Mano Romos namų kaimynė, pradinių klasių mokytoja pensininkė, išvydusi laiptinėje lagaminus palinkėjo smagių atostogų prie jūros, nes išgyventi Romoje šią vasarą gali nebent nesusipratę turistai. Dar paklausė, prie kurios jūros keliausime – prie Ligūrijos ar Tirėnų? O gal tolėliau – link Jonijos pakrantės?
Paaiškinau, kad važiuosime prie ežero. Smalsioji kaimynė vėl bandė atspėti: prie Gardos? Ar Toskanoje, prie Trazimeno? Paaiškinau: ne, keliausime prie labai mažo, žalsvo ežeriuko ten, Lenkijos – Lietuvos – Baltarusijos pasieniuose. Buvau įsitikinęs, kad tuo apklausa ir baigsis. Betgi ne: karas Ukrainoje mano kaimynę, kaip ir daugelį italų, prancūzų, graikų, išmokė geografijos.
O kur dar vasarinis tranzito trileris žiniasklaidoje! Kaimynė bematant išvardino Italijos dienraščius, kuriuose skaitė va tokį skaičių reportažų apie siaubingąjį koridorių. Apie grėsmę, tvyrančią tose vietose. Apie atominės apokalipsės ne dabar, bet gal rytoj, nuojautą. Ji ten esą kone fiziškai apčiuopiama, juntama įtemptais nervais. Tarsi savanoje stovėtum prieš alkaną liūtą, jis tave apžiūrinėja, o tu svarstai – puls ar nepuls, bet greičiausiai taip, puls.
Malonioji kaimynė pažiūrėjo į mane tarsi atsisveikindama. Palingavo galvą. Peržegnojo. Palinkėjo „buon Dio“ – gerojo Dievo pagalbos. Padėkojau.
Dėl visa ko išvykdamas sutariau su viena kita Italijos redakcija – aš ten būsiu. Jeigu įtakingojo „Politico“ neseniai vardinti pavojai pasitvirtintų, tada išsyk pradėsiu siųsti reportažus apie tai, kas čia, pavojingiausioje Žemės vietoje, vyksta.
Vienintelė problema kol kas yra ši: čia niekas nevyksta. Taip, dangų raižo, bet ne naikintuvai, o iš Baltarusijos atzvimbę uodai. Mes juos naikiname, nes turime efektingų gynybos priemonių. Pavojingiausio pasaulyje kurorto gatvėmis burzgia ne grėsmingos kovos mašinos, o tyliai rieda elektrinės teslos. Jų čia beveik tiek, kiek Norvegijoje. Mieste skardžiai gaudžia, bet ne oro pavojaus sirenos, o bažnyčios varpai. Žmonės gatvėse skuba, bet ne į atomines slėptuves, o į kūno šveitimo procedūras. Ir į pirčių kompleksus.
Dešimtį dienų išgyvenęs pavojingiausiame Žemės taške pagalvojau štai ką: reikėtų kolegai iš „Politico“ prispardyti subinę. Nes jis apsiriko. Žiauriai. O gal jam taip Putinas liepė, kas ten žino. Nes po velnių: ar šalia bulvinės baltarusiškos diktatūros, greta rusiško amunicijos sandėlio, Kaliningrado, gali būti ramu? Būtų labai keista, jeigu tokioje vietoje moterys vaikščiotų apsišlakstyti „Jaunystės“ mineraliniu vandeniu, ir jokių minčių apie gresiantį pavojų! Būtu visiškai nepadoru, jeigu pasaulis galvotų, kad Čiurlionio tapytas Raigardas yra ne šiaip rami vieta, o tikra rojaus pasaka.
Reikia uždrausti pasauliui taip galvoti. Pasaulį derėtų mirtinai prigąsdinti, pradedant geopolitiškai išprususiais „Politico“ skaitytojais ir baigiant Romos pradinių klasių mokytoja pensijoje. Ir tai buvo padaryta.
Jau pasiektas svarbus rezultatas. Kiek buvo prigalvota užsienio turizmui skatinti skirtų programų, kiek pinigų išleista rinkodaros projektams, kad tik jie atvažiuotų, atskristų, kad tik gyventų viešbučiuose, valgytų restoranuose. Tai buvo mūsų strateginės reikšmės tikslas, jam pasiekti buvo netgi pasitelktas vienos Marijos žemės gyventojos orgazmo perkreiptas veidas.
Atvažiavo kolega iš „Politico“, pasidairė, pasiskaitė Vikipedijoje apie caro meilę kurortui, pasikalbėjo su Danuku, suskaičiavo uodus. Briuselio žiniasklaidos bomba sprogo efektingai. Tarsi „Himars“ raketa, ji pataikė labai tiksliai: užsienio turizmas ne tik Pietų Lietuvoje, visoje Lietuvoje sunaikintas. Ilgam. Ir dabar jokie „chi – chi“ tipo vaizdeliai apie Europos G tašką neprivers Vakarų turistą atvykti ir paragauti unikalios rožinės šaltsriubės.
Žinoma, gaila, kad mūsų įvaizdžio formuotojai nekirto atgal tam rašytojui iš „Politico“. Nesumalė į miltus istorijos apie Putino galią NATO pašonėje. Neapgynė vietinės turizmo rinkos, viešbučių, restoranų, ypač tų – reprezentacinių, skirtų užsienio turizmui. Nes tu tik pasakyk – pas mus čia viskas gerai, Putino nė kiek nebijome, karo greičiausiai pas mus nebus, – Europa išgirs. Tu tik pasigirk ramybe Berlynui ar Paryžiui, žiūrėk, ir nebeprisišauksi NATO divizijos, užstrigs sutartys dėl „Boxerių“ su bet kokio tipo bokšteliais.
Suvalkų koridorius iš tiesų yra pavojingas, pats pavojingiausias, tačiau sąlygos jungtukas „jeigu“ yra privalomas: „Jeigu tai įvyks, tada pavojus bus didelis ir realus“. Lygiai tą patį sąlygos jungtuką galima taikyti ir Berlynui ar Vienai: „Jeigu rusai iš Kaliningrado bazės paleis vidutinio nuotolio raketą, tai tada…“
Mano kolega iš „Politico“, kuriam reikėtų įspirti į subinę, sukonstravo gudrų hipotetinį silogizmą. Loginė schema štai tokia: jeigu Baltarusijos ir Rusijos kaimynystė yra pavojinga, vadinasi, kaimynai yra pavojingi. Jeigu mes esame tie kaimynai, vadinasi, mes taip pat esame pavojingi. Tiek pat, kiek ir anie du žiauriai pavojingi. Anų dviejų reikia vengti, bet vengti derėtų ir mūsų. Ačiū tau, „Politico“!
Sukurti grėsmę yra kūrybingas procesas. Kita vertus, nereikės labai stengtis, jeigu mes nuvyksime į Briuselio Molenbeeko rajoną. Arba į Paryžiaus 19 ° arrondissement, Festivalių aikštę. Arba į Romos traukinių stoties Tiburtina rajoną. Ten gali gauti į galvą čia ir dabar. Ten liksi be piniginės be jokio hipotetinio silogizmo. Tose ir kitose Europos sostinių vietose pavojai apčiuopiami, realūs. Sudėtinga matuoti grėsmės dydį procentais, tačiau jeigu primesčiau iš akies, tai Romos San Basilio rajone pavojingumo koeficientas, lyginant su Druskininkais, būtų 500 proc. O gal ir didesnis. Nors pačios pačios pačiausios pavojų vietos titulą turi ne Paryžiaus kreko bazarai, o Druskonio ežeras su savo gulbėmis ir antimis.
„Caro Direttore“ – brangus redaktoriau, – taip pradedami laiškai Italijos laikraščių vyriausiems redaktoriams. Aš tokių porą jau parašiau. Pasiūliau reportažą apie svaiginančią pavojingiausio kurorto ramybę. Nes, po velnių, čia bent jau atostogų klimatas yra pats palankiausias Žemėje: karštas dienas gaivina malonus lietus. Čia žolė žalia arba labai žalia, neišdegusi, čia asfaltas dar nesilydo. Čia voveraitės kainuoja 6 – 7 kartus pigiau nei Paryžiaus ar Milano turguje. Čia turime dvi konfesijas, o mišios aukojamos trimis kalbomis, bet prekybos centre visi draugiškai naudoja vieną ir tą pačią, be problemų. Čia bažnyčios durų rankenos – auksinės, net Romoje tokių nesimato.
Kol kas negavau atsakymo iš italų „direttore“, vyr. redaktoriaus. Kol kas, kol „Politico“ pranašautas armagedonas gyvuoja tik hipotetinio silogizmo forma. Bet gal taip geriau. Išgarsėjome ir pasidžiaukime.