Paulius Jurkevičius. Štai kodėl Sausio 13-osios proga pasikartoja melsvoji psichozė

Laisvės gynėjų dienai – Kristaus amžius! Ši Lietuvos istorijos data kasmet minima nuoširdžiai, su pasididžiavimu. Tačiau jos išvakarėse pasikartoja melsvoji psichozė, todėl galima daryti išvadą: ši atmintina diena po truputį praranda savo pirminę prasmę ir turinį. Prieš 33 metus lietuviai drąsiai stojo prieš sovietų tankus, statė barikadas. Dabar su panašiu entuziazmu kovoja, stato barikadas simboliams ir spalvoms.

Simboliai, spalvos, gestai atstovauja konkrečioms ideologijoms, todėl susilaukia reakcijos – pozityvios arba negatyvios. Ramių valstybių piliečiai, susidūrę su nesmagiais simboliais, reaguoja taip: nusisuka. Nelabai ramių valstybių piliečiai reaguoja choleriškai, demonstruoja neapykantos ženklus, kurie gali pereiti į tam tikras isterijos formas. Štai pavyzdys: prieš keletą dienų visai netoli mano namų Romoje didelė grupė žmonių susibūrė aikštėn, stojo į kareivišką rikiuotę, pagal manifestacijos vado komandą choru kartojo vieną žodį ir rodė gestą – viršun iškeltą ranką. Buvo truputį baugu. Šis gestas atstovauja tam tikrai – praėjusio amžiaus – ideologijai. Ideologijos spalva – juoda. Šios Europoje, Amerikoje atgimstančios ideologijos kodinis šūkis buvo toks: „Geriau vieną dieną pabūti liūtu, nei šimtą dienų – avimi.“

Italiją gąsdina ideologinė juoda. Aptarkime: kuri spalva gąsdina Europos Sąjungą (ES), NATO, Vakarų pasaulio narę Lietuvą? Imkime Jurijų. Jurijus, Lietuvos pilietis, skelbia švenčiantis Laisvės gynėjų dieną. Švenčia savotiškai: papuošia savo feisbuko paskyrą mėlyna Europos Sąjungos vėliava ir apteplioja ją mėšlu – šūkiais apie vagį, o vagis – tai ES komisijos pirmininkė, Uršulė. Pilietis Jurijus sako norįs gyventi „laisvoje“ Lietuvoje. Laisva Lietuva, Jurijaus nuomone, – be skiepų ir be maisto su kirminais! Be mėlynos ES diktatūros. Netrukdykite švęsti Laisvės gynėjų dienos piliečiui Jurijui! NetruGdykite!

Švenčia Laisvės gynėjų dieną ir kiti Lietuvos piliečiai. Su įvairiais vaizdiniais atributais! Raudona, perbraukta nacių svastika – tinka! Vidurinysis pirštas žydroje konservatorių neužmirštuolėje – irgi tinka! Arba melsva neužmirštuolė – Alzheimerio ligos simbolis. Kažkas dar prisiminė masonus – jie irgi, pasirodo, neužmirštuoles vartojo. Kai kur įsiplieskia lokalūs ginčai: o kas buvo tie masonai – fašistai ar komunistai? Šiaip jau masonai tuo simboliu pagerbdavo savo brolijų narius – nacių aukas. Mes nemėgstame ir masonų, nes tas žodis nemaloniai skamba. Bet ne čia slypi esmė. Ji slypi štai kur: melsvoji gėlė – tai XXI amžiaus lietuvybės antipodas! Valstybės išdavimas, idealų sutrypimas ir šiaip – dvasinė prostitucija. Štai kas yra nezabudkos atlape ir feisbuko rėmelyje.

Ramios valstybės piliečiai, susidūrę su simboliu, reaguotų taip: nusisuktų, nes nepatinka. Neramios valstybės piliečiai reaguoja kitaip: skelbia karą. Kam? Gėlei. Melsvumui. Iki 1991-ųjų mėlyna spalva ir jos atspalviai nekeldavo didesnių emocijų. Atgavus Nepriklausomybę tam tikra Lietuvos visuomenės dalis pykstasi su mėlyna, melsva, žydra. Šios spalvos smarkiai nervina. Labiau nei raudona ir jos ideologiniai atspalviai. Kodėl?

Mėlynos spalvos triumfą rasime Estijos vėliavoje, bet mūsų trispalvėje jos nėra. Nėra ir šeimų sąjūdžio logotipe, vietinio rapsų aliejaus, „Agrokoncerno“ etiketėse, Lietuvos valstiečių ir žaiiųjų sąjungos logotipe. Nebuvo jos ir oficialioje SSSR valstybės simbolių grafikoje. O Europos Sąjungos vėliavoje – yra. Briuselis pateikia tokį šio mėlynumo paaiškinimą: the blue sky of the Western world – mėlynas Vakarų pasaulio dangus. Kadangi Vakarų pasaulis yra supuvęs – šitai žino visi „Respublikos“ skaitytojai, – pilietis Jurijus tą negero kvapo mėlyną naudoja kaip karikatūrą. Kaip smagų patyčių objektą. Ne veltui legendinis Nepriklausomybės personažas kietai sučiauptomis lūpomis, toks ponas Zigmas, pradėjo skleisti propagandines erezijas. Esą į mėlyną Europos Sąjungą mus įstūmė ne mūsų noru.

Zigmas tvirtina, kad ir į NATO įstūmė neatsiklausę mūsų nuomonės. Šitai galbūt reikėtų kažkaip ištaisyti, surengti visaliaudinį referendumą su klausimu: „Ar jums netruGdo NATO?“ Paklauskite Jurijaus, kuris švenčia Laisvės gynėjų dieną – jis jums viską paaiškins. NATO emblemoje mėlynos spalvos yra labai daug. Ji simbolizuoja Atlanto vandenyną, „amerikonus“. Kažkada tai buvo priešų pasaulio spalva – ryškus kontrastas Varšuvos pakto logotipui su įrašytais rusiškais žodžiais apie taikos ir socializmo „sojuzą“ su agresyvia raudona, užlipusia ant nenusakomo rudumo rudos.

Melsvų atspalvių rasime Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų (TS–LKD) partijos logotipe (raidės!). Nepamirškime: didysis ES „marmalo“ gamintojas „Pfizer“ – toks pats melsvas, kaip ir patriotų nekenčiamoji neužmirštuolė. Va, kiek mėlynų sutapimų aptikome! Jau viskas? Dar ne.

Keista: segregacijos simbolis – galimybių pasas – buvo žalias. Užtat LGBT vėliavoje mėlyna tikrai yra, antra nuo apačios. Ir galiausiai: Lietuvą užliejusios Ukrainos vėliavos jau antri metai taikos šalininkus erzina savo mėlynu atspalviu! Pas kovotojus už paprastų darbo žmonių gerovę, pavyzdžiui, Viktoro Orbano Vengrijoje, mėlynos nerasite nė su žiburiu, pas Aliaksandrą Lukašenką Minske irgi nelabai. Grįžtant prie užsienio politikos aktualijų: Izraelio vėliava – labai mėlyna, o Palestina derina raudoną, žalią ir truputį juodos.

Spalvos – tai filosofija. Pozityvizmo atstovas Ludwigas Wittgensteinas spalvoms skyrė didžiulį dėmesį. Vienas jo veikalas taip ir vadinasi – „Mėlynoji knyga“. Austrų filosofas joje aptaria kovą su poreikiu subendrinti sąvokas, jutimus, kalbą. Kita vertus, Vakarai pasirinko mėlyną, nes ji perteikia dvasingumą, ramybę, kilmingumą. Prisiminkime posakį „mėlynas kraujas“, kodėl mėlynas ir kieno jis mėlynas? Ispanų aristokratai užpuolikams iš Afrikos, tamsiaodžiams maurams, rodydavo riešo vidinę pusę: ten pas juos (ir pas mus) pulsavo mėlyno atspalvio venos.

Galime apibendrinti: mūsų atveju, ypač Sausio 13-osios proga, mėlyna yra blogis. Melsvi atspalviai – tai supuvusių Vakarų vertybės, Briuselio klerkų diktatūra, marmalas į petį, gėjai, konservatoriai. Moderniąją Lietuvos istoriją faktiškai galima suskirstyti į du laikotarpius – iki mėlynos ir postmėlynąją. Iki lemtingosios 1991 m. sausio 13 d. nebuvo melsvų atspalvių: gėjų propagandos, lytinio švietimo, nedingdavo mergaitės, taksi mašinų dar nevairavo arabai.

Klausau muzikos. Groja ir dainuoja „Antis“. „Ne tau, Martynai, mėlynas dangus. Ne tau, berneli, rožėm klotas kelias. Ir vėl vienam teks grįžti į namus.“ Ak, Kaušpėdai, tu jau tada mus trolinai? Tik mes to nesupratome?

Kažkodėl man atrodo, kad žuvusieji už Laisvę kovojo prieš raudoną spalvą. Raudonos chromatinis antipodas yra būtent mėlyna. Bet gal klystu?