Nežadu būti popiežiaus advokatu – kažin, ar jam to reikia. Netikiu ir popiežiaus – Pastor Aeternus – neklystamumo dogma, nes ne vienas šv. Petro įpėdinis yra prisiviręs istorinės košės. Vis tik norėčiau paaiškinti keletą Jorgės Mario Bergoglio pozicijos aspektų bent tiems, kurie prieš reikšdami emocijas pabando sutelkti dėmesį į priežastį ir tik tada reaguoja į pasekmę. Ypač tam tikro amžiaus ponioms ir ponams agnostikams, kurie postringauja apie „Romos popiežių“. Jie net nesusimąsto, kad tai sovietinio, rusiškojo požiūrio į Vatikaną klišė – „papa rimskij“, – nes juk nėra nei Paryžiaus popiežiaus, nei Berlyno, nei Švenčionių popiežiaus.
Kodėl Pranciškus nepasako, kad Ukraina – agresijos auka? Todėl, kad mums taip atrodo. Šio teksto autoriaus akyse šv. Petro aikštėje, Romoje, 2022 m. kovo 20 d., sekmadienį, kelios minutės po vidurdienio, jis pasakė: „<...> la violenta aggressione contro l’Ucraina, un massacro insensato. Non c’è giustificazione per questo.“ Vertimas: žiauri agresija prieš Ukrainą, beprasmiškos žudynės. Tam nėra jokios pateisinimo“. Visiškai neseniai, kalbėdamas su Rusijos ir Kazachstano jėzuitais jis pakartojo: „Ukrainos invazija yra nepriimtina, atstumianti, beprasmiška, barbariška, šventvagiška.“
Pranciškus tai pasakė, bet mes negirdėjome. Kodėl? Todėl, kad mes tai kartojame ir girdime kasdien, po keliasdešimt kartų per dieną. O jis pasakė tik du tris kartus – ir viskas. Ir nebesigirdi. Kodėl Pranciškus nekartoja žodžio „agresija“ tarsi kasrytinės „Ave Maria“? Ar bent kas savaitę, sekmadienį, „Angelus“ maldos metu? Ir kodėl, įvardydamas agresijos auką – Ukrainą, – neįvardija agresorės – Rusijos? Man, kaip ir daugeliui, tikrai patiktų, jeigu Pranciškus šv. Petro aikštėje bent kartą garsiai riktelėtų: „Katalikų Bažnyčios vardu smerkiu Rusiją!“ Kodėl jis šito nepadaro?
Todėl, kad Romos vyskupas Jorgė Mario Bergoglio labiausiai bijo štai ko: tapti panašiu į Kirilą. Jis stengiasi visais įmanomais būdais atsiriboti nuo kraujo ištroškusio šventiko įvaizdžio, kuris grasina, grūmoja, ragina kariauti, laimina karą, drąsina kariuomenę. Ar Vakarų pasaulis norėtų turėti savąjį Kirilą? Ne, to niekada nebus, šitai Pranciškus pasakė labai aiškiai: religinės konfesijos patriarchas negali, neturi teisės tapti valstybės arba valstybės vadovo klieriku. Nors kažkam atrodo, kad Šventasis Apaštalų Sostas yra institucija, panaši į Jungtines Tautas. Arba į NATO.
Kad ir kaip būtų liūdna, bet 265-asis šventojo Petro įpėdinis naujo kryžiaus žygio neskelbs. Bandymas prilygti šovinistinei-militaristinei Kirilo retorikai būtų tylus „Trečiosios Romos“ doktrinos – esą Rusija šiuo metu yra su Vakarais konkuruojantis vertybinis krikščionybės centras – pripažinimas. J. M. Bergoglio šito norėtų išvengti. Ne visi tai supranta: Pranciškaus atsisakymas perrėkti Putino patriarchą vertinamas kaip kolaboravimas. Su kuo? Kaip tai su kuo – su pačiu šėtonu…
Ar Romos vyskupas neigia Ukrainos teisę gintis su ginklu rankose? Jis nerėkia. Bet pasako ramiai ir aiškiai, vakarietiškai: „Gintis yra ne tik teisėtas dalykas, tai yra amore alla patria – meilės tėvynei išraiška.“ Ir toliau: „Kas nesigina, kas negina, tas nemyli. O tas, kuris myli, – tas gina.“ Šie žodžiai pas mus nenuskambėjo. Nuskambėjo kiti – apie Dostojevskį.
Bet juk vieną teisingai politikuojantį popiežių turėjome, ar ne? Jonas Paulius II padėjo sugriūti Sovietų Sąjungai ir Varšuvos paktui, padėjo išsivaduoti Vidurio ir Rytų Europai. Štai ji – lengva kaip pūkas analogija, tikriau tariant – grubi priešprieša: „Karolis Wojtyla – tai bent popiežius, tai ne šitas leftistas – komunistas iš Argentinos.“
Derėtų prisiminti: Jonas Paulius II Apaštalų rūmų bibliotekoje svetingai priėmė blogio imperijos prezidentą Gorbačiovą, tą patį, kuriam buvo paruoštas teisiamųjų suolas. Ir – o siaube – netgi Gorbačiovienės įžūliai raudonos suknelės lenkas Karolis kažkodėl nepabūgo. Tik ironiškai šyptelėjo plačia tėviška šypsena. Kita vertus, pats Wojtyla neprisiėmė blogio imperijos griovėjo vaidmens. Interviu Vittorio Messori jis pastebėjo: „Komunizmas sugriuvo pats, dėl savo paties nesuvokiamos silpnumo.“
Na, bet vis tiek... Juk Pranciškus yra leftistas, paveiktas sovietinės propagandos, sklidusios Lotynų Amerikoje, ar ne? Todėl mums svetimas, nes buvo susidėjęs su politikuojančiais Teologia de la liberacion kunigais? Nieko panašaus: kažką gal ir girdėjome, bet nesupratome, kurioje bažnyčioje skambina! Popiežius Paulius VI, vėliau Jonas Paulius II ir Benediktas XVI iš tiesų buvo sunerimę dėl specifinės, pakankamai marksistinės Lotynų Amerikos bažnyčios ortodoksijos. O ką popiežius iš Argentinos? Jis iš ten, iš Lotynų Amerikos, bet su kairiaisiais teologijos vaduotojais nesutaria. Apaštalinio vizito į Braziliją metu tiesiai šviesiai jiems pareiškė: „Užteks ideologizuoti evangelijos žinią!“
Na, bet vis tiek: jis – Pranciškus – kažkoks ne toks. Keistas ir ne iki galo mums aiškus, ar ne? Tikra tiesa: nelabai aiškus ir kitoks nei bet kuris kitas Bažnyčios hierarchas. Nes Jorgė Mario Bergoglio yra jėzuitas. Grynas Compagnia di Gesù – Jėzaus draugijos – produktas, jeigu taip galima išsireikšti. Popiežius jėzuitas? Tai netikėta ne tik mums: jeigu prieš 20 metų kas nors Romoje būtų drįsęs išpranašauti, kad ateis diena, ir jėzuitas sės į šv. Petro sostą, tas kas nors būtų buvęs išjuoktas.
Šventojo Sosto santykiai su Jėzuitų ordinu visais laikais buvo sudėtingi. Nuo pat įkūrimo dienos ir nuo jo įkūrėjo. Jėzaus draugija gimė 1540 metais, bet ne Italijoje ir ne italo buvo įsteigta. Steigėjas Ignazio Loyola buvo ispanas, o draugija įkurta Paryžiuje, todėl Roma žiūri į naują broliją įtariai. Ordinas greitai tapo tarptautiniu, pernelyg suvereniu reiškiniu, įtartinu unikumu, savotiška bažnyčia bažnyčioje. Pradedant nuo to, kad draugijos generolas buvo ir tebėra vadinamas Papa nero – juoduoju popiežiumi. Motina Ecclesia – Katalikų bažnyčia – ne kartą atvirai pykosi su jėzuitais. Ne tik pykosi, bet ir baudė, nepaisant to, kad Jėzaus draugija nuo įkūrimo dienos pasiskelbė pavaldi tik Jėzui Kristui ir jo vikarui – popiežiui. Jėzuitus persekiojo Ispanija, Portugalija, Napoleonas, Neapolio karaliai.
Kuria prasme Pranciškus yra grynas jėzuitas? Jam būdinga daugiaplanė diplomatija, tarpreliginis dialogas, gal todėl jis „užsirovė ant dialogo“ su Kirilu, kol nepaaiškėjo, kodėl anas demonstruoja pasauliui brangų „Rolex“ laikrodį. Pranciškui ir jėzuitams būdingas dėmesys ekonominėms periferijoms, platus ekumenizmas. Jėzuitai nepripažįsta konfesinės atskirties, jokio „dantis už dantį“, tik atleidimas ir atviras dialogas su visa kuo: tuo, kas teigiama, ir tuo, kas neigiama. Pavyzdys: Salvadoro jėzuitai paskelbė atleidimą kariškiams, kurie nužudė 6 San Salvadoro brolius jėzuitus.
Tad kodėl Pranciškus plauna kojas nusikaltėliams? Atsakymas: Jėzus žinojo apie Judo išdavystę, žinojo apie Petro bandymą bėgti iš Romos, bet plovė jiems kojas. Joks baudžiamuoju kodeksu paremtas teisingumas nepadės suvokti šio tarnystės apologijos gesto. Jis gali tik sunervinti. Panašiai JAV teologinius konservatorius nervina Bergoglio socialinė Bažnyčios doktrina, jai priskiriant negerą marksistinį kvapą. Katalikų bažnyčios istorijoje nebuvo pontifiko, kurį taip stipriai koneveiktų JAV teologiniai konservatoriai, ypač Donaldo Trumpo simpatikai katalikai. Nors kai kas mato lygiai atvirkščiai: esą jis – popiežius – nemėgsta Amerikos.
Pabaigai dar vienas klausimas – ar jis užpyktų ant Lietuvos Bažnyčios hierarchų, jeigu šie tiesiai paklaustų: „Ar tu tikrai su Ukraina?“ Atsakymą pateikė pats Pranciškus: „Popiežius nepyksta, jeigu jo nesupranta.“ Todėl galima jį ir toliau vadinti marksistu, Putino garbintoju ir panašiai. Jėzuitai ne tokius dalykus ištvėrė.