Paulius Jurkevičius. Mirtis jūroje už 2.500 ar už 250.000? Skirtumai ir panašumai

Turbūt normaliausias sakinys iš šią savaitę pasaulį purčiosios povandeninio laivo „Titanas“ tragedijos yra padėka gelbėtojams: „Vertiname jų įsipareigojimą surasti šiuos penkis tyrinėtojus ir jų dienų bei naktų nenuilstamą darbą, padedantį mūsų įgulai ir jų šeimoms”. Skamba ramiai, kone kasdieniškai. Gaila, kad visa kita - melas, beprotybė ir patetika.

Žygį į Atlanto dugną pasižvalgyti po nuskendusio „Titaniko“ likučius organizavusi įmonė „OceanGate Expeditions“ žuvusiems keleiviams ir įgulai užuojautos pranešime suteikė didvyrių statusą: „Šie vyrai buvo tikri tyrinėtojai, jie derino nuotykių dvasią su gilia pasaulio vandenynų tyrinėjimo ir apsaugos aistra“.

Dėl „Titano“ keleivių nuotykių troškimo kažin ar verta abejoti. Dėl kilnių vandenynų tyrinėjimo ir apsaugos intencijų – klausimas. Roaldas Amundsenas, Umberto Nobile, Fridtjofas Nansenas – taip, šie vyrai buvo narsūs vandenynų, ledynų tyrinėtojai. Rizikavo gyvybėmis tam, kad atrastų. Kad pasaulio žemėlapiuose neliktų baltų dėmių. Pražuvęs „OceanGate Expeditions“ kompanijos penketas buvo viso labo klientai ir juos aptarnaujantis personalas.

Šie nelaimingieji nieko neturėjo ir negalėjo atrasti. Išskyrus, žinoma, tiesioginę transliaciją iš Atlanto dugno įspūdžių ištroškusiai Instagramo publikai. Išskyrus prieš 111 metų nuskendusio „Titaniko“ kliento portsigaro ar klientės plaukų šepečio foto Feisbuke. Išskyrus vujaristinį pasidairymą po pusantro tūkstančių skenduolių kapinyną. Išskyrus neįtikėtiną galimybę draugų kompanijoje tarp vienos ir kitos šampano taurės tarstelėti: „O aš „Titanio“ denį – tą, kur filme bučiavosi Leonardo Di Caprio ir Kate Winslet, aš jį mačiau iš arti“.

Pasaulis yra keistas. Penkias dienas – nuo sekmadienio iki penktadienio vakaro milijonai, milijardai planetos gyventojų domėjosi, ieškojo žinių, gaudė naujienas apie tai, kas vyksta 7 metrų ilgio, 3 metrų pločio kapsulėje. Milijonams, milijardams planetos gyventojų rūpėjo sužinoti kuo baigėsi keturių milijardierių ir vieno kapitono nuotykis Atlanto vandenyno gelmėse. Milijonai, milijardai žiniasklaidos vartotojų norėjo sužinoti kaip jie ten kvėpavo, kaip jautėsi, ką galvojo, kaip panikavo. Televizijos žinių laidos, dienraščių ir portalų antraštės buvo apie tai. Įskaitant ketvirtadienį viename dienraštyje pateiktą versiją apie tai, kaip „Titaną“ su miljardieriais galimai prarijo milžiniškas aštuonkojis, o Dieve.

Pasaulis yra ne tik keistas. Jis – žiaurus. Ir nesuvokiamai bukas. Praėjusią savaitę Viduržemio jūroje, prie Graikijos krantų į dugną nugarmėjo laivas su 600 žmonių. O gal ir 700. Arba 750. Kas ten žino, kas ten skaičiavo. Kam ten buvo įdomu.

Dienraščiai ir portalai, televizijos žinių laidos nenagrinėjo, ką jie ten skęsdami išgyveno, ką paskutinę minutę prieš mirtį pagalvojo, kaip ten viskas buvo. Didžiosios naujienų agentūros pateikė informaciją apie katastrofą Viduržemio jūroje, bet žinia gilesnio susidomėjimo nesulaukė. Skaitytojų ir skaitymo srautų nesugeneravo. Todėl ir žuvusiųjų skaičiai prieš savaitę buvo netikslūs, jie iki šiol netikslūs. 600 ar 700 jūros dugne – koks skirtumas? „Titano“ atveju – 5 yra 5. Ties Peloponesu nuskendusio laivo atveju 700 lavonų sulaukė žymiai mažiau, milijardais klikų mažiau nei 5 Atlanto. Taigi: 700 yra beveik nulis. Tokia tavo mirties aritmetika, keistas pasauli!

Jeigu žvelgsime iš finansinės pusės – ir vienų, ir kitų skenduolių situacija panaši. Už kelionę susimokėjo ir vieni, ir kiti keliautojai. Skiriasi kaina. Bet ženkliai: vieni mokėjo po 2,5 tūkstančio dolerių, kiti dešimt kartų daugiau – po ketvirtį milijono.

Aptarkime kitus dviejų siaubingų jūros katastrofų panašumus ir skirtumus. Esminis dviejų tragedijų skirtumas yra šis: kelionės tikslas. „Titano“ klientų tikslas – pramoga, išskirtinė patirtis, unikalūs vaizdai, galimybė apžiūrėti „Titaniko“ liekanas. Neįvardinto žvejybinio laivo – griuvenos keleivių tikslas – Italija, Europos Sąjunga, naujas, sotesnis gyvenimas svetur.

Ir vieni, ir kiti bėgo. Vieni – nuo nuobodžios kasdienybės, nuo gniuždančios sotaus gyvenimo rutinos, nuo tipiškos, milijardierius kamuojančios depresijos. Kiti bėgo nuo bado, nuo skurdo, nuo karo. Vieni tikėjosi iš naujo atgimti, pajusti gyvenimo džiaugsmą ir pilnatvę žvilgtelėję į „Titaniko“ reliktą. Kiti planavo susirasti bet kokį darbą, įsigyti maisto, rūbų, sekmadienį vaikams nupirkti bilietą į karuselę.

Rizikos faktorius. Ir vieni, ir kiti rizikavo už pinigus. Netgi neaišku, kurie labiau. Su „OceanGate Expeditions“ panėręs ir laimingai sugrįžęs vokietis Arthuras Loiblas taip apibūdino šią ekspediciją: „Kamikadzių reikalas“. Nes tualeto dydžio „Titanas“ buvo vairuojamas valdymo svirtimi (angl. – joystick) iš buitinių video žaidimų arsenalo, „Amazon“ ją pardavinėja po 45 eurus nuo 2013 metų. Panašiai kalba ir filmo „Titanikas“ kūrėjas Jamesas Cameronas: „Mes juos („OceanGate Expeditions“) perspėjome: kelionės į vandenyno gelmes privatiems klientams nesertifikuotu povandeniniu laivu yra didžiulė rizika“.

Viduržemio jūroje paskendę migrantai taip pat puikiai žinojo, kaip gali pasibaigti kelionė iš Libijos į Italiją. Vien tik šįmet tokių kelionių metu žuvo jau beveik pusantro tūkstančio žmonių.

Stop. Žmonių? Dar vienas esminis skirtumas – apie juos, apie žmones. Prie Graikijos krantų skendo migrantai. Atlanto vandenyne pražuvo milijardieriai. Ir čia pat – gluminantis sutapimas: tiek tarp migrantų, tiek tarp milijardierių buvo Pakistano piliečių. Tiesa, iš skirtingų socialinių kastų. Beje, prabangiajame „Titanike“ taip pat visko buvo: ir pirmosios klasės, ir trečiosios klasės keleivių. Vieni plaukė verslo reikalais, kiti buvo Europos migrantai, jie plaukė į Ameriką laimės ieškoti.

Kančios. Apie „Titano“ milijardierių galimai patirtas kančias įvairiomis kalbomis prirašyta tūkstančiai eilučių: deguonies trūkumas, absoliuti tamsa, geliantis šaltis, alkis, troškulys, panikos priepuoliai, frustracija. Skaitai kaip ten viskas galėjo būti ir įsivaizduoji. Ir šiurpas nupurto. Nors vėliau aiškėjo, kad batiskafas sprogo, neatlaikęs slėgio, keleivių mirtis buvo žaibiška.

Galima būtų įsivaizduoti ir migrantų kančias. Na, bet jos įprastos, neįdomios, nelabai holivudinės. Mirtis jūroje, keturių metrų gylyje yra įvykis ir tiek. Netgi jeigu padaugintas iš 600. Mirtis jūroje, keturių kilometrų gylyje yra kažkas tokio. Filmas. Bet ne šiaip filmas, o unikali nuotykių ir siaubo psichodrama.

Pagalba ir jos kaina. Na, čia panašumų tarp dviejų tragedijų nėra. Vien tik skirtumai ir labai žiaurūs. Beprotiški, nesuprantami ir tuo pat metu labai netgi suprantami. Gelbėti „Titaną“ panėrusį pasigrožėti „Titaniku“ buvo suburtas technologiškiausias Vakarų pasaulio laivynas. Gelbėti milijardierių sugužėjo JAV, Kanados, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Italijos aukščiausio lygio specialistai. Laivai, povandeniniai robotai, kariniai lėktuvai. Kanadiečiai atsiuntė „HMCS Glace Bay“ su specializuota medikų komanda ir dekompresijos kameromis tam atvejui, jeigu milijardieriai būtų išgelbėti. Kokie galėtų būtų „Titan“ gelbėjimo operacijų kaštai? Šitai, matyt, bus paskelbta kažkada vėliau. Kažkam teks sumokėti.

Faktas tas, kad jeigu bent pusė, nors menkas penktadalis šių pinigų būtų panaudota gelbėti ties Graikijos krantais nuskendusios žvejybinio tralerio – griuvenos aukas šimtai vaikų, moterų, vyrų šiandien būtų ne Viduržemio jūros dugne, o krante. Gelbėjimo operacija? Pažiūrėti, kas ten dedasi buvo atplaukęs Graikijos pakrančių apsaugos kateris. Bet paskui nuplaukė. O tada tie žmonės nuskendo.

Mirtis jūroje už 2.500 dolerių, mirtis jūroje už 250.000 dolerių? Jūrai jokio skirtumo. „Titaniko“ katastrofos laikais ir šiandien. Nebent mums – tragedijų žiūrovams ir aprašymų skaitytojams galėtų kilti įvairių minčių. Būtų neblogai.

pj

Daugiau informacijos apie „Titan“ gelbėjimo operaciją ir jos baigtį galite perskaityti čia.