Gerieji Lietuvos žmonės vis labiau stebisi nelabai gerais žmonėmis, kurie visais įmanomais ir neįtikėtinai kūrybingais būdais stengiasi nepaklusti, prasmukti, apgudrauti, pravažiuoti, atšvęsti. O anie išdidžiai dalijasi savo gudrybėmis ir piktinasi geraisiais žmonėmis, kurie esą leidžiasi valstybės skriaudžiami. Vadina juos kumečiais, baudžiaunininkais. Režimo vergais – štai kaip juos vadina.
Vieni sako, kad reikia paklusti. Kiti sako, kad reikia priešintis. Nes demokratija Lietuvoje esą miršta. Nes daugiau nebegalima kentėti vis naujų ir naujų draudimų, ribojimų, baudų, ir koks skirtumas, kad tokie patys draudimai ir dar blogesni galioja daugiau ar mažiau visoje Europoje.
Velniop Europą, šalin draudimus. Iš kur, kaip ir kodėl atsirado blogiausiai (iki spalio vidurio – geriausiai) su pandemija susitvarkiusios Europos šalies gyventojų neapykanta draudimams, ribojimams? Protingiems ir juokingiems, būtiniems ir pertekliniams, logiškiems ir beprasmiškiems.
Siūlau sugrįžti atgal. Į tą epochą, kai dar nekankino smegenų alergija dėl galimo nusikaltimo ir gresiančios bausmės. Į nelabai senus, bet gerus laikus, kai nebuvo nei klastingo viruso, nei pandemijos. Į tą atsigavusio po ekonominės krizės pasaulio troškimą keliauti, patirti, išgyventi laiką, kai skraidėme į tropikus ir slidinėjimo kurortus, kai Nida ir Palanga buvo kaip Portofinas ir Kanai, Vilnius kaip Paryžius, o Kaunas kaip Londonas. Gyvenome, dirbome, ilsėjomės. Kartais šėliodavome. Kaip kiti. Kaip visur.
2018 metų sausio 1 dieną viskas iš esmės pasikeitė. Atsirado politinė jėga, kuri nusprendė, kad reikia kryptingai paveikti gyventojų moralę, higieną, įpročius. Pakeisti ritualus, orientacijas, laisvalaikį. Pertvarkyti mitybą. Priversti kitaip rengtis. Įvesti sankcijų režimą. Stabdyti. Drausti. Bausti. Paleisti kontrolės mechanizmą, įteisinti nepakantumo psichologinį klimatą. Suteikti įgaliojimus, finansavimą draudimų priežiūros ir sankcijų institucijoms.
Uždekime žvakutę: visuomenės supriešinimo programa buvo paleista lygiai prieš trejus metus! Nepakantumo valstybei derlių pjausime šįmet.
Tai, kas buvo pradėta ir įvykdyta, man primena vieno žmogaus vienoje valstybėje tam tikras idėjas ir strategiją. Pirmiausiai pacituosiu, o paskui paaiškinsiu, iš kur šios citatos. Jis sakė: „Anuomet kažkas tvirtino, kad valstybė neturėtų rūpintis tautos fizine sveikata. Atseit ir čia turėtų galioti liberastinis laisvės principas „palikime viską savieigai“. Tai savižudžių teorija! Tvarkingai veikianti valstybė turi pasirūpinti tautos fizine ir moraline sveikata.“
Ten, toje valstybėje tik ką buvo atsiradusi nauja ideologinė jėga, ją priekin vedė iškalbus, energingas žmogus. Atėjęs į valdžią jis svarstė: „Prieš sutvarkant administracinius ir politikos dalykus būtina siekti tikslo, kurio iki šiol nesiekė nė vienas valstybės veikėjas: imtis tautos fizinės ir moralinės sveikatos.“
Klausimas – kam šito reikia? Atsakymas: „Yra ambicingas tikslas: perauklėti tautą. Ortopedizuoti naciją.“
Šias eilutes radau šįmet didžiulio populiarumo Italijoje sulaukusioje knygoje, kuri vadinasi „M – apvaizdos žmogus“. Jos autorius filosofijos profesorius Antonio Scurati bando paaiškinti tautiečiams, kaip ir kokiu būdu Italijos karalystė atsidūrė Europos populisto nr.1 Benito Mussolini milžiniškos įtakos glėbyje.
Vienas metodų buvo šis – tautos ortopedizavimas, moralės ir sveikatos „taisymas“.
Ką tai reiškia? Ortopedijos chirurgai dažnai naudoja specialius įtvarus, ortopedinę avalynę, įdėklus, kurie ištiesina, pataiso judamojo aparato, pavyzdžiui, pėdos kaulų deformacijas.
Todėl tokias liberastines „deformacijas“ kaip nėštumo nutraukimas arba kontracepcija italų „Apvaizdos žmogus“ nutarė „ortopedizuoti“: viešai jas prakeikė ir uždraudė. Moralės srityje nutarė saugoti italų kalbą nuo svetimų kalbų įtakos, todėl uždraudė žodį „garažas“, nes prancūziškos kilmės. Superpopulistas „M“ stengėsi įteigti savo tautai, kad ji yra unikali, nepakartojama. Todėl tai, kas galima Paryžiuje, nebus galima Romoje. Ir panašiai.
Mūsiškis „apvaizdos žmogus“ pradėjo chirurginę kovą su kitokių organų „deformacijomis“. Jeigu iki 2017 metų gruodžio 31-osios vakaro Vilniuje, kaip ir Paryžiuje arba Berlyne, žurnalistas galėjo parašyti sakinį: „Brunello di Montalcino“ yra vienas žymiausių Toskanos raudonųjų vynų, išsiskiria tokiais ir anokiais aromato bei skonio elementais, todėl tinka prie ėrienos patiekalų“, tai jau kitą dieną šis sakinys tapo nacionaline grėsme. Lietuva oficialiai pripažinta valstybe – alkoholike, kuriai negalioja įprastiniai piliečio – valstybės komunikacijos dėsniai.
Priminsiu: prieš trejus metus aptarinėjome tokias grėsmes tautos sveikatai ir moralei kaip taurė šampano teatre, per „La Traviata“ pertrauką. Žurnalas „The Economist“, kurį užsisakydavo labiau išsilavinę, labiau vakarietiški Lietuvos piliečiai, turėjo praeiti spec. cenzūrą ir puslapiai su „Veuve Cliquot“ šampano reklama buvo plėšiami, amputuojami kaip grėsmė nacionalinei sveikatos ir moralės sampratai.
O atkimštas vyno butelis restorane po 20 valandos galėjo būti paliktas ant jį užsisakiusio kliento stalo ar ne? Jau vien toks klausimas, sveiko piliečio pateiktas nelabai sveikai valstybei, turėjo patekti į populizmo enciklopediją. Gal ir pateks.
Štai taip, po truputį, sistemingai, racionaliai ėjome ir atėjome iki paskutiniųjų „ortopedijos“ receptų. Tarkime, metrų pamatavimas nuo jūros iki baro arba rūkymas balkonuose. Įsivaizduokime, kaip pasibaigus pandemijai plūstelės užsienio turizmas į Lietuvą, ir koks nors populizmo deformacijų nesuvokiantis vokietis ar britas užsirūkys viešbučio balkone, ir pro šalį važiavusi policija jį nubaus 120 eurų bauda už tai, kad rūko ne viešbučio kambaryje (tai draudžiama visur), o balkone (tai nedraudžiama niekur).
Per tuos tris metus mus užkniso, nuvargino, ką ten nuvargino – užkankino perteklinių, absurdiškų, asmens privatumą ir orumą žeminančių draudimų lavina. Dabar turime reikalų su pavojinga populistinės „ortopedijos“ komplikacija – pilietine nejautra draudimams ir ribojimams. Tiems, kurie šiandien gyvybiškai reikalingi.
Todėl paskutinėmis senųjų metų dienomis A.Verygos pareiškimas esą jo įvestų alkoholio draudimų panaikinimas būtų makabriškas antrąją naujųjų metų dieną skamba jau nebe makabriškai, o ciniškai. Nes prancūziškas žodis „macabre“ susijęs su mirtimi. Verygos atveju – su perskaičiuotomis mirtimis. Sugrįžkime į 2018 metų sausio 1-ąją ir pataisykime ją.
Pradžiai. Vėliau gal išsivaduosime nuo likusios populistinės ortopedijos. Ir jau tada galbūt valstybės skelbiami gyvybiški draudimai mums nebesukels alergijos.