Mirusios rašytojos Neringos Macatės pasakų knyga „Gintarinė širdis“ yra tas lakmusas, kurio mums reikėjo būtent dabar – politinių rinkimų serijos išvakarėse. Šešios pasakos apie karalaites ir kitus fantazijų pasaulio personažus tikrina, negailestingai skenuoja visą valstybę – Seimą, partijas, teismus, atskirus politikus.
Beje, šalies Prezidentas jau patikrintas. Jis labai aiškiai pasakė: „Man nepriimtinas leidimas niekinti šeimą“. Prezidentas be užuolankų skelbia (rinkiminę) priešpriešą: vienoje apkasų pusėje – pasakų pasaulis, rašytoja, Vakarų demokratija, kūrybos ir saviraiškos laisvė, Europos Žmogaus Teisių Teismas; kitoje – paniekintieji: jis, šeimos, valstybė. Ir rūsti homofobų minia.
Kaipgi jis vyksta, tas pasakiškas šeimos niekinimas? Kokie ten blogio metodai panaudoti, kokie demonai siautėja? Pažiūrim dar kartą?
Štai pasakaitė „Kaip karaliaus sūnūs išminties ieškojo“. Du vyresni karaliaus sūnūs mergeles vedė, o jauniausias atvyko į miestą, bet specifinį – gyventojai buvo tamsiaodžiai. Ten karaliaus sūnus sutiko vyriškį siuvėją. Pasakoje rašoma: „Ir liko karalaitis su jaunuoju siuvėju karaliaus pilyje. Niekas nesistebėjo nei tuo, kad siuvėjo oda tamsi, nei tuo, kad jis su karaliaus sūnumi susikibęs vaikščioja ir spindinčiomis akimis jie žiūri vienas į kitą. Taip jau toje šalyje buvo – visi žinojo, kad širdžiai neįsakysi, ką mylėti.“ Paskui įvyko vestuvių puota. Svečiai, išvydę neįprastą porą, nustebo. Tai pamačiusi karalienė pasakė: „Širdžiai neįsakysi. Kai ji prabyla, reikia klausyti. Kitaip laimės gyvenime nebus. – Teisingi žodžiai, – pritarė svečiai. – Mums didelė garbė svečiuotis pas tokius išmintingus valdovus. Ne veltui jūsų šalis taip klesti.“
Imkime kitą pasaką. Apie teisingą šeimą: „Eglės broliai, seserys ir tėvai galvojo, kaip čia padarius, kad jai grįžti nebereikėtų. Ir sutarė, kad geriausia iškvosti iš vaikų, kaip jų motina grįždama šauks savo vyrą, o paskui, nuėjus į pajūrį, jį pašaukti ir užmušti. Taip sutarę, pirmiausia išsivadino vyriausiąjį Eglės sūnų Ąžuolą į girią ir apstoję ėmė kamantinėti, bet šis apsimetė nieko nežinąs. Pliekė jį rykštėmis, ką bedarė, bet iškvosti negalėjo.“ Salomėjos Nėries „Eglės žalčių karalienės“ variantas – dar baisesnė horror stiliaus poezija mažamečiams. Ne veltui sociologas Vytautas Kavolis joje įžvelgia ištekėjusios moters santykių su tėvais, broliais, vyru ir vaikais, mišrios šeimos tragediją. Išgrynintas taikios lietuviškos šeimos niekinimo pavyzdys!
Šeimyninio kraujo puta padažytai lietuvių liaudies (tai bent liaudis, tėvažudystę apdainavusi!) pasakai galima būtų pritaikyti net keturis Nepilnamečių apsaugos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies neigiamą poveikį nepilnamečiams darančios viešos informacijos punktus: 1) smurtinio pobūdžio, skatinanti agresyvumą ir nepagarbą gyvybei; 5) sukelianti baimę ar siaubą; 10) susijusi su nusikalstamos veikos modeliavimu; 13) kai demonstruojami inscenizuoti paranormalūs reiškiniai, sudarant šių reiškinių tikrumo įspūdį.
Grįžkime prie N. Macatės knygos vaikams „Gintarinė širdis“. Kokį blogį ji transliuoja nepilnamečiams? Skatina smurtą? Turto naikinimą? Savižudybes? Toksiškų medžiagų vartojimą? Seksualinę prievartą? Kuris Nepilnamečių apsaugos įstatymo punktas taikomas jos pasakoms? Knygą valstybė užbanino, nes tiko tas vienas vienintelis atvejis, numeris 16. Apie žalingą viešą informaciją nepilnamečiams, „kuria niekinamos šeimos vertybės, skatinama kitokia, negu Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse įtvirtinta, santuokos sudarymo ir šeimos kūrimo samprata.“
Štai taip mes kariaujame su pasakomis. Dabar teks plėsti frontą – kariauti su EŽTT. Su Žmogaus teisių konvencija, nes tas 16-asis „šeimos niekinimo“ punktas į ją nesutelpa. Niekaip. Pasiūlymas jį minimaliai keisti, pritaikyti prie XXI amžiaus trečiojo dešimtmečio, suderinti su europietišku saviraiškos laisvės konsensusu, formuluotėmis tapo paranojine kova su „šeimos niekinimu“. Pradžiai sumokėsime tuos EŽTT priteistus 30 tūkstančių eurų, gal mažiau, gal daugiau. Padalijus iš 2,2 milijono mokesčių mokėtojų bus nedaug išlaidų – maždaug po 1 centą kiekvienam. Anksčiau ar vėliau bus kita knyga, kitas filmas, kitas eilėraštis, tada, matyt, mokėsime daugiau. Kai valstybė taiko nevienodą požiūrį, pagrįstą lytimi ar seksualine orientacija, valstybės vertinimo laisvės ribos yra siauros. Taškas.
Paskui gresia Europos Komisijos pažeidimo procedūra. Tokią prieš porą metų jau užsidirbo Vengrija dėl parlamente priimtų teisės aktų pakeitimų. Jie ten atkakliai siekia uždrausti jaunesnių nei 18 metų asmenų prieigą prie siaubingojo turinio. Siaubingasis vengrų turinys, kaip ir mūsiškėje „šeimos niekinimo“ žemėje, vadinasi „informacija apie nukrypimus nuo lyties gimimo metu atitinkančios tapatybės, lyties keitimas arba homoseksualumas.“
Kita vertus, ne piniguose laimė. Yra dar toks dalykas kaip šalies prestižas, tarptautinis įvaizdis. Dar pora tokių „pasakiškos“ cenzūros bylų EŽTT ir užsidirbsime Europos homofobų reputacinį statusą. Mus priskirs prie Vengijos-Rusijos požiūrio grupės. Gal jau dabar priskiria, nes „Eurobarometro“ duomenimis, 59 proc. lietuvių nesutinka su teiginiu, kad nėra nieko blogo dviejų tos pačios lyties asmenų lytiniuose santykiuose (ES vidurkis – 24 proc.). Ir net 71 proc. Lietuvos respondentų jaustųsi nepatogiai, jeigu du vyrai viešai rodytų romantiškus jausmus (ES vidurkis – 34 proc.).
Dėl Rusijos, tai ji labai paprastai išsprendė „šeimų niekinimo“ problemą: įvedė vadinamąjį „gėjų propagandos“ draudimo įstatymą, o kai EŽTT nurodė, kad jis neatitinka Europos žmogaus teisių konvencijos, Maskva trenkė durimis. Ramu. Rusijoje konvencija nebegalioja. „Šeimų niekinimui“ uždegta raudona šviesa.
Kol buvo rašomas šis tekstas – dar viena žinia iš giedro dangaus kariaujantiems su „šeimų niekinimu“. Kariauti teks ne tik su pasakomis, EŽTT ir Žmogaus teisių konvencija. Šįsyk į dorovės priešų sąrašą galima įrašyti Šventąjį Apaštalų Sostą. Kitaip tariant – popiežiaus valstybę. Nes Vatikano Tikėjimo doktrinos dikasterija (iki 1908 metų ji vadinosi „Santa Inquisizione“ – Šventoji Inkvizicija) šią savaitę patikslino: homoseksualių porų vaikai gali būti krikštijami, net jei gimė iš surogatinės motinos, jeigu yra pagrįsta viltis, kad jie bus ugdomi pagal katalikų tikėjimą. Kažin, ką čia pasakytų Prezidentas?