Kalbamės su dukra Barbora apie tai, kas šiomis dienomis rūpi daugybei plačiojo lietuvybės pasaulio tėvų ir vaikų – apie prigimtinės pilietybės išsaugojimą – praradimo visiems laikams galimybę.
– Barbora, kas esi?
– Man 26 metai, gimiau Toskanos pajūrio mieste Pjombine. Šiuo metu gyvenu Romoje, esu Lietuvos pilietė, mano gimtoji kalba – lietuvių, pasas – lietuviškas, abu tėvai – Lietuvos piliečiai, žurnalistai.
– Kodėl iki šiol nesiekei įgyti Italijos respublikos pilietybės? Čia gimei, baigei mokslus, turbūt nesunkiai ją įgytum?
– Kai keliauju su draugų kompanija atostogų į užsienį oro uoste ištraukiu Lietuvos respublikos pilietės pasą. Draugai nuoširdžiai nusistebi: „Tu neturi itališko paso, kodėl?“ Aš nusišypsau, atsakau: „Taip, mano pasas lietuviškas, toks mano sprendimas ir aš juo didžiuojuosi“.
Tiesą sakant, ne kartą svarsčiau galimybę siekti Italijos pilietybės, ji man būtų suteikta, nes šioje šalyje gimiau, sulaukiau pilnametystės, baigiau mokyklą, universitetą. Mano svarstymai iki šiol baigdavosi mintimi: ne, aš nenoriu prarasti Lietuvos pilietybės! Juk tuo atveju jeigu vieną dieną tapčiau Italijos piliete automatiškai netekčiau lietuviško paso ir pilietybės.
– Sakyk atvirai: jautiesi labiau italė ar lietuvė?
– Aš, kaip ir tu, tėti, esu lietuvė Italijoje. Taškas! Dirbu gide Romoje, kasdien bendrauju su tautiečiais, sąsajos su Lietuva – emocinės, dalykinės yra mano kasdienybė. Bendrauju su močiutėmis Kaune ir Druskininkuose, su ten likusiais bičiuliais, domiuosi Lietuvos naujienomis, stengiuosi, kiek tai įmanoma, laikytis lietuviškų tradicijų. Kalbu lietuviškai be jokio itališko akcento, – tai man patvirtina tautiečiai ekskursijų metu.
O svarbiausiai: jaučiu pareigą garsinti Lietuvą Italijoje. Tarkime, visi mano draugai italai bent po kartą, mano paraginti, o kai kurie ir ne vieną kartą lankėsi Lietuvoje.
– Lietuvoje verda diskusijos, ar tikrai reikalinga lietuviškajai užsienio diasporai Lietuvos pilietybė. Juk be didesnių problemų Italijoje galima ir su lietuvišku pasu gyventi? Esame ES šalies piliečiai, mums turėtų būti laisvai prieinama teisė atvykti, gyventi, dirbti, pasirūpinti socialine ir sveikatos apsauga. Tavo nuomone, – tai tiesa?
– Teoriškai – taip, ES šalių piliečiams garantuojamos esminės pilietinės teisės ir galimybės oriai gyventi kitoje ES valstybėje. Bet dažniausiai apie tai kalba tie, kurie nesusidūrė su realybe. Žvilgtelėję į praktinius gyvenimo užsienyje aspektus matysime daugybę kliuvinių, laiko gaišaties, nesupratimo. Kartais net atviros diskriminacijos atvejų.
– Pavyzdžiui?
– Romos „La Sapienza“ universitetas man turėjo išmokėti kompensaciją už semestrų įmokas pandemijos laikotarpiu. Tačiau lietuviško banko sąskaita netiko, teko kreiptis į Italijos „Unicredit“. Banko darbuotoja paprašė paso, pavartė jį ir pasakė: „Ne, netinka...“ Nepasakosiu visų apmaudžių šio proceso smulkmenų, tačiau tik po to, kai mano atveju susidomėjo banko filialo direktorius, pakeitė tam tikrus sąskaitos parametrus galiausiai atsidaryti sąskaitą pavyko. Bet tai buvo nemenkas kantrybės ir nervų išbandymas.
Su panašiomis istorijomis susiduriu dažnai, mano kandidatūra netiko ir netiks įvairiems pareigybiniams konkursams dėl šios priežasties: nesu Italijos pilietė.
– Neseniai žinomas politologas, profesorius Romas Lazutka užsiminė apie tai, kad piliečiai, turintys svetimos šalies pilietybę, galėtų „kištis į kitų gyvenimą“? Ką apie tai manai?
– Manau, kad žodis „kištis“ šiame kontekste yra grubus ir neteisingas. Šis žodis – bent taip jį suprantu aš, perteikia išskirtinai neigiamą reikšminį atspalvį. „Kištis“ man skamba kaip „šnipinėti“, tarsi kažkas ketintų neteisėtai pasisavinti tai, kas nepriklauso. Aš jaučiuosi turinti absoliučią, prigimtinę teisę turėti Lietuvos respublikos pilietės pasą gyvendama Italijoje. Taip, aš negimiau Lietuvoje, gyvenu Italijoje 26 metus, bet kraujas, kuris teka mano gyslomis, mano gimtoji kalba, kurią išmokau yra lietuviški.
– Minėtas profesorius siūlo atskirti du esminius pilietybės aspektus – praktinį ir etninį – emocinį. Esą tu gali ir toliau Italijoje jaustis lietuve, kalbėti lietuviškai, bet pasas ir pilietinės pareigos – ne prie ko...
– Ar tas etniškumas kam nors atrodo bereikšmis? Trukdo? Studijuodama universitete įsidėmėjau Aristotelio įžvalgą: „Žmogus yra sociali būtybė“. Jeigu sunaikinsime žmogaus etniškumą, jo socialinį ryšį su prigimties tradicija, sunaikinsime tai, kas jį skiria nuo gyvūno.
– Tau labai svarbu, kad Lietuva neatimtų iš tavęs pilietybės, jeigu vieną dieną nuspręstum toliau likti Italijoje ir įgyti jos pilietybę?
– Aš jaučiuosi lietuvė Italijoje ir tiek. Tik skirtingai nuo tavęs, tėti, aš čia neatvykau savo noru. Aš čia gimiau. Ir kuo labiau stengiuosi, kad šios dvi šalys pažintų vieną kitą, taptų artimesnės, tuo keistesnė man atrodo perspektyva kada nors netekti Lietuvos pilietybės.
Baigiamajame „Imperatoriaus Augusto“ licėjaus rašinyje aš rašiau apie Lietuvą, nuolat kartojau istorijos ir geografijos mokytojams, kad Lietuva nėra Rusija. Romos universiteto „La Sapienza“ politikos mokslų fakultetui pateikiau tesi di laurea – diplominį darbą tema „Klaipėdos krašto klausimas tarptautinių sutarčių kontekste tarp dviejų pasaulinių karų“. Gynimo metu atsitiko štai kas: vienas itin skeptiškai Lietuvos atžvilgiu nusiteikęs profesorius atsistojo ir šūktelėjo „Viva la Lituania!“
Nuolat kalbu, pasakoju, aiškinu čia, Romoje apie Lietuvą net tiems, kurie nieko nenori apie ją girdėti. Esu įsitikinusi: tą patį kasdien daro mano bendraamžiai – Paryžiaus, Berlyno, Niujorko, Monrealio lietuviai.
– Paskutinis klausimas, Barbora. Jeigu antrasis referendumas dėl pilietybės išsaugojimo pralaimės, trečiojo greičiausiai nebus. Kas tada?
– Nežinau... Užbaikime šį pokalbį polemine gaida: jeigu mano ir daugybės kitų diasporos atstovų noras likti Lietuvos piliečiais referendume bus įvertintas žodžiu „kištis“, ką gi, tautiečių „ne“ visą likusį gyvenimą man skambės kitu žodžiu – „atimti“!
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.