Metų finiše nuaidėjęs ginčas „vidutinybės vs. asmenybės“ – smagus, simpatiškas. Kalbėjo šiknos ir kalbėjo socialinių mokslų daktarės. Atsiprašau: doktorantės! Bet vis tiek kažkas vyko: direktorius nukryžiavo režisierių, anas prisikėlęs ir pasikėlęs sviedė dievišką ginklą – ironiją. Uch!
Baigėsi impresionizmai, ekspresionizmai, kiti „-izmai“. Seniai nužydėjo prancūziškosios blogio gėlės. Bet va, sužinome: XXI amžiaus Lietuva nusipelnė turėti kažką geriau nei XIX amžiaus „prasigėrusio egocentriško menininko“ tipologiją. Kai perskaitai, pavyzdžiui, tokį sakinį: „<…> atsisakymas pripažinti bendruomenės egzistavimą, bendruomenės, kurios gėrybėmis naudojasi visi (net ir genijai), ar tai būtų materialusis gėris (keliai, mokyklos, restauruoti teatro pastatai <…>)“, – kasai pakaušį ir klausi savęs: kažkur kažkada kažką panašaus jau teko skaityti. Apie tuos egocentriškus, nelabai blaivius tai tikrai.
Štai: „<…> tvirtėja neišardoma darbininkų klasės, kolūkinės valstietijos ir liaudies inteligentijos sąjunga.“ Nes a) menas turi būti suprantamas. Nes b) menas privalo tarnauti liaudžiai. O liaudis yra kolūkiečiai, direktorius ir kiti organai.
Tada surandi grėsmingą doktorantės Marijos priminimą: „<…> kiekvienas yra atsakingas ir atskaitingas už savo veiksmus bei žodžius.“ Žodis „atskaitingas“ irgi kažką nerimastingai primena, net rėmuo pradeda graužti. Nes buvo a), buvo b), bet buvo ir c): „<…> organai yra Liaudies deputatų tarybų kontroliuojami ir joms atskaitingi.“ Žurnalistai buvo atskaitingi glavlitui. Dailininkai buvo atskaitingi meno taryboms ir t. t.
Žodžiu, esame atskaitingi ir dar neblaivių asmenybių apakinti. Socializmo mantra „iš kiekvieno pagal jo sugebėjimą, kiekvienam – pagal jo darbą“, pasirodo, nenumirė. Nes buvo principas, bet buvo ir grasinimas: „Darbas yra kiekvieno darbingo piliečio pareiga ir moralinė priedermė pagal principą: ‚Kas nedirba, tas nevalgo‘.“
Nežinau, kaip jums, bet man LTSR konstitucijos straipsniai skamba įtartinai panašiai, kaip ir ši fantastiško grožio PR (viešųjų ryšių – red.) formuluotė: „Darbuotojai, priešingai nei teigiama paviešintoje informacijoje, vykdo visas savo funkcijas, dalyvauja susirinkimuose ir LNDT (Lietuvos nacionalinio dramos teatro – red.) renginiuose, kaip priklauso pagal funkcijas.“
Informacija. Darbuotojai. Funkcijos. Susirinkimai. Čia mes kur esame – Valstybiniame saugumo departamente ar Krašto apsaugos ministerijoje? Baikit, mes – teatre! XXI amžiaus Lietuvos nacionaliniame. Dramos? Ne, dramos nebėra. Yra funkcijos ir patalpų remontas.
Nugriovėme Cvirką, kapinėse nebeliko blogio stabų, bet senomis konstitucijomis prakvipęs kolūkiečių – direktorių ir tradicinių moralės normų – glavlitas gyvuoja. Todėl mums ir vėl reikia:
- Į darbą ir susirinkimus nevėluojančių režisierių (anksčiau būdavo pravaikštininkų gėdos lenta);
- Vyno nevartojančių poetų (a. a. Kęstučio Navako laikai baigėsi, o gaila);
- Nuogų moterų nebetapančių menininkų (bet dar geriau, jeigu netapo nuogų vyrų);
- Patriotines pjeses kuriančių dramaturgų (pageidautina, kad būtų minimas Zelenskis);
- Apie atskaitingumą visuomenei raportuojančių doktorantų (bei kitų vidutinybių luomo kontrolės veidų).
Neslėpsiu: šį tekstą rašau ką tik Romoje peržiūrėjęs naują, žiaurų italų filmą. Jis vadinasi „L’Ombra di Caravaggio“, lietuviškai – „Caravaggio šėšėlis“. Režisieriaus Michele‘io Placido (to paties, vaidinusio antimafijos komisarą) juostoje toks psichas Michelangelo Merisi (vadintas Caravaggio) nervina popiežių, tikinčiuosius ir šiaip padorius miesto gyventojus.
Kai jam pasiūlo nutapyti piligrimų globėją Mariją, Caravaggio susiranda dailiausią miesto prostitute, vardu Lena, paprašo ją papozuoti. Ir štai rezultatas, jį ir šiandien galime apžiūrėti Romos šv. Augustino bazilikoje. Nuvedu savo bičiulius, keliautojus, rodau drobę: „Žiūrėkite, čia Caravaggio šedevras „La Madonna dei Pellegrini“. Visi aikčioja. Reiškia susižavėjimą. Supratingai dūsauja.
Paskui pasakau: jūs čia žiūrite į Mariją, bet matote prostitutę Leną. Paveiksle jos pečiai – nepadoriai nepridengti. Stovėsena nelabai šventa, nes nuogos pėdos pražergtos. Žvilgsnis – liūdnas, lūpos – geidulingos. Kūdikis Jėzus – keistai didelis. Priklaupę piligrimai – tikri bomžai siaubingai purvinomis kojomis. Skandalas, o ne paveikslas. Paskui dar pasakau, kad baroko tapybos genijus buvo popiežiaus nuteistas mirties bausme. Už nykaus tipo – notaro – nužudymą. Filme visos tos istorijos primenamos. Inkvizicijos specialusis agentas – šėšėlis – tiria menininko nusižengimus Tridento susirinkimo taisyklėms: šventuosius vaizduoti šventai.
Nepadoru. Netelpa į rėmus. Iškrypimas. Bažnyčios dogmų sergėtojai – popiežius, kardinolas, monsinjorai ir kitos ekleziastinės vidutinybės – svarsto: Caravaggio meną priimti ar atmesti? Atmesti! Problema slypi kur? Žiūrėdami šiandien į „Piligrimų Madoną“ mes ramiai atmetame ekleziastinių vidutinybių ir inkvizicijos specialiųjų agentų išvadas. Ir netgi istoriniai faktai, liudijantys, kad Caravaggio buvo mergišius, lošėjas, vyno gėrėjas, mušeika – toks, na, kaip šimtas koršunovų vienoje vietoje, – mums nebedaro jokio įspūdžio. Žiūrime į prostitutę Leną ir sakome: šedevras. Žiūrime Federico Fellinio „La Dolce Vita“ ir sakome: šedevras. Nors vikipedijoje aiškiai parašyta, kad filmas buvo prakeiktas, nes amoralus. Skaitome vikipediją ir prunkščiame!
Gerbiama doktorante Marija! Ne, menininkas neturi būti „atskaitingas“ visuomenei! Jį teisia laikas ir jo paties kūrybinė sąžinė. Būtent todėl nėra esminio skirtumo tarp XIX amžiaus absentą vaizdavusio galimai neblaivaus Degas, galimai viešąją tvarką pažeidusio Caravaggio, galimai fašistinius patriotus išjuokusio Fellinio ir nūdienos kolūkiečių – direktorių bloko – nervintojų.
Ir nereikia mums pasakoti apie vidutinybių demokratiją! Žymiai naudingiau pasiskaityti apie „mediokratiją“ (angl. mediocrity – vidutinybė). Puikus kanadiečių filosofo Alaino Deneaulto veikalas „Mediokratija“ – būtent apie tai. Apie nūdienos visuomenę, kurią valdo tvarkingos, nepriekaištingos vidutinybės – banalios, bespalvės, vykdančios funkcijas. Kaip mūsų teatre, iš kurio tuoj išeis drama.
Mes jau ir taip prisikentėjome nuo vidutinybių demokratijos. Jeigu ne ji, sovietinėms vidutinybėms neįtikęs lietuvių superdiplomatas Stasys Lozoraitis būtų tapęs Prezidentu. Bet Prezidentu tapo vidutinybių dievas, socializmo ekonomistas Algirdas Brazauskas. Fortūnai turime dėkoti bent jau už tai, kad 1990-aisiais mus „apakino“, anot doktorantės Marijos, vieno pianisto Nepriklausomybės idėja.
Gerai, bet kuo čia dėti juodi šaltibarščiai su baltais taškučiais? Ogi tuo pačiu: vieno restorano virtuvės šefas pabandė, bet tuoj pat skonio vidutinybių buvo apskųstas organams. Beje, ar sutiktumėte paragauti juodų šaltibarščių?
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.