Paulius Jurkevičius. Ukrainiečiams italų kalba neprivaloma, Koliziejus negriūna!

Šiomis dienomis dvi Europos valstybės – Lietuva ir Italija – gana neramiai aiškinasi politinį lapsus linguae – kalbos „liapsusą“. Tai toks kasdienybės atvejis, kai nori kažką pasakyti, bet nenustatytas psichikos mechanizmas staiga ima ir užsikerta. Ir tada pasakai visai ne tai, ką reikia. Ir visi juokiasi.

Pasitaiko, kad ne tik juokiasi, bet ir pyksta. Roma dabar stipriai pyksta, o Vilnius neatsilieka. Dėl siaubingų dalykų. Italai - dėl angliško meetingo, lietuviai – dėl ukrainiečių. Italai žada kariauti su invaziniais žodeliukais įmonių bankrotus garantuojančiomis baudomis. Lietuviai norėtų perauklėti ukrainiečių karo pabėgėlius, nes tie nenaudėliai gyvena Lietuvoje, toliau keikiasi rusiškai, o ne kaip pridera – „perkūnas trenktų“.

Jeigu pažiūrėti iš tolimesnės varpinės, tai abu atvejai – tiek Romos, tiek Vilniaus mažumėlę komiški. Link smagaus grotesko. Fašizmo ir karo nuskurdinta, sugriauta, išalkusi Italija 1947 metais iš Jungtinių Amerikos Valstijų gavo dovanėlę – pusantro milijarduko dolerių. Perskaičiavus šiandienos valiutų kursu būtų ne tiek ir mažai – apie 10 milijardų. Amerika pasiūlė, Italija paėmė. Nepagalvojo apie visas galimas tokios injekcijos pasekmes. Ne tik apie finansines - ekonomines, bet ir apie kultūrines. Bet argi tai smerktina, argi pradėsi muistytis, kai tau siūlo nemokamą milijardų fontaną? Imi ir nesiraukai, kad fontanas galbūt aptaškys ministerijų leksiką.

Visiškai žmogiška ir kita šio reikalo pusė: užmarštis. Tie milijardai pamiršti. Paėmėm, pradėjom klestėti, pamiršom. Dabar tiek Roma, tiek kiti Marshallo plano injekcijų gavėjai nori būti savarankiški.

Žada à la Emmanuel Macron galingą lingvistinę – kultūrinę opoziciją buvusiems rėmėjams.
Tuo metu Lietuva varto konstituciją. Ten parašyta, kad atvykėliai ukrainiečiai nerimo valandėlę nebeturi teisės nusikeikti nei su rusiška „b“, nei su „n“. Angliško „f“ irgi negalima. Reikia frazeologijos. Reikia lietuvybės grynuolių. Pavyzdžiui: „kad tave kelmai!”. Arba: “kad tau liežuvis kuolu atsistotų!”. Tiktų ir toks: “birbink genį!”. Ir panašiai.

Pasikalbėjęs Lietuvoje su keliais ukrainiečiais susidariau vaizdą, kad jie mokosi. Ir turbūt išmoks. O tada nutiks taip, kad artimoje perspektyvoje žmonės iš Charkyvo keiksis švariau už vietinius. Nes dabar Romos oro uoste laukdamas lėktuvo į Vilnių pasiklausau ką kalba žmonės, bet meilės tam konstitucijos straipsniui apie lietuvių kalbą negirdžiu. Keleivių rankose – lietuviški pasai, o burnose – įprastiniai, tradiciniai rusiški, angliški ištiktukai. Manau, greitai netgi feisbuke matysime įdomių kalbos reiškinių: aršūs vietiniai lietuvybės garantai ir toliau rašys „aplamai“, o svečiai po truputį pereis prie legalaus „apskritai“.

Kadangi abi šalis – tiek cepelinų valgytojus, tiek spagečių vyniotojus krečia panašus virusas – lingvistitas, pasidomėjau, kokie panašumai, skirtumai. Štai jis, pats įdomiausias: mes reikalaujame, kad jie greitai išmoktų, kalbėtų, rašytų. O jeigu ne... Roma nemosuoja įstatymo raide ir neliepia ukrainiečiams mokytis italų kalbos. Nei per pusmetį, nei kada nors. Nenori mokytis kalbos? Nesimokyk – tavo asmeninė problema.

Valgau picą Romos picerijoje ir kalbu su padavėja Olesia iš Soledaro. Kalbame itališkai. Pasiteirauju merginos ar darbdavys, imigracijos reikalų biurokratai jai pasakė iki kada turės išmokti italų kalbos gramatiką. Olesia juokiasi: „Nereikia nieko mokytis, praktinę itališką leksiką - pizza, lasagna, cappuccino, amore, felicità aš jau seniai mokėjau, ir visas pasaulis moka!” Juokas juokais, bet ukrainietė puikiai kalba itališkai, juntamas tipiškai slaviškas akcentas, suminkštinta fonetika, bet leksika ir gramatika nepriekaištinga.

Su italų kalba yra taip: ji tik atrodo lengva, žinau šitai iš savo patirties. Pavyzdžiui, toks sakinys: „Jeigu valdžia mane būtų prievartavusi mokytis italų kalbos, greičiausiai jos taip ir nebūčiau išmokęs“. Čia yra suktas hipotetinis sąlygos periodas, dvi skirtingos veiksmažodžių tariamosios nuosakos. Anaiptol ne visi vietiniai tą velniškąjį congiuntivo teisingai suderina su condizionale. Ir jeigu užsienietis jį be klaidos iššauna, italai ploja atsistoję.

Picerijos padavėja Olesia mokėsi iš savo tautiečių, kurie jau gyvena Romoje. Pirko vadovėlius, žodynus, vakarais po darbo sėdėdavo prie kompiuterio. Italijoje įsikūrusi viena gausiausių Ukrainos diasporų Europoje – daugiau nei 200 tūkstančių. Olesios svajonė: pakeisti darbą. Iš picerijos – į aukšto lygio, galbūt „Michelin“ restoraną. Bet ten kalbos barjeras būtų gerokai aukštesnis. Ten reikės perprasti vyno ir gastronomijos terminologiją. Mano klausimo – ar imigracinės tarnybos pateikė oficialų reikalavimą išmokti italų kalbą ji net nesupranta. „Jeigu nori čia gyventi, čia dirbti, bendrauti su žmonėmis, suprasti jų keiksmus, pašaipas, kanceliarinę įstaigų gramatiką – privalai mokytis“.

O dabar – dar vienas esminis skirtumas tarp dviejų valstybių kalbos politikos. Roma negalėjo grasinti, mosuoti konstitucine įstatymo raide užsieniečiams, nes tos raidės konstitucijoje paprasčiausiai nėra, yra tik miglota užuomina apie „oficialią kalbą“ ir kalbinių mažumų teises. Kalbos vėzdo Romoje nėra.

Nebuvo. Bet dabar bus, netgi labai grėsmingas. „Italijos brolių“ partijos atstovas pateikė įstatymo projektą: parašai tekste „mitingas“ ir gauni baudą. Ne baudelę, o kosminio dydžio baudą: 100.000 eurų. Roma važiuoja iš absoliučios kalbinės laisvės – į absoliučią kalbinę nelaisvę. Su valstybinės priežiūros institucijomis, tikrintojais, komisijomis ir kitais represiniais organais.

Šį įstatymo projektą politikos apžvalgininkai išsyk pavadino „lapsus linguae“ – savotišku politikų nusipezėjimu. Genialusis psichoanalizės tėvas Sigmundas Freudas perspėjo: kalbiniai „liapsusai“ neatsiranda iš nieko. Tai giluminiai, nekontroliuojami pasąmonės proveržiai. Ką rodo šis proveržis? Poreikį ginti ir gintis, absoliutų nesaugumo jausmą. Tarpukario fašizmo ideologas Benito Mussolinis reikalavo to paties: ginti italų kalbą, tik ne nuo anglų, o nuo prancūzų kalbinės invazijos. Mussolinis žiauriai nekentė Prancūzijos, jį kamavo nacionalinio nepilnavertiškumo jausmas. Invazija buvo žodis „garažas“. Jeigu jis atsiranda iškaboje – bauda arba laisvės atėmimas. Arba dar blogiau – siunčiami „squadristi“ – fašistiniai smogikai, kurie be ceremonijų sudaužo vitriną. Vietoje garažo atsiranda švarus žodis „autorimessa“ – autodėtuvė. Vietoje „bordelio“ – „casa della tolleranza“ – tolerancijos namai.

Daugeliui italų kalbos gynimo įstatymo projektas kelia itin blogus prisiminimus. Nes taip buvo: pradedi ginti kalbos grynumą, paskui norisi ginti rasės grynumą, paskui – gal jau nebe ginti, o pulti.
Grįžkime prie ukrainiečių Italijoje ir ukrainiečių Lietuvoje. Kažin kurią kalbą jie greičiau išmoks – italų ar lietuvių?