Visai neseniai kažkas man priekaištavo, kad restoranų klausimas pandemijos metu yra menkiausios svarbos problema, kuri rūpi tik snobams ir elitui. Štai jums patvirtinimas, kad tai netiesa: apgultus staliukus Vilniaus aikštėse, gatvėse ir skveruose pastebėjo tarptautinė žiniasklaida!
Dar visai neseniai beprotiškai aptarinėti P. Cvirkos, kabintų, nuplėštų ir vėl kabintų memorialinių lentų, paupio vamzdžio ir netgi Gedimino kalno erozijos reikalai – visa tai, pasirodo, buvo mūsų vidinės prieštaros, kurias jeigu ir aprašo, tai tik vienos didelės valstybės apžvalgininkai.
O štai savivaldybės sprendimas atiduoti restoranams ir jų klientams miesto erdves tapo stipriai aptarinėjama tema. Visą šią savaitę džiaugiausi skaitydamas apie vadinamąjį „Vilniaus modelį“ svarbiausiuose Italijos dienraščiuose – Romos „La Repubblica“ ir Milano „Corriere della Sera“ (jų bendras popierinis tiražas viršija pusę milijono, o internetinė auditorija siekia dešimtis milijonų skaitytojų). Netgi specializuotas gastronomijos elitui skirtas leidinys „Gambero Rosso“ parašė apie staliukus Vilniaus aikštėse.
Na ir kas, kad kolegos italai kartais grybauja ir vietoje Vilniaus įkala Rygos senamiesčio vaizdą ir dargi ikipandeminį. Užtat tokios antraštės su klaustuku – „Milano come Vilnius?“ (it. – Milanas – kaip Vilnius?) skaitosi velniškai smagiai, tarsi seniai matytos Eurolygos batalijų antraštės, pavyzdžiui, tokio tipo: „Milanas ir vėl nusilenkė „Žalgiriui“. Pamenate?
Suteikėme galimybę pasauliui nusistebėti: oho, kaip ten pas juos – lietuvius viskas gražiai ir paprastai išspręsta! Savivaldybė ėmė ir leido! Ne tik leido, bet ir pinigų nepaprašė už miesto erdvių panaudojimą verslo reikalams!
Ne tik pinigų nepaprašė, bet ir neaplipdė puikios idėjos municipalinių biurokratų – tų visose Europos Sąjungos šalyse baisiausių, priekabiausių kabinetinių monstrų instrukcijomis, papildomų sąlygų paragrafais, baudų sąrašu ir t. t.
Ir galiausiai – kyla negeras klausimas: ar tai, kas saulei šviečiant galima Vilniuje, leidžiama ir Panevėžyje? Šiauliuose? Ten – irgi merų palaiminti staliukų performansai skveruose? Ar provincija važiuoja kavos gerti į sostinę?
xxx
O dabar – apie liūdesį.
Mano bjaurios prognozės, deja, pildosi. Sakiau: picų ir kebabų kepėjai, cepelinų ir sriubų virėjai kaip nors išgyvens. Išgyvens ir tinkliniai valgymo, dienos pietų fabrikėliai. Prie brangių viešbučių prisišlieję restoranai galbūt kaip nors išgyvens. Sunkiausia bus nepriklausomiems, aukščiausios kokybės ir aptarnavimo lygio, patiems kūrybingiausiems Lietuvos restoranams.
Tokiems kaip Vilniaus „Sweet Root“. Kurio jau nebėra.
Jis buvo pats geriausias. Nes pats drąsiausias, anksčiau už kitus perpratęs naujausias pasaulio gastronomijos tendencijas ir sukūręs nepakartojamą aukštosios lietuviškos gastronomijos mokyklą. Ją vienaip ar kitaip, anksčiau ar vėliau perėmė ir kiti Lietuvos šefai.
Ką gero nuveikė Sigitas ir Vilius Žemaičiai, Agnė Marcinauskaitė, Justinas Misius ir kiti „Sweet Root“ komandos žmonės? Jie sugrąžino į restoraną Lietuvą. 1994 metais tai nebuvo nei paprasta, nei pelninga, nei labai įdomu. Kažkada rašiau: „Sweet Root“ iš valgiaraščio išgrūdo Ekvadorą (krevetės), Lenkiją (mėsa, pienas), Olandiją (įvairios daržovės), Latviją (krienai), Estiją (krapai). 1994 metais, o gal ir iki šiol maždaug 80–90 procentų Lietuvos restoranų siūlė ir šiandien turbūt siūlo krevetes, karpačus, Cezario salotas, avokadus, aštuonkojus su čiorisais.
Kartą vieną šaltą žiemos dieną užsukau ir ten, Užupyje, radau: „Upėtakiai, cikorijos, pastarnokai. Karšis, svogūnai, juodieji serbentai. Avižų dribsniai, slyvos, salierai. Meduolis, šokoladas, aguonos.“ Vasario pabaigoje visi normalūs restoranai gamina iš to, ką pasiūlo „Sanitex“ arba „Reaton“ tiekimas. „Sweet Root“ vasario mėnesį aukštąją virtuvę kūrė iš džiovintų uogų, kruopų, burokėlių.
„Mes labai norėjome sugriauti paviršutiniškus stereotipus apie Lietuvos virtuvę. Neva esame bulvių šalis, ant mūsų stalų yra tik vėdarai, cepelinai ir kugelis. Geriausia, ką galima paragauti Lietuvoje yra šakotis ir šaltibarščiai. Šie dalykai geri ir skanūs, bet kiek galima mojuoti šaltibarščių vėliava?“ – aiškino savo tiesas Sigitas Žemaitis. Į žinomą Italijos restoranų gidą „Identita’ Golose“ įtraukęs „Sweet Root“ profesionalus kritikas Gualtiero Spotti patikslino savo tėvynainiams: „Nesitikėkite šaltibarščių arba cepelinų, jų ten negausite. Jūsų laukia itin gili vietinių produktų, gamtos ir metų laikų skonio studija, – naujoji Baltijos virtuvė.“
Taigi, mielieji: jeigu Lietuvoje yra įmonių, kurioms vieno ar dviejų mėnesių prastova yra pražūtinga, vadinasi, tai yra geriausias, labiausiai Lietuvą garsinęs restoranas, kuris nedaro fokusų su sąžine, nežaidžia su kokybe, negamina išsinešimui ilgus metus su maniakiniu užsispyrimu ir kruopštumu dėliotos koncepcijos. Tai toks restoranas, kuris šalia degustacinės vakarienės valgiaraščio klientui padėdavo unikalių tiekėjų – žolininkų, gyvulių augintojų, ūkininkų vardus ir pavardes. Padėdavo ant stalo Lietuvą.
Jie tyliai ir be didelės reklamos, be specialių vakarėlių elitui dirbo, kūrė naują Baltijos virtuvę, o dabar tyliai, ramiai atsisveikina: „Sweet Root“ niekada nebuvo tik restoranas ar fizinė lokacija. „Sweet Root“ yra daug daugiau! Tai vertybės, atsidavimas, noras pažinti, drąsa, filosofija, aistra bei nuoširdus darbas ir neblėstančios pastangos. Tad pranykti ar dingti „Sweet Root“ tiesiog negali.
Man labai pikta. Ant tų, kurie nesupranta, ką prarandame. Ant tų, kurie vesdavo savo svečius į tą restoraną, o dabar tyli. Ant geriausių restoranų rinkėjų irgi pikta: nesupratote, mielieji. Kuris iš sąrašo bus sekantis?
Uždaviau Sigitui skausmingą klausimą „bet kodėl“? Atsakė taip, kaip ir tikėjausi: „Sweet Root“ toks, kokį kūrėme 6 metus, šiuo metu veikti nebegali. Tai tarsi būtų uždelsta, lėta ir skausminga mirtis. Tad šį sunkų sprendimą priimti tiesiog privalėjome.“ Ką mes galime pridurti? Nebent prancūziškai: „Chapeau!“ Nukelkime skrybėles!
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.