Vasario 16 – osios išvakarėse ją plovė, švarino tuo, ko išpilti Lietuvos žmonės iki šiol niekada nedrįso: šviežiai pamelžtu pienu.
Buvo du savaitės skandalai. Abu apie nutekėjimus. Žiūrint iš toliau gerokai vaizdingesnis, kone mistiškai tapybiškas yra masinis pieno laistymo skandalas. O ne tas kitas nutekėjimo - kas kam skambino, kodėl skambino, kas iš to galėtų išeiti. Norisi, kad politika ir jos dalyviai būtų balti, švarūs kaip pienas? Nerkite į pasakų pasaulį. Ten švarią ir baltą kaip pienas politiką galbūt rasite. Bet kažin. Nėra pasaulyje nei vienos valstybės su pieno skaistumo politika, baltu parlamentu, skaisčiomis partijomis – be intrigų, be skandalų, be erzelio. Nėra ir nebus. Balta politika yra politikos oksimoronas.
Pieno stichija – kas kita. Tai kiekvieno žinduolio, įskaitant homo sapiens pradžios ženklas. Gimimo, augimo, stiprėjimo gairė. Ne šiaip maistas. Pienas Vakarų civilizacijoje yra tikėjimo, dieviškos motinystės simbolis. Ikonografijoje Madonna Lactans – maitinanti Dievo motina vaizduojama garsiausių menininkų kūryboje. Imkime Leonardo da Vinci „Madonna Lita“. Arba Coreggio „Madonna del latte e un angelo“ (Pieno madona ir angelas). Ten pienas yra „sacro“ – šventas.
Pienas visais laikais buvo absoliuti politikos priešingybė: baltas, švarus, nesutepto skaistumo ženklas. Ir dabar štai pas mus įvyko tai, ko net gūdžiais okupacijos laikais neregėjome: pienas tapo kūnu, juodo biznio kūnu. Pienas išsipurvino. Purvina politika ir purvinas pienas.
Be abejo, - ne apie šv.Marijos, o apie karvių pieną kalbame. Jis, kad ir baltas, bet commodity. Prekė. Nesvarbu, kad vaikystė ir pusė nacionalinės virtuvės nuo šios prekės prasideda, pusė nacionalinės gastronomijos ant jos pakabinta. Bet prekė. Biržinė. Kaip kaliošai arba santechnika.
Šią savaitę skaitydamas pieno protestus lydinčias diskusijas aptikau smagių analogijų. Po to, kai grynas (gerąja prasme) kaimietis išvažiuoja į miestą ir tampa išdidžiu miestiečiu jam kažkodėl labiausiai knieti sudergti savo ankstesnės - kaimietiškosios egzistencijos atributus. O tada prasideda: "Kuo pienas svarbesnis už kaliošus?" – stebėjosi vienas žiniasklaidos atstovas. "Kodėl reikia kreipti dėmesį į pieno ūkininkus, o ne į santechnikos įmonių darbuotojus arba kirpyklų?" - piktinosi kitas feisbukuomenės narys.
Aš negeriu šviežio pieno. Vieną kartą kaime pagirdė šviežiai pamelžtu karvės pienu ir beveik amen: aukšta temperatūra, tėvai vos atgaudė. Šilto pieno kvapas iki šiol dirgina kažkokius vidinius laktozės netolerancijos centrus, tegu juos velniai. Bet man gėda ir liūdna dėl buvusių kaimiečių požiūrio į pieną, pieno kultūrą. Nesmagu dėl Gariūnų tipo analogijų. Pienas – kaip kaliošai? Pienas – kaip santechnika? Pasistatykite porą kaliošų arba vieną didelį unitazą ir greta šių prekių – ąsotį su pienu. Pamedituokite. Paskui užsimerkite ir pabandykite įsivaizduoti vasarišką Lietuvos kraštovaizdį: žalios pievos. Ežerai. Žiogai. Ramunės. Bet vietoje karvių - kaliošai ir unitazai.
Džiugu ir gera regėti tokį visiškai naują Lietuvos peizažą. Be atrajojančių, bezdančių, uodegomis muses vaikančių karvių. Fui! Vieškeliu tyliai riedančios elektrinės „Teslos“ ir nežinia ko neramiai baubiančios karvės yra nebesuderinami naujosios lietuvybės aspektai. Lietuva be karvių, be pieno yra nauja, švari, ekologiška svirpliena mintanti Lietuva. Jeigu vaikams reikės parodyti, kaip atrodo tie griozdiški baudžiavos laikų žinduoliai tereiks pavažiuoti į Vakarus, kirsti Lietuvos – Lenkijos sieną ir ten edukaciniais tikslais bus galima pademonstruoti rytinės latės komponento gamintojas - karves. Statistika negailestinga: iš ketvirčio milijono pieno gamintojų šiandien Lietuvoje beliko 15 tūkstančių, o gal ir mažiau.
Dar visai neseniai pieno kultūra buvo nacionalinio įvaizdžio klausimas. Prieš keletą metų dalyvavau komisijoje, kuri sprendė kaip turi atrodyti Lietuvos paviljonas pasaulinėje EXPO parodoje Milane. Daug įvairių pasiūlymų buvo. Iki šiol atsimenu vieną, kurio pavadinimas buvo toks: “Baltos pieno upės”. Mūsų paviljonas turėjo būti labai baltas, pieniškas, nes projekto autorių nuomone, Lietuvoje teka pieno upės, ir tuo esame unikalūs. Projektas nelaimėjo gal netgi dėl mano kaltės, nes papriekaištavau: palaukite, bet juk pieno upės teka ne tik Lietuvoje, bet ir Olandijoje, Italijoje, Lenkijoje. Šiandien pripažįstu: projektas buvo fantastiškas!
O ką? Sraunios pieno upės pas mus ir toliau teka. Į kanalizaciją, į griovius, į protesto akcijas. Pieno vertybinis įvaizdis priartėjo ir galutinai įsitvirtino greta kaliošų, netoli unitazo. Pienas – tai atgyvena. Pienas, kaip ir vanduo – vienintelis skystis, kurį vartojame natūralų, neperdirbtą. Argi tokia morališkai pasenusi prekė kam nors gali būti įdomi? Pienas yra nykiai vienspalvis, banaliai baltas. Spalvotame nufotošopintų aktualijų pasaulyje tokie produktai nebedomina vartotojo, kad ir kaip besistengtų perdirbėjai suteikti pieno pakuotei glamūrinio ryškumo.
Aš nesu ekonomistas. Bet man kaip ir daugybei kitų ne ekonomistų sunku suvokti pienišką kainų logiką. Milane (septintas pagal nekilnojamo turto kainas miestas Europoje) litras pieno „Esselunga“ normalių kainų prekybos centre kainuoja 1,25 euro. Paryžiuje (penktas Europos miestas pagal nekilnojamo turto kainas), prekybos tinkle „Carrefour“ litras pieno kainuoja 1,15 euro. Kaune (107 miestas pagal nekilnojamo turto vertę) „IKI“ tinkle litras „Dvaro“ pieno kainuoja 1,59 euro. Jeigu pasitaikytų akcija, tada kainuos tik 1,39 euro.
Bet: Prancūzijoje pienininkams perdirbėjai sumoka 49,86 centus už litrą žaliavinio pieno. Italijoje - 57,40 centus. Vokietijoje - 57,88. Nespėjau pasiaiškinti, kiek litras žaliavinio kainuoja brangiausioje Europos valstybėje – Šveicarijoje. Galiu nebent paleisti toksišką naujieną: Lugano prekybos centre „Coop“ mačiau litrą pieno, ir jis kainavo 1,60 franko arba beveik tiek pat eurais.
Argi tai ne anekdotas? Vidutinė šveicariška alga yra 6.770 frankų (panašiai tiek eurais), o litras pieno – 1,60. Vidutinė lietuviška alga yra 1.684 eurai, o litras pieno – beveik tiek pat, kiek Šveicarijoje. Gal ir nebūtų anekdotas, jeigu Lietuvoje pienininkai gautų tiek, kiek gauna jų kolegos prancūzai, italai, vokiečiai, šveicarai. Na, gal truputį mažiau. Gal žymiai mažiau. Bet gal ne perpus mažiau?
Dėl lietuviškų pieno protestų galiu tik tiek pasakyti: jie labai mandagūs. Nepikti ir karviškai ramūs. Kai Briuselis italų pienininkams nustatė absurdiškai mažas pieno kvotas jie parodė pieno galią: palaistė juo ne laukus, o parlamentą. Kad pienu kvepėtų. O paskui traktoriais blokavo Milano „Linate“ oro uostą. Ne porai dienų, o porai savaičių. Kuo viskas baigėsi? Pienininkų pergale: valstybė galiausiai nutarė ginti ne Briuselio kvotas, o savo pieną ir savo karves, sumokėjo pusantro milijardo eurų baudą už pieno perviršį.
Postringaujantiems apie kaliošų – unitazų rinkos dėsnius pasakysiu grubiai: susikiškite juos ten, kur jūsų laukia aromatinga svirpliena. Pienas, karvės, ganyklos yra Lietuva. Pienu laistoma Lietuvos žemė yra anti Lietuva.