„The Voice of America“ klausytojų daugiausiai buvo Kaune. Ir dainelės „geltona, žalia, raudona“ niūniuotojų, prezidento Antano Smetonos gerbėjų – nostalgikų taip pat daugiausiai buvo Kaune. Niekas neskaičiavo, bet toks įsitikinimas tvyrojo, nes taip sudėliojo istorija: šiame mieste rezidavo nepriklausomos Lietuvos prezidentai, o Vilnius buvo iš pradžių lenkų, paskui – LKP CK sekretorių, Stalino šiknos ir režimo laižytojų.
Kaunas iki šio birželio pradžios buvo „geltona, žalia, raudona sugrįžk iš užsienio Smetona“ nostalgijos miestas. Burmistras nusprendė šitą seną, antikomunistinį tvaiką išvėdinti: paskutiniojo nepriklausomos Lietuvos prezidento darbo vietoje įkurdinti pirmojo sugrąžintos nepriklausomybės prezidento Algirdo Mykolo Brazausko monumentą. Motyvas? „Jis tikrai nusipelnė, kad būtų pagerbtas ir kad maži vaikai žinotų ir pažinotų“.
Štai taip – įdomiai, netikėtai, kūrybiškai gimsta istoriniai anachronizmai: aršaus antikomunizmo citadelėje bandoma įkurdinti komunistą. Ne šiaip komunistą, o vadą. Ten, senosios prezidentūros kieme, Lietuvos trispalvės iškėlimo ceremonialų vietoje stovės tas, kuris apie tą vėliavą pasisakė taip: „Kol kabės šitas skuduras, aš nekalbėsiu“. Iki nepriklausomybės buvo likę dveji metai, kai jis taip sakė. Važinėjo į darbą, Lietuvos Komunistų partijos Centro komiteto rūmus juoda „Volga“ ir retkarčiais užsukdavo į Kauną. Patikrinti, kaip kauniečiams sekasi vykdyti dvidešimt kažkelinto SSSR suvažiavimo direktyvas.
Pirmasis sekretorius Kaune ilgai neužsibūdavo. Nes šiame mieste tvyrojo specifinė Kauno aura. Tragiškas Romo Kalantos protestas ją dar kartą patvirtino – miestui ir režimo pasauliui. Kauno „Žalgirio“ mūšiai su Maskvos CASK ją taip pat patvirtindavo. Kai iš Vakarų – iš Amerikos, iš Vokietijos Federacinės, iš Anglijos į svečius atkeliaudavo kauniečių giminaičiai jiems geriausiu atveju leisdavo atvykti ryte, pasivaikščioti po Laisvės alėją, užsukti į „Tulpę“, o vakare režimas jau šnypšdavo griežtą rusišką obratno, atgal, į išsivysčiusio socializmo respublikos sostinę. Nakvoti Kaune atvykėliams iš Vakarų pasaulio buvo griežtai draudžiama. Maža kokį užkratą galėjo neramiems kauniečiams užnešti.
Paminklo idėja pirmajam LKP CK sekretoriui, prezidentui Algirdui Brazauskui galbūt nėra labai bloga. Tačiau abejotina. Nes jis irgi ilgai, stipriai abejojo: „Į savarankiškos Lietuvos valstybės idėją aš žiūriu neigiamai. Aš manau, kad tai nerealu“ – taip kalbėjo ambasadorių Stasį Lozoraitį rinkimuose įveikęs Brazauskas interviu rusiškam „Argumenty i fakty“.
Likus vieneriems metams iki valstybingumo atstatymo, kai valstybės idėja jau virė Sąjūdžio žmonių galvose pirmasis sekretorius dar nebuvo pradėjęs ieškoti tam tikrų argumentų dėl kurių jam dabar Kaune norima statyti paminklą: „Kai kurie asmenys atkakliai perša mums Lietuvos Respublikos atkūrimo idėją. Esame įsitikinę, jog neįmanoma nutraukti penkių dešimtmečių Tarybų Lietuvos raidos. Pagaliau nėra ir pakankamai pagrįstų argumentų, kad tai daryti būtina.“ Čia toks jo „žodis Lietuvos komunistams“.
Bet buvo ir dar griežtesnis, „jūs tik pabandykite tai padaryti“ partinės drausmės stiliumi: „Kuriame socializmą TSRS sudėtyje. Jokio kito kelio nėra ir negali būti. Kraštutiniai lozungai – išstoti iš Tarybų Sąjungos, paskelbti nepriklausomą Lietuvą – mums nepriimtini.“
Paminklas pirmajam posovietiniam prezidentui teoriškai galėtų būti. Bet ne Kaune, o Vilniuje. Tarkime, Lukiškių aikštėje arba prie įėjimo į Valdovų rūmus, nes būtent šis grandiozinis projektas yra Brazausko svajonė. Kažkada šmaikštusis Seimo pirmininkas Arūnas Valinskas visiškai rimtai Valdovų rūmus lygino su Brazausko kūnu. Nes šis Vilniaus statinys yra rūmas, o Smetonos prezidentūra buvo ir tebėra kuklus mūrinis namas.
Kitas argumentas. Kai Lietuvos žmonės Algirdą Brazauską išrinko prezidentu Kaunas susilaikė. Tikriau tariant, labai aiškiai atmetė buvusį partijos vadą. Tokie yra 1993 metų Lietuvos Respublikos Vyriausiosios rinkimų komisijos skaičiai: „Algirdą Mykolą Brazauską labiausiai palaikė: Šalčininkų ir Vilniaus rajonai. Juose už būsimąjį prezidentą balsavo atitinkamai 88.9 ir 83,2 procentai visų šių savivaldybių rinkimų teisę turinčių piliečių. Už Stasį Lozoraitį daugiausiai balsų atidavė Kauno miesto (54,7 proc.) ir Kauno rajono (51,5 proc.) rinkėjai.“
Žinoma, gal Kaunas ir kauniečiai pakeitė požiūrį, galbūt pasikeitė jų pažiūros. Gal šiandien balsuotų nebe už ambasadorių Lozoraitį, o už inžinierių Brazauską? Gal miesto meras jaučia šias permainas? Nes gana paslaptingai sudėliojo procentus: „Mieste yra 90 proc. mąstančių vienaip ir 10 proc, kurie galvoja kitaip“.
Jeigu paminklas Brazauskui Kauno prezidentūroje vis tik iškils, bus įdomu pažiūrėti, kaip jį ten pavyks įkomponuoti. Veidu į prezidento kabineto langus? Ar į priešingą pusę – veidu link prezidentūros vartų? Mažos detalės, bet tragedijos – didelės. Partijos, kuri savo ultimatumais sunaikino valstybę bilietą turėjęs lietuvis žiūrėtų į tą langą, kuriame vyko paskutinis, lemtingas 1940 metų birželio 15 vyriausybės posėdis. O gal vis tik nusisukęs stovėtų? Nes kaip baigėsi tas posėdis mes visi žinome.
Kauniečiai istoriją puikiai išmano. Galėtų priminti merui: ne Algirdui Mykolui Brazauskui ir netgi ne Antanui Smetonai, o komunistų kankiniams Kaziui Skučui ir Augustinui Povilaičiui ten turėtų būti statomi paminklai. Valstybė, mes visi šiems vyrams likome skolingi.
Truputį neramu ir keista, kad šita paminklinė diskusija įsižiebė būtent dabar – birželio pradžioje. Birželis – tragiškas Lietuvos istorijos mėnuo.
Truputį keista ir juokinga: vis suraitome įdomių istorijos viražų. Antaną Smetoną – laikinosios sostinės ikoną norima įprasminti Vilniuje. Supervilnietį Algirdą Mykolą Brazauską – išsiųsti į Kauną. Kažin ar jam toks sudievinimas patiktų. Pats kažkuria proga tarstelėjo: „Aš nesu Dievas. Aš tik premjeras.“
