Pirmą kartą apie Pietų Korėją pamąsčiau prieš porą savaičių: kelionėms po Lietuvą išsinuomojau automobilį, ir tai buvo beveik naujas korėjietiškas KIA „Ceed“. Toks neišraiškingai pilkos spalvos. Nei išvaizdus, nei atstumiantis. Nei dinamiškas, nei pernelyg tingus. Vidutiniokas su pretenzijomis į vidutinio lygio patogumus. Važiuoji, ir jis tave auklėja, perspėja, pataiso. Norisi tam korėjiečiui pasakyti – „imk pats ir vairuok, jeigu taip nori“. Po maniškės, netramdomo temperamento, elegantiškos Alfa Romeo „Giulia“ jaučiausi tarsi vėl atsidūręs vairavimo mokykloje. Instruktorius buvo jis – korėjietiškas auto „KIA“.
Antras susidūrimas su Pietų Korėja – literatūrinis. Romanas intriguojančiu pavadinimu „Vegetarė“. Buvo smalsu: tolimos šalies, nepažįstamos kultūros autorė Han Kang pelnė Nobelio premiją, tad bendro literatūrinio išsilavinimo vardan nutariau perskaityti. Skaitau ir hmm... Pirmajame puslapyje sutuoktinis korėjietis svarsto apie savo sutuoktinę tais pačiais žodžiais kaip aš aptarinėjau korėjietišką KIA. „Kai pirmą kartą ją pamačiau ji man nepadarė įspūdžio. Nei aukšta, nei žema, plaukai – nei ilgi, nei trumpi... Kai ji priėjo prie stalo, aš negalėjau neatkreipti dėmesio į jos batus: pora juodų, pora banaliausių, kokius tik galima įsivaizduoti, batų... Ji neturėjo jokių išskirtinių patrauklumo ženklų; kita vertus, nepastebėjau ir jokių trūkumų, tad nevesti jos lyg ir nebuvo priežasčių“.
Dar po kelių dienų sužinojau, visi sužinojome, kad technologiškai nepriekaištingų „Samsung“ ir „KIA“ šalyje kažkas negerai: ten prasidėjo politinė betvarkė. Prezidentas Yoon Suk Yeolas paskelbė karo padėtį ir pažadėjo kovoti „iki paskutinės minutės“. Paskui pagrasino pasiųsti kariuomenę. Ne į Šiaurės Korėją, ne prieš psichopatą Putino draugą Kim Jong Uną, o į savo šalies parlamentą. Prezidentui Yoonui pasirodė, kad Nacionalinė asamblėja, kurioje daugumą turi opozicija, „virto pabaisa“. Ir ji esą griauna liberalią korėjietišką demokratiją.
Štai jums patogios KIA mašinos. Štai jums protingi telefonai „Samsung“. Dėl visa ko dar kartą perkračiau viską, ką žinojau apie Pietų Korėją, pasitikrinau ar teisingi mano žinojimai. Pirmas dalykas: tai turtinga Azijos šalis. Antras dalykas: tai viena veržliausiai besivystančių valstybių pasaulyje. Trečias: tai viena absoliučiai technologiškiausių pasaulio valstybių. Ketvirtas: tai nepaprastai darbščių, BVP didinimui ir technologiniam progresui atsidavusių žmonių šalis. Ir paskutinis: tie žmonės ne tik darbštūs, bet ir neįtikėtinai drausmingi.
Pasirodo, nelabai klydau, nes tos šalies įvaizdžio formuotojai, matyt, taip norėjo. Gal tik neįsivaizdavau skaičių. Prieš pusę amžiaus viena turtingiausių Azijos valstybių buvo viena neturtingiausių, jos ekonominis spurtas buvo kosminis: šalies BVP vienam gyventojui kilo nuo 1000 dolerių septintajame dešimtmetyje iki beveik 35.000 USD šiandien. Ten pas juos bomžų nėra, žemiau skurdo ribos gyvena vos 2 proc. populiacijos, o, pavyzdžiui, JAV žemiau skurdo ribos gyvena 12, 4 proc. amerikiečių. Pietų Korėja įsitvirtino galingiausių pasaulio valstybių dešimtuke.
Ir štai čia slypi netikėta dilema, esminė šio teksto tema: ko jie ten nerimsta? Ko erzelioja darbštūs, turtingi, drausmingi BVP stachanoviečiai ir neramus jų prezidentas? Jam, po velnių, nereikia, kaip mūsiškiui, skelbti kursą į gerovės valstybę. Finansinės gerovės ir tobulų tapšnoklių valstybė ten jau sukurta, ir visas pasaulis ja gėrisi.
Perskaitykime iki galo Han Kang romaną „Vegetarė“ ir pamatysime: vidutinė korėjiečio alga siekia beveik 3000 dolerių per mėnesį, bet tai nėra simpatiškas pasaulis. Tai beveik tobula algoritmų engimo sistema, kurioje valstybę ir jos piliečius valdo failai, duomenys, greitis, maksimalus racionalumas, piliečių skaitmeninės kontrolės mechanizmai. Toks beveik rojus pagal Eloną Muską. Arba pragaras pagal Han Kang.
Epizodas, kai tėvas grūda dukrai pro sučiauptą burną kiaulienos gabalą, o dukra persipjauna venas yra siaubo filmas. Kodėl tėvas tai daro dukrai? Viskas labai paprasta: supertechnologiškoje BVP didinimo sistemoje moteris, kuri nevalgo mėsos yra pavojinga visuomenei. Tai reiškia, kad ji nepagamins stiprių mėsiškų pusryčių savo vyrui, ir nelauks jo su stipria mėsiška vakariene, kai jis grįš iš darbo.
Ar žinote, kada statistinis Pietų Korėjos vyras grįžta iš darbo? Aš, pavyzdžiui, nežinojau, bet Han Kang nemeluoja: naktį, vienuoliktą – pusę dvyliktos. Taip, nes ekonominės gerovės valstybėje per savaitę reikia padirbėti nuo 52 iki 69 valandų, o darbo dienos trukmė svyruoja nuo 8,6 iki 11,5 valandos per parą. Šeštadienis? Nejuokaukite. „Samsung“ šalies žmonės tokių nesąmonių kaip dvi išeiginės nepripažįsta. Jie darbštūs. Bet labai.
Pietų Korėja yra įdomi šalis, nes socialinio konflikto čia nėra. Nėra mažai uždirbančių maišto prieš daug uždirbančius, migrantų maišto prieš vietinius, religinių persekiojimų irgi nėra. Pietų Korėja yra didelių pajamų, ekonominio bumo paradoksas: visi gerai uždirba, valstybė kasmet turtėja. Bet nelaiminga. Nervinga. Nugrimzdusi į depresiją.
Žvilgtelėkime į korėjiečių savižudybių statistiką: ji siaubinga. Žudosi paaugliai, nes neatlaiko švietimo sistemos presingo mokykloje, kuri ruošia darbščius BVP didinimo sraigtelius. Amžiaus grupėje nuo 9 iki 24 metų savižudybė yra pirmoji mirties priežastis. Masiškai žudosi pensininkai, nes BVP turbo sistemoje jie niekam nebereikalingi. 2022 metais Pietų Korėjoje nusižudė 12.906 piliečių. Maždaug Druskininkų dydžio miestas pasikorė, nusinuodijo, iššoko per langą. Pagrindinė desperacijos priežastis – baimė prarasti darbą, kvalifikaciją, vietą hierarchinėje darbo santykių piramidėje. Hierarchija ten sutvarkyta efektingai, veikia tobula algoritmų engimo sistema, ir galiausiai atsitinka tai, kas turėjo atsitikti: valstybės vadovą ištinka politinės epilepsijos priepuolis.
O dabar – klausimas: ar mums tai irgi gresia? Jeigu žvilgtelėsime į savižudybių statistiką, matysime, kad prieš keletą metų mūsų ir Pietų Korėjos skaičiai buvo panašūs. Vilnius, kaip ir Seulas įsisuko į žaibiško turtėjimo, BVP auginimo spiralę. Lietuvoje, kaip ir Pietų Korėjoje penkiasdešimtmečiai – šešiasdešimtmečiai nebereikalingi, – apie tai mums pasakojo rašytojas Regimantas Dima. Skaitmeninės piliečių kontrolės mechanizmai vis aršesni, nors dar nepasiekė dusinančio Seulo lygio. Palaukime, pažiūrėsime ar mus ištiks Pietų Korėjos sindromas. Turtingos, bet nelaimingos valstybės prakeiksmas.
Post Scriptum. 2024 metų Nobelio premijos laureatės Han Kang knyga „Vegetarė“ išversta į lietuvių kalbą. Rekomenduoju perskaityti.
pj
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.
