Šis paraginimas skirtas žmonėms, kurie neturi humoro jausmo. Jokio. Jeigu tu esi moliūgų elektoratas, viską imi už gryną pinigą arba atvirkščiai – nebetiki niekuo ir esi praktiškas cinikas, jeigu daugiadienis melo maratonas tau atrodo normali politika, tada taip, nesureikšmink! Naujas lyderystės standartas įteisintas, pirmyn į šviesų rytojų. Leiskite nugalėtojams dyrpti.
Man rūpi pasidžiaugti. Nes Šiurpnakčio ir Visų Šventųjų išvakarėse įsisiūbavusi back to Brussels intriga buvo puiki! Išmaniai surežisuota, profesionaliai suvaidinta. Išlaikyta nuosekliai stiprėjanti, crescendo melodramos įtampa. Siužetinės linijos – švarios, nesuveltos. Aktoriai – susivaidinę, susirepetavę, dirbo be suflerių. Kai reikėjo – talentingai improvizavo. Žiūrovai... Patys matėte: įsijautę, sulaikę kvėpavimą laukė endšpilio. Veiksmų buvo daug, tarp jų susidarydavo tam tikros pertraukos, jų metu publika entuziastingai aptarinėjo kuo čia viskas baigsis. Argi ne teatras?
Ką mums visai tai primena? Atsigręžkime atgal, į Europos teatro istoriją. Aptiksime įdomią analogiją: commedia dell’arte – turinio improvizacijų, komiškasis XVII – XVIII amžiaus italų teatras. Šio žanro komedijose viskas gali būti „taip!“ Bet gali būti ir tikrai bus „ne!“ Spektaklio finale aukštyn kojomis apsiverčia vertybės, tiesa susikeičia vietomis su melu, liūdesys su džiugesiu, teigiami herojai tampa neigiamais ir atvirkščiai. Šių nelogiškų, bet smagių metamorfozių tikslas yra paprastas - daug žiūrovų prunkštimo.
Svarbiausi commedia dell’arte aktorių vaidybos instrumentai yra rūbai, spalvos ir kaukė. Štai vienas spalvingiausių personažų – Arlekinas. Hm, įdomus sutapimas: XVII amžiuje Arlekino kostiumo draiskanas pakeitė raudonos, geltonos ir žalios spalvos trikampiai lopai. Kas jis, Arlekinas? Gudrus, sąmojingas intrigantas. Kam tarnauja šis apsukruolis? Tai nėra svarbu: savo ponui, savo partijai, bet labiausiai sau pačiam, savo asmeninei naudai. Lemiamu momentu jis išnyra ten, kur reikia ir gauna tai, ko nori.
Arba štai toks - specifinis personažas - padre di famiglia – šeimos tėvas Pantalone. Jis yra aukštas, turtingas, įtakingas. Nei geras, nei blogas, bet reikšmingas. Imkime kitą komedijų personažą – Kolombiną. Ji yra tarnaitė. Gudri, simpatiška ir išmani intrigų mezgėja bei vykdytoja. Būtent todėl ji patinka publikai, nors meluoja nemirksėdama ir daro viską taip, kaip jai patogiau. Įskaitant kūniškąją išdavystę garsioje operoje „Pajacai“. Kolombinai baigiasi blogai, taip, finalas liūdnas, nes tenka skelbti: la commedia è finita! Komedija baigta!
Kuris iš čia paminėtų itališko teatro personažų mažumėlę primena tragikomedijos Back to Brussels herojus? Palieku spręsti skaitytojams. Gyvenimas yra teatras, teatras yra gyvenimas. Socdemų spektaklis buvo nenuspėjamai nuspėjamas, komiškai dramatiškas. Neįtikėtina: Visų Šventųjų, mirusiųjų minėjimo dienomis vietoje liūdesio matėme smagų juoką. Kažin ar legendinio posakio „vsio zakonno“ autorius karste vartėsi? Man kažkodėl atrodo, kad socdemų tėvas būtų iškaršęs kailį
šios rinkimų komedijos dalyviams. Ne už tobulai suvaidintą spektaklį. O už patiklaus elektorato durninimą. Šito Algirdas Mykolas gal ir nebūtų leidęs. Nors gal klystu?
Bet kuriuo atveju: nesureikšminkime! Teatras lieka teatru, netgi jeigu politinis. Pamoka išmokta: Lietuvos žmonės pasistengs nebesureikšminti to, ką jiems lietuviškos kolombinos suokia atviru tekstu: „Tikrai esu pasiruošusi ir formuoti Vyriausybę, dirbti Vyriausybėje, vadovauti Vyriausybei.... Prisiimu visą atsakomybę formuoti tą Vyriausybę kartu prezidentu, dirbti, būti ministre pirmininke. Ir taškas. Ir man tai atrodo svarbiausia žinia, kurią noriu pasakyti Lietuvos žmonėms“. Netoliese stovėjo Arlekinas ir tyliai juokėsi: „Jau sureikšminote? Na, bet ir kvaišiai!“
Pabandykime atsukti filmą atgal. Ar galėjo ši Blinkevičiūtės istorija baigtis kaip normalus lietuviškas garbės vesternas iš ciklo „Niekas nenorėjo mirti“? Žiūrime variantus.
a) Blinkevičiūtė įvertina savo populiarumą, norą tarnauti partijai, galimybę pašmėžuoti ekranuose, pasiskaičiuoja eurus ir deklaruoja: „Padėsiu laimėti rinkimus. Bet premjerą išsirinksite be manęs“. Griausmingi aplodismentai. Bravo, Vilija.
b) Blinkevičiūtė vasarą jaučiasi gerai, įdegusi, pilna energijos vožti konservatoriams, pasakoja elektoratui apie vyrą, kuris slėpėsi už sijono, nes ji, patys suprantate - iš kitokios tešlos, bet paskui... Pasiskaičiuoja eurus, pasižiūri į paso duomenis, gimimo metus ir deklaruoja: „Padėsiu laimėti pirmą turą. Paskui stop. Jau būsiu pensininkė“. Girdisi tylūs plojimai. Bet girdisi.
c) Blinkevičiūtė ištempia visą rinkimų distanciją, skaičiuojami mandatai, štabe įteikiama gėlių puokštė. Kolombina parodo charakterį. Ji jau pasiskaičiavo, kad neapsimoka sveikatos gadinti: „Ačiū visiems, atidaviau jėgas, tęskite mano misiją!“ Mirtina tyla. Vienas kitas aplodismentas. Ponia Vilija prigula į kažkurią privačią Vilniaus ar Briuselio kliniką. Nes melas yra dviejų tipų. Pirmajam tinka itališkas liturginis būdvardis santo - šventas. Antrajam - lotyniškas vulgaris – paprastas, kasdieniškas. Žmonės jį supranta geriau.
Nei a), nei b), nei c). Buvo pasirinktas variantas d): 63 dienas ir naktis, 1.510 valandų užtrukęs melo trileris. Lietuviškas commedia dell’arte variantas, kai buvę bebrai vėl tampa bebrais ir iki paskutinės dienos, iki paskutinio partijos prezidiumo posėdžio žiūri Lietuvai į akis ir sako: „Mes nieko nežinome... Mes toliau manome, kad premjerė bus Kolombina. Mums nesakė, kad bus kitaip“.
Paskui uždanga nusileidžia. Į sceną išeina linksmai nusiteikęs Juršėnas. Skelbia: la commedia è finita! Kolombinos dvasia išplasnoja į Vakarus. Fone girdimas duslus institucinis balsas: „Ne – su – reikš – min – ki – me!“
Kaip su publikos aplodismentai? „Panoramos“ žinių laida net tris kartus parodo vyresnio amžiaus moteriškę su nešuliu, ji kone verkdama rėkia į mikrofoną: „Ar aš jai turėčiau nusilenkti, gal ranką pabučiuoti, kad ji būtų?“
Na, nesakykite: tai buvo tikrai talentingas socdemų Šiurpnakčio spektaklis. Bravo!