Nacionalinės rinktinės pergalės ir sunkiai iškovotas titulas padaro tai, ko nepajėgia koalicija ir opozicija, prezidentas ir premjeras, žiniasklaida ir pavieniai pamokslautojai. Žaibiškai suvienija valstybę ir jos žmones! Įspaudžia į tūkstančių skirtingai galvojančių žmonių veidus džiaugsmą, šypsenas, pasididžiavimą savo šalies vėliava.
Todėl jūs, Šarūnai Jasikevičiau, talentingas, sugebantis uždegti ir sustyguoti ekipą strategas, galėtumėte tapti tuo, kuo Italijai tapo treneris Roberto Mancini. Būtent jūs būtumėte pajėgus įkvėpti energijos, drąsos, vyriško solidarumo ir vieningumo komandai, kurios vardas – Lietuva.
R. Mancini tą sekmadienio naktį Italijoje atliko tai, ko nepajėgė net popiežius: įžiebti gyvenimo džiaugsmą ir tikėjimą ateitimi valstybei, kuri nebetikėjo nei šiandiena, nei rytdiena.
Šį tikėjimą charizmatiškas futbolo strategas keletą metų augino lėtai, neskubėdamas. Tarsi nedrąsų mokinuką vedė priekin: žingsnis po žingsnio, pergalė po pergalės, iš trisdešimt keturių rungtynių – tiek pat laimėtų. Ir taip pirmyn, vis galingiau, vis drąsiau iki pat nacionalinės euforijos „Wembley“ stadiono finiše.
Didžiulė ir labai įvairialypė, 30 skirtingų kalbų ir dialektų, 40 partijų, dviejų parlamento rūmų, 60 milijonų gyventojų šalis tapo vieninga, ta pačia kryptimi žvelgiančia komanda. Ir tai yra jo – Mancini – produktas arba projektas, galime vadinti, kaip norime.
Jūs, Šarūnai, galėtumėte Lietuvoje nuveikti tai, ką nuveikė Roberto Italijoje: sukurti strateginį krepšinio projektą ir nuvesti paskui save ne tik krepšininkus, bet ir visus Lietuvos žmones. Manau, jums pavyktų atlikti tai, ką įvykdė italas: paėmė į savo rankas pralaimėjimų sugniuždytą, sirgalių išgėdintą, pabirusių žvaigždžių rinktinę ir sukūrė visiškai naują – pergalei ir tautos vienybei skirtą ekipą.
Nes juk situacija Lietuvos krepšinyje labai primena tai, kas dėjosi Italijos futbole 2018 metais: keturis kartus pasaulio čempionė nesugebėjo laimėti atrankos turnyro ir pirmą kartą istorijoje nedalyvavo pasaulio čempionate! Tris kartus Europos čempionė, olimpiadų ir pasaulio čempionatų prizininkė Lietuvos krepšinio rinktinė nesugebėjo laimėti atrankos turnyro namuose ir pirmą kartą istorijoje nedalyvaus Olimpiadoje.
Bet yra ir kitų, žymiai platesnių laikotarpio analogijų. Prieš trejus metus Italijoje tvyrojo žiaurus nusivylimas nacionaline rinktine ir valstybe apskritai. Nes šalyje buvo ryškūs politinio ir socialinio chaoso ženklai: aršūs populistai būrėsi į „Vaffanculo-Day“ (šiknaskylės diena), per Sicilijos kanalą masiškai plūdo pabėgėliai, ksenofobinės partijos grasino linčo teismais, aidėjo absurdiški pasiūlymai atsisakyti ES ir bendros valiutos.
Panašūs dalykai vyksta šiandien Lietuvoje. Krepšinis pralaimi. Iš didžios sporto legendos lieka sugižę prisiminimai. Visi pliekiasi su visais. Šalį drebina protesto maršai ir patyčių audros socialiniuose tinkluose. Du tarptautinės konvencijos paragrafai skelbiami finaline tautos apokalipse. Vyksta tragikomiški suoliukų ir perėjų dažymo karai. Solidarumas kaimynams po truputį virsta neapykanta pačiam solidarumui. Pabėgėliai veržiasi. Lyderiai taiko lotyniškąją administravimo formulę „divide et impera“ – skaldyk ir valdyk.
Bet kartais įvyksta stebuklas. Kartais valstybių vadovai nulenkia galvas prieš žaidėjus ir jų trenerį. „Šiandien sportas tampa neišdildoma tautų istoriją lydinčia žyme“, – šią savaitę pasakė išmintingas Italijos premjeras Mario Draghi. Finansų vizionierius, buvęs ECB vadovas apie pinigų ir futbolo santykį šįsyk nekalbėjo, tačiau analitikai jau pradėjo skaičiuoti ir prognozuoti, kokia jaunojo vartininko Donnarumma atmušto paskutinio baudinio vertė eurais arba BVP procentais. Štai šie skaičiai: 12 milijardų eurų, 1 procentas metinio šalies BVP. Šalies prestižo, bendro įvaizdžio ir kiti sunkiai pasveriami pozityvaus vertinimo dalykai neįskaičiuoti.
Šįsyk Europos čempionate pergales skynė komandos, kurių valstybės skelbia atvirą ir liberalią pasaulėžiūrą. Komandos, kurių sudėtyse įvairių tautų, rasių, religijų atstovai. Ta proga žvilgtelėkime į čempionato turnyro lenteles ir pasidomėkime, kaip sekėsi į nacionalistinį populizmą, vienokias ar kitokias autoritarines tendencijas linkusių valstybių rinktinėms:
- pogrupis A: paskutinėje vietoje Turkija
- pogrupis B: paskutinėje vietoje Rusija
- pogrupis E: paskutinėje vietoje Lenkija
- pogrupis F: paskutinėje vietoje Vengrija.
Nenuspėjami futbolo atsitiktinumai? Ar naujas, keistas dėsningumas? Šios keturios valstybės – pirmenybių autsaiderės – tarpusavyje neblogai susišneka, jų gyventojai pasidaliję į neapykantos stovyklas. Ir joms vienodai nesisekė žaisti futbolą. Finalo dalyvės – tiek Italijos, tiek Anglijos rinktinės – buvo panašios. Tačiau visuomenės, karštai palaikiusios šias rinktines, skirtingos. Italija – liberali, atvira, solidari ir draugiška. Anglija – užsidariusi, įtari, pritvinkusi priešiškumo išoriniam pasauliui ir sau pačiai.
Krepšinis Lietuvoje, panašiai kaip ir futbolas Italijoje, galėtų suvienyti maršistus su LGBT, konservatorių rėmėjus su valstiečių rėmėjais, sodiečius su miestiečiais, jaunimą su senjorais, praturtėjusius su išgyvenančiais nepriteklius, skiepų neigėjus su skiepų šalininkais. Galėtų suteikti naujos energijos visai valstybei, kuri vis labiau linksta į uždarumą, į egocentrizmą, į nepasitikėjimą, į vidinį priešiškumą.
Krepšiniui Lietuvoje reikia projekto. Reikia stratego, kuris paimtų už rankos gilioje duobėje atsidūrusią rinktinę, perteiktų jai naujas vertybes, naują, pozityvią energiją ir galiausiai nuvestų paskui save visą šalį.
Šarūnai Jasikevičiau, jūs pasiruošęs tapti mūsų Roberto Mancini? Tautos vienytoju ir strategu, kuris prieš lemiamą mačą pasakytų savo rinktinei ir savo valstybei tai, ką pasakė italų treneris: „Ne arbitrai ir ne mūsų varžovai, o tik mes patys esame savo likimo šeimininkai. Forza!“