Kitą savaitę Sveikatos apsaugos ministerijos penktadienio geografijos pamokėlės greičiausiai pasibaigs. Nebus ką išbraukti. Na, nebent iš sąrašo jau išbrauktos Kenija, Džibutis, Svazilandas ir Šv. Martyno sala vėl bus sugrąžintos į sąrašą. Tada būsime informuoti. Bus pasakyta: „Į šv.Martyno salą bilietų nepirkčiau“. Nes bilietų pirkimą arba nepirkimą bei kitus lagaminų reikalus dabar tvarko Nacionalinio visuomenės sveikatos centro (NVSC) Vilniaus departamento vadovė Rolanda Lingienė.
Praėjusį penktadienį ponia Rolanda spaudos konferencijoje savo asmeninę nuojautą pasakė garsiai: „Į Italiją bilietų nepirkčiau“. Nenustebčiau, jeigu apsilankiusiems „Ryanair“ bendrovės tinklalapyje bus išsiųstas reikalavimas pasidaryti viruso testą. Arba paskutiniame bilieto pirkime etape, kai jau atmesite „Ryanair“ pasiūlymą pasirinkti vietą lėktuve iššoks baneris su raudonu šauktuku: „Ponia Rolanda iš NVSC nepirktų!“
Juokas juokais, bet vienas ginkluoto sveikatos apsaugos ministro kovos su koronavirusu projektas žlugo. Apie tai pirmadienį pranešė pats ginkluotas ministras: „Nepasiteisino!” Nustebau: ginkluotas ministras retokai pripažįsta savo projektines ir kitokias klaidas, todėl jo nuoširdų prisipažinimą derėtų vertinti teigiamai. Sugalvojo, aptarė, suderino, paleido. Po savaitės suprato: neišdegė!
Žlugęs projektas vadinosi „Korona nemiega ir naktį“. Jeigu kažkam pasirodė, kad tai viso labo - nekalti nuobodžiaujančiai feisbukuomenei skirti žaidimai siūlyčiau įsigilinti į tai, ką Lietuvai siūlė ginkluotas ministras. Nes po pirmojo nesėkmingo bandymo greičiausiai bus antras – geriau pateiktas, stipriau surežisuotas rinkodaros prasme.
Valstybės lygio ekstremaliosios situacijos operacijų vadovas gavęs iš premjero dovanų pistoletą sumanė ir mums visiems įteikti po pistoletą. Žinoma, ne austrišką pusiau automatinį 9 kalibro “Glock 17”. Ne. Mums buvo pasiūlyta spustelėti ne šaunamojo ginklo gaiduką, o mobiliojo telefono fotokameros apskritimą. Čekšt! Pataikiau! Čekšt! Šįsyk nepataikiau, nes neįsijungė blykstė, bet pabandysiu dar kartą! Čekšt! Yra! Čekšt! Dar vieną pašoviau!
Į ką reikėjo taikytis? Į juos – pažeidėjus, valstybės priešus. Į kaimyną. Į tą merginą su iškirpte. Į tą vaikiną su auskaru nosyje. Į bendradarbį, kuris per pietų pertrauką laukdamas šaltibarščių per anksti nusiėmė kaukę. SAM ragino gyventojus būti pilietiškais. Pranešti. Fiksuoti. Prisitaikyti. Čekšt! Nufotografavai ir jau atlikai pilietinę pareigą.
Ką daryti po to, kai „pašauname“, užfiksuojame, nusikaltimo vietoje nutveriame pažeidėjus per anksti ar per vėlai nusiėmusius kaukę? Kad nebūtų chaoso, mūsų patogumui buvo sukurta ministerinė paskyra „Korona nemiega ir naktį“. Faktiškai tai buvo pirmoji valstybinio skundimo institucija. Pirmoji sovietinio tipo gėdos lenta po 30 metų!
"Jei planuojate eiti vakaroti, ministerija būtų dėkinga už specialioje „Facebook“ paskyroje pasidalintas nuotraukas ir vaizdo įrašus iš naktinių pasilinksminimo vietų, kuriuose būtų matoma, kaip laikomasi ar nesilaikoma saugumo reikalavimų. Ministerija būtų dėkinga! Čia, matyt, buvo padaryta strateginė klaida. Nes už ačiū kapitalistinėje visuomenėje, o mes tokioje gyvename – už ačiū niekas nieko nedaro. Šią klaidą daug kas pastebėjo. Kai kurie mano feisbuko draugai siūlė ministerijai įvairių sprendimų: už vieną demaskuotą pažeidėją – kilogramas perlinių kruopų! Arba kvietimas šeimai be eilės apsilankyti pas pediatrą. Arba nuolaida vitaminams vaistinėje. Įvairių čia galėtų būti atsidėkojimo, labiausiai pasižymėjusių skundikų paskatinimo variantų. Manau, patobulinus projektą bus atrasta vidinių ministerijos rezervų.
O kol kas Lietuva vieningai ir visiškai pilietiškai valstybės lygio ekstremaliosios situacijos operacijų vadovui pasakė: ačiū, pistoleto neimsime! Skundikais nebūsime! Į praeitį negrįšime!
Praeitis buvo šlykšti. Ją labai vaizdžiai puikiame tekste „Apie skundimo kultūrą“ aprašė Povilas Girdenis: „Politiškai budrūs homo sovieticus uoliai informuodavo „kontorą“ apie nugirstus ideologiškai kenksmingus pokalbius, svarstymus, nepasitenkinimo valdžia bei socialistine santvarka reiškimą, įtartinos literatūros skaitymą ar politinius anekdotus. Rusakalbiai LSSR gyventojai skųsdavo kacapais, burliokais, skeltanagiais ar kitaip juos išvadinusius ir raginusius nešdintis į Rusiją lietuvius. Skundų paskutinė pastraipa dažniausiai prasidėdavo žodžiais: „Aš, kaip komunistas, prašau atkreipti dėmesį“, „mes, dori tarybiniai piliečiai, prašome imtis priemonių“, „būdamas darbininkų klasės atstovu, prašau išsiaiškinti...“ („Literatūra ir menas“)
Ir jie ten – Lenino prospekto „kontoroje“ aiškindavosi. Padėkodavo pilietiškiems gyventojams už budrumą. Pasiūlydavo toliau stebėti, fiksuoti, informuoti. Kalti ar nekalti, - ne jūsų skundikai reikalas! Jūsų reikalas – skųsti, o tam tikros instancijos išsiaiškins – kas kaltas, ką nubausti, ko pasigailėti. Sovietmečio skundimo kultūros taikiklyje buvo: ilgaplaukiai, džinsuoti ir kitaip neatitinkantys tvarkingo žmogaus standartų, sugrįžę iš užsienio arba svajojantys išvykti, pasiklausantys neteisingos muzikos, mėgstantys ilgai vakaroti. Kaip bebūtų keista, tokie tipažai ir dabar, praėjus daugybei metų vėl atsidūrė kovos koronavirusu taikiklyje.
Na gerai, - tarkime pilietis A būtų įskundęs pilietį B, nusiuntęs filmuotą medžiagą į specialią skundikų paskyrą? Kas toliau? Kaip teisiškai būtų naudojama tokia medžiaga? Kaip jos panaudojimas būtų derinamas su ES asmens privatumo teisės postulatais?
Galbūt ateis laikas, ir mums pasiūlys užsirišti kažkokios spalvos raištį, tapti koronos draugovininkais. Išeiti į gatvę, atlikti pareigą, gaudyti pažeidėjus. Apie tokį projektą gal net parašytų apstulbusi Europos žiniasklaida. Na, bet kol kas pistoleto atsisakėme.