus devynis mėnesius ir keturias dienas puoselėjo meilę gražiausiai Karaibų moteriai vardu Fermina.
Tai sukrečianti istorija apie absoliučią, nenugalimą, neblėstančią, jokių materialinių ar likimo kompromisų nenumaldytą meilę. Tai savotiška Valentino diena, kuriai aukojama viskas – turtas, padėtis visuomenėje, laikas. Ji trunka visą gyvenimą ir ją sutelpa visos įmanomos meilės atmainos. Paaugliška, spuoguota, iki galo nesuvokta, šiek tiek juokinga, kerėpliška meilė. Paskui – jaunatviška, gaivališka, instinktyvi, romantiška, idealizuota, visus bent kartą gyvenime nutrenkianti, bet anksčiau ar vėliau praeinanti meilė. Vėliau – brandi, sąmoninga, pritvinkusi seksualinio potraukio, selektyvi, rafinuota. O tada – išnyranti iš prisiminimų, iš hormonų siautulio praeities, skaidri, apibendrinanti, rami ir raminanti senatvinė.
Pas Marquezą yra ne tik įvairiems amžiaus tarpsniams būdinga meilė. Yra ir pasileidusi, nuklydimų, šimto moterų ir vienos nakties nuotykių, perkama už pinigus ramybės nerandančio pono Florentino meilė. Bet yra ir jos priešingybė – ponios Ferminos tvarkinga, kuklaus buržuazinio padorumo, dešimties įsakymų reguliuojama, tikros ir fiktyvios šeimyninės idilijos sutvarkyta meilė.
Galų gale pas Marquezą yra tai, kas mums šiandien galėtų rūpėti: meilė choleros metu. Nes Kolumbijos rašytojo romanas vystomas neišgydomos ligos, siaubingos epidemijos fone. „Meilė yra meilė, visais laikais ir visur, bet ji tuo stipresnė, kuo labiau artėja mirtis“ – pastebi Marquez. Ten pas juos du mirties variantai – mirti nuo choleros arba mirti tiesiog nuo senatvės. Ir tai yra aršiausia autoriaus provokacija, prieš ją atsilaiko ne visi skaitytojai: romano herojus savo meilės pripažinimo sulaukia baigdamas aštuntąją dešimtį, kaip ir jo dievinimo objektas. Upe plaukia laivas, krantuose siaučia cholera, laive mylisi du senukai. Kai kam netgi galėtų būti bjauru visai tai skaityti. Kai kam galėtų atrodyti, kad „Meilė choleros metu“ yra viso labo meilės romano parodija.
Aš manau, kad ne. Tiesiog: meilė stipresnė už viską. Už laiką, už senatvę, už nebegražų kūną, už epidemiją. Drįsčiau galvoti – netgi už šiandienos epidemiologų rekomendaciją susilaikyti Valentino dieną nuo bučinio, nes „droplet“ efektas esą gali užnešti mūsų laikų cholerą.
Meilė karantino metu? Kodėl gi ne. Imkime ir garsiai pakartokime vieną muzikaliai skambančią itališką frazę: la vita è bella. Gyvenimas yra gražus. Netgi choleros (kovido) metu.