Pageltusio popieriaus lapas su spausdintomis raidėmis viršuje – „TARYBŲ SĄJUNGOS KOMUNISTŲ PARTIJA“ lietuviškai, žemiau – rusiškai, ir centre – tik rusiškai ranka parašyta pavardė, vardas, tėvo vardas atrodo baugiai. Lyg tolimas, muziejinis, egzotiškas viduramžių inkvizicijos atributas. Su mumis – su 2023-iųjų Lietuva – niekaip nesusijęs istorijos artefaktas.
Na, bet paskui, kai įsigilini į raštvedžio ranka (kirilica!) išraitytą pavardę – širdis sudreba. Emocijos sukyla. Nelemti klausimai rikiuojasi galvoje. Nelabai džiugūs ir nelabai šventiniai. Manau, daug kam taip Lietuvoje. Netgi norisi pasakyti: oj, gal nereikėjo mums štai tokio komunistiškai raudono Velykų margučio! Nesmagu, nes juk vyksta tradicinės Jėzaus prisikėlimo iškilmės, ir tuo pat metu netikėtai atgyja TSKP (LKP) baubas.
Lietuva dar kartą lyg duonos kepalas liko per pusę suraikyta. Vienoje pusėje lieka tie, kurie sako, kad mes visi kažkada buvome spaliukai, pionieriai, komjaunuoliai, ne visiems lemta susideginti kaip Romui Kalantai. Ir nieko čia tokio, jeigu žymiausieji anų laikų įtakotojai imdavo tą bilietą su rusiška kirilica. Nes iš reikalo, dėl bendro LTSR gėrio, dėl klestėjimo. Kad iš rytų atvykę SSRS piliečiai galvomis kraipytų, girtų ir stebėtųsi: čia pas jus, litovcus, beveik zapad.
Kitoje pusėje atsidūrė tie, kuriems žinia apie Prezidentą su bilietu – lyg smūgis į paširdžius, lyg skaudus sugrįžimas atgal, į prigimtinę valstybės nuodėmę. Lyg ironiškas pasveikinimas – „linksmų šventų sovietinių Velykų!“
Abi pusės šventinio sekmadienio rytą daužys kiaušinius ir prie stalo aršiai diskutuos apie Prezidento problemą. Vieniems jos nėra – atsiprašė ir tiek, važiuojam toliau. Kiti nesutiks, gilinsis į aplinkybes ir į aplinką, į datas ir į politinį kontekstą, barstys druską ant žaizdos. Ar verta? Ne, nes ne Prezidento su bilietu ar be bilieto čia problema.
O prezidentinės vizijos ir elektorato, užkibusio ant vizijos. Problema yra neišsprendžiama prieštara: siekis būti tyriems, doriems, vertybiškai švariems. Ir kitas siekis – praktiškas, materialus: kuo greičiau pradėti gerai gyventi, per kuo trumpesnį laiką pralenkti Graikijos, Ispanijos bendrąjį vidaus produktą vienam gyventojui. Kuo staigiau tapti Belgija arba Austrija.
Apibendrinta Prezidento vizija tokia ir buvo, ir ji užkariavo širdis bei protus: gerovės valstybė. Dar kartą šiomis dienomis ją atidžiai perskaičiau, siūlau ir jums, gerbiami skaitytojai, tai padaryti – žvilgtelėkite į gerovės valstybės paveikslą. Ten beveik rojus. Bet ne tas efemeriškas Edeno sodas iš Senojo Testamento. Ne – ten tokia materialistinė fikcija, kai visi viską turi, viskuo naudojasi, visiems visko užtenka.
Gerovė yra chimera. Socialinė gerovė, technologinė gerovė, finansinė gerovė, jaunimo gerovė, pensininkų gerovė, imigrantų gerovė, gėjų ir lesbiečių gerovė – visos šios ir daugybė kitų gerovių, sulipdytų į vieną didelę valstybės gerovę, yra totali chimera. Kur ji gyvena? Ten, kur draudžiamas alkoholis ir visi itin laimingi, pavyzdžiui, Suomijoje? O gal Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur viešpatauja demokratija ir yra galimybė užpulti Kongresą? Arba Kanadoje su sunkvežimių vairuotojų blokadomis? Galbūt šaltojoje Islandijoje arba priešingai – šiltojoje Maltoje?
Gerovės valstybė yra ten, kur mūsų nėra. Tai pažadas, rožinė siekiamybė arba puslapis iš mokslinio komunizmo vadovėlio. Argi kaltas Prezidentas, kad elektoratas patikėjo chimera ir jį išrinko? Ne, nekaltas.
Vieną kartą jau taip buvo. Priminsiu: lygiai prieš 30 metų Lietuvos gyventojai rinko prezidentą, bet laimėjo valstybės gerovė. Tiesa, anuomet gerovės samprata buvo kitokia. Primityvi, posovietinė, gruboka. Daktariškos dešros skonio (kai kam). East – Baltic States – West, arba jeigu trumpiau – EBSW dolerių magijos šviesa (kai kam).
Mano klausimas: o kodėl prieš 30 metų tamstos nebalsavote už Stasį Lozoraitį? A? Kodėl jums neįtiko tas kandidatas iš Romos? Lietuvis su istorine pavarde, be skeletų spintoje, be sąsajų su kompartijos čiuptuvais, išsilavinęs, charizmatiškas europietis. Pamenate: LKP CK pirmasis sekretorius Algirdas Mykolas Brazauskas surinko 1 211 070 balsų (60,1 proc.), o ambasadorius, nepriklausomos Lietuvos užsienio reikalų ministro sūnus Stasys Lozoraitis – 767 437 balsus (38,1 proc.).
Algirdas Mykolas žinojo, kaip asfaltuoti kelius, kaip iš milicijos padaryti policiją, kaip iš LTSR Plano komiteto išvartyti ekonomikos ministeriją, mokėjo kalbėti rusiškai, valgė ir gėrė, kaip lietuviai anuomet valgė ir gėrė. Kalbėjo suprantama kalba, žinojo, kiek kapeikų kainavo pieno butelis su metalo folija vietoje kamščio. Beje, Brazauską rinkimuose labiausiai palaikė Šalčininkų ir Vilniaus rajonai. Taip, tie patys.
Stasys nemokėjo rusiškai, nežinojo, kiek kainuoja kilogramas daktariškos dešros, negėrė degtinės, nevažinėjo su chebra briedžių medžioti. Nežinojo, kam iš Plano komiteto pavesti kelių asfaltavimą. Tiesa, mokėjo kitų kalbų, eidavo kiaurai per užsienio ministerijų kanceliarijas, žinojo, kaip elgtis popiežiaus akivaizdoje, ką pasakyti JAV prezidentui. Už S. Lozoraitį ragino balsuoti Jurga Ivanauskaitė ir Vytautas Kernagis. Tie, kuriuos pasiglemžė mirtis, kaip ir patį Lozoraitį.
Algirdas Mykolas sakė: „Mes dirbome Lietuvai“. Dirbo. KGB kalėjimas tapo konservatorija, o mokslinio ateizmo muziejuje vėl buvo galima eiti melstis. LKP CK sekretorius nupiešė tam tikrus gerovės valstybės kontūrus ir tapo prezidentu. Iš Vašingtono, iš Romos atvykęs Stasys kelissyk pakartojo žodį „respektas“, bet tokio žodžio nežinojo, nesuprato Šalčininkų rajone ir dar kažkur. Nelaimėjo.
Velykos – stebuklų metas. Jeigu šiandien atsuktume laiką atgal ir pakartotume 1993 metų Prezidento rinkimus, kaip manote – kas nugalėtų? Lietuvos komunistas nr. 1 A. M. Brazauskas ar ambasadorius S. Lozoraitis? Pamąstykime. Bet ramiai, be erzelio ridendami margučius. Nieko naujo tas Velykų atradimas Ypatingajame archyve mums apie mus nepasakė. Švęskime prisikėlimą, bet ne LKP baubo.