Žiūriu į liūdnojo ES apsikrėtimų „čempionato“ lentelę ir matau: Lietuva yra beveik pirma, nuo „auksą“ laiminčios Kroatijos skiria vos 3 apsikrėtimai: 1205 – šimtui tūkstančių gyventojų. Rašau jums iš Italijos, kurioje apsikrėtimų 2,5 karto mažiau. Ir ką aš čia girdžiu, ką matau? Maždaug tą patį kaip ir jūs – beveik čempionai.
Girdžiu apie „pavogtas“ Kalėdas. Apie nejautrų premjerą, apie piktą vyriausybę, apie karantino galių apkvaitintą sveikatos ministrą, kurio pavardė Speranza – lietuviškai būtų „viltis“. Visiškai neima juokas iš tokios pavardės, nes vilčių pasikviesti gimines, draugus į Kalėdų šventės pietus jis nesuteikia. Vilčių nuvažiuoti pas močiutę į atokų kalnų miestelį irgi nesuteikia. Išeiti iš namų? Jeigu cigarečių, vyno ar spagečių – eik, o jeigu pasigrožėti šventinėmis Romos gatvėmis – tai žinok: laukia bauda nuo 400 iki 1000 eurų.
Taigi: Italija lentelėje atrodo geriau, bet šventinis blogumas panašus. Arba dar blogesnis. Todėl jeigu pareigūnai stabdo pakeliui į Palangą ir jums atrodo, kad atsidūrėte pasaulinio sąmokslo prieš Kalėdų džiaugsmą epicentre – nurimkite. Nesusireikšminkite. Nebūkite aukščiau už Romos popiežių ar netgi už patį Dievo sūnų, kuris greitai gims.
Kodėl tai sakau? Viskas labai paprasta: kadangi Italijoje komendanto valanda prasideda dešimtą vakaro, kadangi Kūčių vakarą šalis vėl grims į totalų karantiną, kadangi visi dar neblogai prisimena nelemtuosius Bergamo sunkvežimius su karstais, kadangi mirusiųjų nuo kovido dar labai daug, įvertinęs visas šias ir kitas aplinkybes popiežius Pranciškus nusprendė, kad jis galų gale yra mirtingas tikintysis ir todėl privalo laikytis komendanto valandos įstatymo.
Dar daugiau, pasitaręs su vyskupais paskelbė naujieną: Dievo sūnus, užuot tradiciškai gimęs Kūčių vidurnaktį, šįsyk gims 19.30. Kristaus gimimo mišios paankstintos, kad tikintieji suspėtų grįžti į namus nerizikuodami gauti baudą.
Jeigu kažkam atrodo, kad popiežiui paprasta pakeisti kūdikėlio gimimo valandą, pradėti stumdyti „la messa della Notte di Natale“ – Kalėdų nakties mišių Vatikane laiką, – porą valandų čia, porą valandų ten, tai galiu tik tiek pasakyti: tai netiesa. Oho, kiek čia diskusijų būta šiuo klausimu! Kiek aršių ginčų tema: „Gal nevarykime bent jau Dievo į medį ir į komendanto valandą.“
Ir štai: Pranciškus miestui ir pasauliui nuolankiai davė suprasti: „Obedisco“ – aš paklūstu. Jis, milijardo katalikų ganytojas paklus. O tūkstančiai avelių Marijos žemėje nė nemano paklusti. Draskosi prekybos centruose, raunasi į kurortus, sodybas.
Na gerai, tarkime, jūs į Dievą netikite, ir Romos popiežius – nė joks ne dvasinis autoritetas. Tarkime, esate agnostikas. Bet Švedija tai juk tikite? Švedišku kovos su koronavirusu stebuklu tiki visi kovidiniai idiotai, pradedantys negacionistai, nacionalinio kaukių ir karantino prakeiksmo dalyviai. Ką gi, teks, gerbiamieji, pasiklausyti, ką šiomis dienomis pasakė inteligentiškas žilagalvis Karolis XVI Gustavas: „Aš galvoju, kad mums nepavyko.“
Stop. Finišas. Švediško stebuklo pabaiga. Ką? Jūs ir karaliumi nebetikite? O apskritai kuo nors tikite?
Atleiskite, aš šiek tiek jaudinuosi. Rašau jums iš šalies, kuri Europoje per šią pandemiją palaidojo daugiausiai savo žmonių – 67 220 (penktadienio duomenimis). Dvi mirusios Marijampolės. Arba Jonava, plius Utena, plius Kėdainiai.
Žadėjau jus paguosti, pralinksminti Kalėdų proga. Bandau pasitaisyti. Pas mus čia, žinokite, ne mažiau administracinio pobūdžio durnysčių nei pas jus. Nes juk neklystančių vyriausybių nėra – nei kairėje, nei dešinėje. Paklausykite, ką pas mus pridirbo, ir gal nuotaika pagerės.
Metų pabaigą gyvensime neatitraukdami akių nuo kalendoriaus, nes: keturios dienos nuo gruodžio 24 iki 27 bus „raudonos“, nebus galima išeiti, susitikti, pabendrauti. Paskui turėsime tris „geltonas“ dienas: galėsime į barą kavos, pasivaikščioti be priežasties, užsukti į kirpyklą. Nuo gruodžio 31 iki sausio 3 – vėl grįžta „raudonos“ dienos, nebus galima nieko. Paskui vėl turėsime tris „geltonas“, na, o kas bus Trijų karalių proga – to nežino niekas.
Taip ir gyvename, mintinai mokomės ateinančios savaitės kalendoriaus viražų: tris dienas išeisime, keturias užsidarysime, tris dienas galima, keturias negalima...
Tiesa, dar nepaminėjau sodybų ir buto prie jūros. Jums ten, su Šimonyte, geriau: turi buto Palangoje dokumentą – važiuoji. O pas mus gali turėti, policininkams rodyti ką tik nori, netgi pilies nuosavybės dokumentą – vis tiek teks sėdėti namuose.
Nežinau, ar paguodžiau. Aš rašau iš savojo pandemijos epicentro patirties, skausmo ir džiaugsmo. Kokio džiaugsmo? Kaip bebūtų keista, bet „žiaurus“ karantinas turi stebuklinių galių, slaptingos poetikos. Jeigu ankstesniais metais vis linkėdavome vieni kitiems ramių, dvasingų Kalėdų, ir tie linkėjimai kažkaip pasimesdavo, paskęsdavo nežaboto dovanų vajaus, lakstymo šen bei ten, žygių į kurortus beprotybėje, tai šįmet net ir linkėti nereikės. Gresia neįtikėtinai ramios ir stebuklingai dvasingos Kalėdos.
Ši šventė nebus nei rami, nei maloni sergantiems ir juos slaugantiems, gydantiems. Kažkam galbūt tai bus paskutinės Kalėdos.
Mes, sveikieji, užsiėmę pozicijas eilėje prie kasos prekybos centre, turėtume apie tai galvoti. Ir apie tai, kas dar lieka mums – sveikiesiems. Lieka ne tiek ir mažai: neįtikėtina kalėdinio karantino lengvybė. Bendravimo su artimaisiais džiaugsmas. Knygų skaitymo, muzikos klausymo, kino filmų žiūrėjimo, kalėdinio maisto gaminimo ir valgymo malonumai. O svarbiausiai – lieka laikas, beveik visas mūsų laikas, kurio anksčiau, iki pandemijos, mums vis pritrūkdavo.
Buon Santo Natale – gerų, šventų Kalėdų linkėjimai iš Romos!