Pamokos nėra taip svarbios, nes kuri kada galim, nubėgam sau pamokyti ir grįžtam į eilę. Mokomės pilietiškumo ir socialinės atsakomybės.
Kadangi esu ne šiaip filologė, o viso labo tik lietuvių kalbos, tai eilėje likau laukti paskutinė – kitos užėmusios vietas arčiau direktoriaus durų, pirmoji buvo, aišku, anglistė. Ji laimėjo 50 eurų daugiau, nei turėjo. Negaliu į ją žiūrėt.
Užtat vaikams daviau nagrinėti man skirtų sveikinimų kalbas, kad jie mokytųsi saldaus stiliaus ir paslėptos minties. Štai, žiūrėkit:
„Dirbsime, kad mokykloje būtų daugiau laisvės. Ne tam, kad apkrautume jus ataskaitomis ir nesibaigiančiomis formomis, o tam, kad pasitikėtume ir suteiktume erdvę eksperimentuoti./.../ Mes pažadame daryti tai, ką pajėgia valstybė, o jūsų prašau nepamiršti didžiuotis savo profesija ir savo pavyzdžiu vaikams parodyti mokytojo darbo prestižą.“
Mokiniai klausia, ar valstybė yra atskirta nuo žadėtojų? Paskui skanduoja 45 minutes: „Laisvės!“
Aš juos užtikrinu, kad laukdama eilėje stengiuosi rodyt prestižą kaip įmanydama, galvą aukštai iškėlusi. Bet vakar atvažiavo ministerijos ekspertai ir praėjo pro šalį nesustodami, nė nepasisveikinę:
– Kur mokyklos buhalteris?!
Ir tada direktorius trilinkas paskui ekspertus išbėgo:
– Ačiū, kad atvykot, stengiamės būti pavyzdine jūsų eksperimentų erdve.
Todėl eilė vėl juda lėtai.
Nors širdy abejoju, ar tikrai pirmą kartą Lietuvos istorijoje bus sudarytos mokytojų sutartys. Gal skaičiuoja nuo edukologijos universiteto uždarymo? Ar nuo raudonplaukės norų įsigaliojimo?
Daviau ir ministrės sveikinimą panagrinėti:
„Didžiuojuosi Jumis, kad savo mokiniams esate tie išmintingi vedliai po žinių pasaulį, nurodantys kryptis, kad esate inovatoriai, kūrėjai, padrąsinantys, skatinantys eiti nepramintais keliais.“
Mokiniai paprašė paaiškinti mano inovacijas jiems, o tada pabraukė du kartus „esate“ ir paklausė, kodėl nėra „būsite“. Nes – sakau – išnaikins mus kaip klasę. Tada klausia, kokiais keliais nuėjo pernykščiai abiturientai ir ar į universitetus kelias tikrai nebūna pramintas. Atsakiau, kad užžėlęs yra į profesinę mokyklą – kaip tik ten ir eikit.
Nepatiko. Na, sakau, tokie tie šių laikų sveikinimai.
Tuo tarpu mano kolegės – ir istorikė, ir matematikė, ir net pirmoji etatu apvilkta anglistė irgi laisvu nuo stovėjimo eilėje laiku visą rugsėjį dėstė vaikams tik apie šventąjį Etatą. Čia buvom solidarios ir guodėmės kiek galim: tegu žino – juk užaugę norės mus reformuoti.
Tėvai per pirmąjį susirinkimą iš karto pasakė, kad jų žinios žymiai pagerėjusios ir jie tapo socialiai brandesni. Įsivaizduojate? Ir keturiasdešimtmečiams padėjom susigaudyti, kas kur Lietuvoj vyksta. Tegu balsuoja už mus. O ar žinot – sakau – kad mažų mažiausia kiekvienas jūsų antrametis tuoj po mokyklos svajoja tapti ministrės patarėju bendrojo ugdymo klausimais?
Lygiai tokiu, kaip tas kalbąs televizijose – jaunas, pasivėlęs plikę, barzdos biškį atleidęs, visažinis, nes nė karto mokykloj nedirbęs, užtat kaip pliurpikų lyderis baigęs geriausią Lietuvos universitetą.
Štai jums ir pavyzdys, mokiniai, kaip žengt ministrės nepramintu keliu. Iš tokio darbo galima parašyti ir pirmą aukštosios demagogijos vadovėlį . Bus inovatyvu.
Kadangi baigiau uždarytąjį universitetą, pati sau esu trigubai kalta: jei universiteto nėra, tai lyg ir tavęs nėra kaip asmenybės. Juoba kad to universiteto išleistas knygas, kiek girdėjau, utilizuos. Kojos tirpsta, pagalvojus apie ateitį. Ir dar sako – mokytojų trūks! Taigi pati raudonplaukė eis dirbti po kelių metų, kai jau nebebus mūsų ir mūsų parengtų dalykų, užtat liks viena tęstinė disciplina anglų kalba: „Lyderystė“. Bet kuri Jurgita galės to mokyt.
Aišku, daviau mokiniams nagrinėti ir ankstesnius sveikinimus, pavyzdžiui: „Žadinate mąstymą, rodote kelią į žinių pasaulį ir drąsinate juo eiti. Dėkoju Jums už sunkų darbą ir pasišventimą bei linkiu...“. Štai – aiškinu – čia jau beverčiai politiniai teiginiai, tačiau asmuo, tai pasirašęs, gal turėjo minty ne visus Lietuvos mokytojus, o tik savo mokyklos, kurią baigė prieš 50 metų? Vadinas, tai nebe funkcinis kalbos stilius, o meninis.
Ir vėl grįžtu į koridorių, nes mano workloadas neleidžia man trauktis iš eilės.
Tada tėvai ateina jau susijaudinę – atseit, gal nuo gražbylysčių metas pereiti prie konkrečių pamokų?
Jie mat susirūpinę, ar vaikai kitąmet laikys bent kažkokius brandos egzaminus. Jei ministrė jums vis mini Estiją kaip pavyzdį, tada, sakau, jūsų vaikai laikys – nes ten baigę ir pagrindinį mokymąsi, ir gimnaziją, laiko estų kalbos, matematikos, užsienio kalbos egzaminus. Ir estų ministrė neturi tokių jaunučių patarėjų, verčiančių mus darbo grupėse svarstyti, kaip sumažinti reikalavimus gimtosios kalbos vertinimui.
O kadangi neperkelsit vaikų į Estiją, tai gimtosios lietuvių egzaminą čia vaikai išlaikys užsimerkę ir be nosinių, nes kaip parašys, taip bus gerai. Kitaip tariant, ne „ačių“, o galės kaip nori. Juk normų tai nėra – bus vertinama pagal vieną kalbininkę ir aplink ją šokančius žurnalistikos vedėjus.
Pažiūrėkit, va, Žurnalistų sąjunga davė žaliesiems tokį Kalbos komisijos pirmininką, kuris normaliai vartoja „kad“ su bendratimi. Taisyklės dar galioja tik anglų ir matiekai, nes čia turim taikytis prie pasaulio. O mano kalba, sakau, jau nėra sistema.
Prisipažinsiu, slapta, laukdama etato, ir pavalgau, atsinešusi iš namų sriubytės su šaukšteliu grietinės ir kotletą su spirgučiais. Nu negaliu aš be babytės maisto, o valgykloje viskas yra tik „a la Veryga“. Ir, aišku, dalinuosi su direktoriumi, todėl atsirado vilties, nes pasakė:
– Palauk, ant galo gal tai ir gerai tau išeis.
O tas galas, kai premjeras iškilmingai praneš, kad prisega dar dešimt milijonų ir atleidžia raudonplaukę.
Kai bandau protu aprėpti, kaip atrodo mokytojų atlyginimams skiriami daugiau kaip pusė milijardo eurų, tai juk – prabylu – man tikrai turi iškristi tie keli šimtai. Pavyzdžiui, aštuoni šimtai. Ir jau kad užsisvajojau: „jau kitąmet vidutinis mokytojo darbo užmokestis padidės apie 20 proc. ir sieks daugiau nei 1000 eurų“. Ne, ne, tegu ministrė būna, ištversiu.
Žinoma, su sąlyga – paskui mane niekas nestos į eilę, bus atleistas ir dings paskutiniu lėktuvu į Jungtinę Karalystę.
Klausykit – nutiko toks negražus dalykas, kai įbėgo vieną rugsėjo rytą menų mokyklos gauja:
– Įleiskit mus stovėt bent čia, nes esam pamiršti per šitą etatų eksperimentą.
– Štiš, pasakiau, – jūs visada vertinot save savo mokyklose kaip ypatingas pedagogines ypatas, nes mes dirbam nuo ankstaus ryto, o jūs sau – tik po pietų; mes klojam žinių pagrindus, o jūs – tik pramogų mokot. Štai ir atsiimsit dabar, todėl grįžkit prie savo arfų, smuikų bei pianinų ir skaičiuokit, kiek laiko sugaištat vaiką koncertui parengti.
O jos rėkia, kad algų skaičiuoklė mokinio parengimo koncertui nenumato ir kad ims ašaroti. Esą nekoncertuojantis vaikas – tai blogas mokytojo rezultatas. Juokinga klausyti, nes primenu, kad mes visos turėsim rašyt tik gerus vertinimus, o tada pagal šį rodiklį ir didės atlyginimas. Kaip kitaip įrodysi, kad parengei gerą mokinį?
Tik nesuprantu, kaip jos galėjo būti pamirštos, jeigu visur yra sujaukta, tai ir joms ten turėjo tekti chaoso bent po pietų? Turbūt pačios pamiršo, kad turi būgnus.
Kadangi esu nepataisoma optimistė, daviau mokiniams šį sveikinimą paskaityt balsu: „Mūsų visų Lietuvos ateitis yra kuriama Jūsų dėka. Lietuva Jumis didžiuojasi!“.
Sakau, atspėkit, kieno.
Jie pamanė, kad Karbauskio. Baikit, sakau – tai yra iš tulpių pašto.
O aš prie gėlių pratusi, mėgstu.