Paulius Jurkevičius. Tuk, tuk! Kas ten – juodojoje DHL lėktuvo dėžėje?

Po to, kai Liepkalnyje sudužo boingas, Lietuva liko nei šiokia, nei tokia. Nebe smagiai kalėdinė. Net gražių, gražesnių, pačių gražiausių eglių vajus neįsibėgėja kaip pernai, užpernai ir kaip visados. Dvi prieštaringos nuotaikos tvyro virš Vilniaus. Pirmoji – nutylėto džiugesio: va, matote, mes, pasirodo, ne kažkokia apsnūdusi Europos Sąjungos provincija, tokie dalykai ir pas mus vyksta. Antroji – natūralaus, gilaus nerimo: koks siaubas, lėktuvai jau ir pas mus ant namų krinta.

Buvome rami, ryškiai antikatastrofinė šalis, kurioje ugnikalniai nesiveržia, žemė nedreba, cunamių bangos nekyla, visuotinių streikų nepasitaiko. Na, nebent žiaurus rudens snygis mus ir tradiciškai nepasiruošusius kelininkus ištinka, bet pasaulio žiniasklaida šį sezoninį kataklizmą kažkodėl nutyli.

Šįsyk pasaulio žiniasklaida rašė ir dar kaip! Žvilgtelėjau: net atokesnių Sicilijos miestelių dienraščiai rašė, tarsi savų problemų jiems trūktų. Galime konstatuoti: šventų Kalėdų išvakarėse Lietuva neteko amžinai ramios šalies statuso, prarado savotišką „nieko ten niekada nevyksta“ nekaltybę.

Tokius dalykus paprastai lydi tam tikra įtampa, psichologinis sąmyšis, visuomenės poliarizacija. Šį savaitgalį turime sveiko-nesveiko smalsumo priepuolį: kas ten – juodosiose DHL lėktuvo dėžėse? Mistinį draminio serialo „Dingę“ nusiteikimą kažkiek gadina juodųjų dėžių spalva: jos, pasirodo, yra ne juodos, o spalvotos, ryškiai oranžinės. Na, bet mes nelaukime dešifratorių išvadų, imkime ir atidarykime. Devyni beveik faktai, kurie pasakoja ne tiek apie lėktuvo katastrofos priežastis, kiek apie mus ir mūsų požiūrį į katastrofą.