Į „Šilo kopą“ nesiūliau žiūrėti kaip į gerą ar vidutinišką pavalgymo vietą. Ir dabar nesiūlau. Tai nacionalinės svarbos reiškinys. Pernai jis buvo atsiradęs, išgarsėjęs, pabuvęs vienerius metus. Šįmet jis turėjo būti prapuolęs arba išgyvenęs. Su restoranais dažnai šitai įvyksta: atsiranda, pasipasakoja, kokie žada būti šaunūs, nepakartojami, svetingi, kokios bus idėjos, kokia išskirtinė publika juos lankys, atidarymo šventėje tą publiką pademonstruoja. O paskui nutyla. Neatlaiko įtampos ir konkurencijos. Nulūžta, susidūrę su niūria dienos pietų kasdienybe.

Prieš metus aprašiau „Šilo kopą“ – kaip įdomų reiškinį ir tuo pat metu suabejojau: ar išgyvens? Šiandien galiu atvirai pasakyti tai, ko neparašiau, bet valgydamas grikius užkeptus su spirgučiais, grybais, varškės sūriu labai aiškiai pagalvojau: su tokiu požiūriu į maistą ir į klientus jie ten Merkinėje neišgyvens. Arba gal išgyvens, bet bus masinio požiūrio į maistą suvalgyti, adaptuoti ir tvarkingai supakuoti į rinkos rėmus.

Nes taip turėjo būti. „Šilo kopa“ yra iššūkis masinio skonio kriterijams, rinkos dėsniams. Palangos „basankės“ nacionalinio niekalo antipodas. Elitinių Vilniaus restoranų su elitiniais šefais dirgiklis.

Šis bistro turėjo užsidaryti, nes yra užkampyje, mažame pusantro tūkstančio gyventojų miestelyje. Netgi ne šalia greitkelio. Aštuntą valandą vakaro „Šilo kopa“ užsidaro, nes miestelyje tuščia.

Šis bistro turėjo užsidaryti, nes nesiūlo dienos pietų – nei už 3,5, nei už 7 eurus.

Šis bistro turėjo užsidaryti, nes jis yra beveik kaime, bet iš anksto užsirezervuoti vieną iš šešių staliukų negalima, išankstinės rezervacijos nepriimamos, tarsi reikalų turėtume su legendine Neapolio picerija „Starita“, kur net miesto meras prie durų eilėje laukia.

Šis bistro turėjo užsidaryti, nes čia nėra celofanuoto valgiaraščio, nėra dailiai į odą įrištos knygos su prieš pusantrų metų ant brangaus popieriaus atspausdintais puslapiais, kuriuos vartydamas gali sugrįžti į nelabai tolimą praeitį. Čia meniu keičiamas ne kartą per metus, ne sulig metų laikais ir netgi ne kas mėnesį. Meniu keičiamas kasdien! Surašo dienos mintį, dienos temą ir dienos patiekalus.

Šis bistro turėjo užsidaryti, nes jame negaminama tai, kas gaminama 90 proc. Lietuvos restoranų ir kavinių. Nes atvažiuosite čia papietauti ir nerasite įprastų pigiojo rinkos segmento hitų – baltos mišrainės, krevečių su avokadais, Kijevo kotleto, šašlyko, cepelinų, lašišos kepsnio, Cezario salotų (mano sena svajonė – sudaryti Lietuvos restoranų be Cezario salotų gidą, – ieškau sponsorių šiai idėjai).

Nerasite nusibodusios Italijos – picų, buratos, „carpaccio“ ir Lietuvą amžiams parklupdžiusio žaliojo „pesto“ viruso. Nerasite aukštesniajam segmentui privalomo aštuonkojo su čioriso dešra, kūrybiškai sukonstruotų mėsainių, antienos kulšelės confit. Galų gale, nerasite midijų kokoso pieno padaže ir kitų jūros gėrybių.

Šis bistro turėjo užsidaryti, nes nenaudoja virtuvėje tų maisto produktų, kuriuos naudoja 90 proc. Lietuvos restoranų ir kavinių. Nenaudoja majonezo, „balzamyko“ kremo patiekalų puošybai, Himalajų druskos, alyvuogių išspaudų aliejaus, pramoninio fermentinio sūrio, beveik nenaudoja česnakų ir česnakinio aliejaus, sintetinių trumų pagardo ir kitų kulinarijos banalybių.

Svarbiausia priežastis, dėl kurios Lietuvoje negalėtų daugiau kaip metus išgyventi ne tik provincijos, bet ir normalus sostinės restoranas. Skaitykite ir stenkitės patikėti šia sensacinga žinia: „Šilo kopoje“ nėra latės! Jokios – nei klasikinės, nei kokosinės su „Bounty“ šokoladu, sausainių ar mangų skonio lačių taip pat nėra. Jeigu norite latės, teks važiuoti 30 km į Druskininkus.
Paulius Jurkevičius

O dabar – svarbiausia priežastis, dėl kurios Lietuvoje negalėtų daugiau kaip metus išgyventi ne tik provincijos, bet ir normalus sostinės restoranas. Skaitykite ir stenkitės patikėti šia sensacinga žinia: „Šilo kopoje“ nėra latės! Jokios – nei klasikinės, nei kokosinės su „Bounty“ šokoladu, sausainių ar mangų skonio lačių taip pat nėra. Jeigu norite latės, teks važiuoti 30 km į Druskininkus. Ten galima išvysti žmones, valgančius kiaulienos sprandinę ir užsigeriančius late, o čia, Merkinėje, tokios nesveikatos nepamatysime.

Ir galiausiai: privalomus, nusistovėjusius masinio skonio ir restoranų biznio kanonus arogantiškai nulaužęs provincijos bistro turėjo užsidaryti, nes atsitiko tai, kas visiems restoranams šį pavasarį atsitiko: karantinas. Jeigu net restoranų pasaulio viešpačiai – Kopenhagos „Noma“ arba Modenos „Osteria Francescana“ superšefai pasiūlė savo klientams pasimaitinti burgeriais, jeigu ne vienas žinomas, stiprų įvaizdį, turtingų klientų būrį, garsius šefus turėjęs, šiek tiek apyvartinių lėšų sukaupęs Vilniaus restoranas arba užsidarė visiems laikams, arba perėjo prie tų pačių burgerių, tai ką jau mes čia galime norėti iš šešių staliukų provincijos bistro.

To, kuris išgyveno. Su keturiais staliukais, nes du atėmė kovydas. Merkinės „Šilo kopa“ išgyveno ir vėl atsidarė su tuo pačiu, o gal ir dar aršesniu užsispyrimu negaminti to, ką gamina visi. Nes visi gamina balandėlius, bet Merkinė gamina kitaip – vietoje maltos mėsos ir ryžių įdare – grikiai ir miško grybai. Vištiena? Kepa visi, bet kas kepa anties taukuose? Nes kepti gal ir galima, bet kur gauti? Kažin ar „Saniteksas“ turi.

Vis tik manau, kad portalo „Nuomonių ringas“ yra tam tikrų reiškinių, o ne restoranų apžvalga, todėl aš čia nevardinsiu patiekalų ir kainų, kurios, beje, neperšoka 8 eurų. Reikėtų rašyti atskirą restorano recenziją. Vis tik reikėtų pagirti ir juos – Merkinės bistro klientus. Jie atvažiuoja iš Vilniaus, iš Kauno, iš Lenkijos, iš Vokietijos ir kantriai laukia eilėje, todėl dažnas reiškinys – gyva klientų eilė. Maistas neskubantiems reikalauja ne tiek pinigų, kiek kantrybės. Mokėti kantrybe kartais sunkiau negu pinigais, štai kodėl laukiančius derėtų pagirti. Visus, kurie susidūrę su naujo tipo reiškiniu – no pesto, no latte, no pizza lieka eilėje reikia pasveikinti.

Pagyrimo turėtų sulaukti ir tėvai, atvedę pietų savo atžalas. Nes čia, panašiai kaip ir Prancūzijoje ar Italijoje, nėra specialaus meniu vaikams su fri bulvytėmis, dešrelėmis, lietiniais su bananais. Bet varškės tinginukai su aguonomis ir šviežių braškių uogiene vaikams galėtų tikti. Arba virtiniai su keptais burokėliais, žemės riešutais ir linų sėklomis. Žiūrint kaip vaikus auklėjame, kurioje kebabinės edukacijos stadijoje jie atsidūrė.

Paskutinė naujiena iš „Šilo kopos“ reiškinio. Dar viena gastronominio auklėjimo priemonė mažiems ir kai kuriems dideliems: nebus koka kolos. Paklausiau bistro bendrasavininkės Editos Semeniukienės: „Jeigu nėra latės, kam jums koka kola?“ Edita šiek tiek pagalvojusi pritarė: „Pabandome!“

Todėl savo klausimą apie 100 tokių bistro perrašysiu: o ką, jeigu Lietuvoje po 10 metų atsiras 100 tokių bistro? Na, nors 10?

Nuomonė

Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį. Daugiau informacijos Taisyklėse ir info@delfi.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (77)