Meistriškai parašytoje knygoje autorius pasakoja apie didžiausią ir sudėtingiausią istorijoje karinę invaziją iš jūros vaduojant Vakarų Europą nuo nacių okupacijos.
Tai jau antroji šio autoriaus knyga lietuvių kalba (pirmoji – „Šnipas tarp draugų. Kimas Filbis ir didžioji išdavystė“).
D diena – 1944 m. birželio 6 d. Vakarų sąjungininkų pajėgų išsilaipinimo Normandijoje kodinis pavadinimas.
Dezinformacijos operacijoje dalyvavo visi sąjungininkų karinės žvalgybos padaliniai: Blečlio parko dešifravimo centro specialistai, MI5, MI6, Specialiųjų operacijų tarnyba SOE, CŽV, FTB ir prancūzų La Résistance (Pasipriešinimas). Tačiau pati svarbiausia buvo „Dvigubo kryžiaus sistema“ – dvigubų agentų komanda, vadovaujama slapto Dvidešimties komiteto, taip pavadinto pagal romėniško skaitmens XX pavidalą.
Komandos, rengusios D dienos apgaulę, branduolį sudarė vos penki šnipai. Vadovaujami ekscentriško ir talentingo žvalgybos karininko, šie šnipai suregs tokį painų dezinformacijos tinklą, kad įvilioję į spąstus Hitlerio armiją padės saugiai per Lamanšą perkelti tūkstančius karių.
DELFI kviečia skaityti knygos ištrauką.
***
1943 metų vasarą elegantiškas ir mandagus žvalgybos darbuotojas, dėvintis tartano audeklo kelnes ir rūkantis pypkę, brūkštelėjo paskutinius slapto ginklo štrichus, kurį kurdamas dirbo daugiau kaip trejetą metų. Tas ginklas – neprilygstamo galingumo ir neaprėpiamo veikimo – absoliučiai skyrėsi nuo visų kitų iki šiol sukurtų ginklų. Jis buvo taip giliai įslaptintas, kad net jo kūrėjai kurį laiką nenujautė, ką sukūrė, ir nežinojo, kaip jį panaudoti. Šis ginklas neskirtas žudyti ar luošinti. Jis nepagrįstas mokslo ir technikos atradimais ar karine jėga.
Juo nebuvo griaunami miestai, skandinami povandeniniai laivai, pramušami tankų šarvai. Jis veikė daug subtiliau. Užuot naikinęs priešą, galėjo įsiskverbti į jo mintis, galėjo priversti nacius galvoti ir veikti pagal britų norus.
Ginklą, kuris galėjo apgauti Hitlerį, sukūrė Taras Robertsonas iš MI5 tarnybos, jis ir paskatino Vinstoną Čerčilį panaudoti šį ginklą kritiškiausiu Antrojo pasaulinio karo momentu.
Sąjungininkų karo strategai jau rengė planus didžiajam išsilaipinimui nacių okupuotoje Europoje. Taip ilgai lauktas įsiveržimas D dieną nulemtų karo baigtį, tai buvo žinoma abiem kariaujančiosioms pusėms.
Jeigu sąjungininkų pajėgos galėtų perplaukti Lamanšo sąsiaurį ir pralaužti galingą vokiečių pakrantės įtvirtinimų ruožą, vadinamą „Atlanto pylimu“, naciai būtų priversti pasitraukti iš Paryžiaus, Briuselio, o paskui turėtų trauktis anapus Reino iki pat Berlyno. Tačiau Hitleris buvo įsitikinęs, kad sąjungininkų puolimas žlugtų, jeigu pavyktų pasipriešinti pirminėje išsilaipinimo stadijoje ir nors vienai dienai sulaikyti įsiveržėlius. Sąjungininkai palūžtų morališkai, tad prireiktų daug mėnesių, kol būtų pamėginta įsiveržti dar kartą. Per tą laiką Hitleris galėtų sutelkti visas jėgas kovai prieš Raudonąją armiją Rytų fronte. Kaip sakė Ervinas Romelis, pirmosios dvidešimt keturios valandos būtų pati ilgiausia diena: dar neaišku, kaip ji pasibaigtų.
Šiandien D diena prieš mus iškyla kaip milžiniška ir, dabar jau žinome, kaip istoriškai neišvengiama pergalė. Tada ji tokia neatrodė. Jūrų desanto išsilaipinimas – viena iš sunkiausių karinių operacijų. Išilgai Prancūzijos pakrantės vokiečiai buvo įrengę daugiau kaip penkių mylių pločio „mirties zoną“ iš pavojingų kliūčių ruožo, kurį sudarė spygliuotosios vielos ir betono užtvaros, minų laukai su maždaug šešiais milijonais minų, už kurių stovėjo pabūklų ugniavietės, kulkosvaidžių lizdai ir blindažai.
Prieš pat D dieną britų karinių pajėgų generalinio štabo viršininkas feldmaršalas seras Alanas Brukas savo dienoraštyje paliko niūrų įrašą: „Tai gali būti pati baisiausia katastrofa per visą šį karą.“
Kare nieko nėra svarbiau už netikėtumą, kurio numatyti beveik neįmanoma. Jeigu pavyktų sutrikdyti vokiečius arba, dar geriau, suklaidinti juos nurodant netikrą išsilaipinimo vietą ir datą, sėkmės galimybė reikšmingai padidėtų. Vokiečių pajėgos okupuotoje Prancūzijoje savo skaičiumi smarkiai viršijo įsiveržiančias sąjungininkų pajėgas, bet jeigu įsiveržimo metu jos būtų sutelktos kitoje vietoje, kiekybinis pranašumas atrodytų mažiau grėsmingas. Iki 1944 metų karas kasmet pareikalavo po 10 milijonų žmonių gyvybių. Šiame lošime statymai jau buvo per daug dideli, o klaidų kaina – per didelė.
Teherano konferencijoje 1943 metų lapkritį, pirmajame „didžiojo trejeto“ – Čerčilio, Ruzvelto ir Stalino – susitikime, sąjungininkai apsvarstė įsiveržimo į Europą, kodiniu pavadinimu „Overlord“, planus. Tai turėjo įvykti 1944 metų gegužę (vėliau atidėta vienam mėnesiui) puolant per Lamanšo sąsiaurį; vyriausiuoju sąjungininkų karinių pajėgų vadu buvo paskirtas generolas Dvaitas Eizenhaueris, o sausumos kariuomenės vadu – generolas Bernardas Montgomeris. Per konferencijos posėdį Vinstonas Čerčilis pasisuko Josifo Stalino pusėn ir ištarė jam būdingą frazę, nuo tada tapusią legenda: „Vykstant karui, tiesa yra tokia vertinga, kad ją visada turi lydėti melo pavidalo asmens sargyba.“ Stalinas, negaišdamas laiko ieškoti literatūrinės metaforos, atsiliepė: „Mes tai vadiname karine gudrybe.“ Tiesai apie D dieną nuslėpti bus surengta pasaulinio masto dezinformacijos kampanija kodiniu pavadinimu „Bodyguard“, įamžinanti Čerčilio pastabą.
Pagrindinis „Bodyguard“ operacijos tikslas buvo apmulkinti vokiečius, kad jie patikėtų, jog įsiveržimas vyks ten, kur jis iš tikrųjų nevyks ir kad jis nevyks ten, kur iš tikrųjų vyks. Maža to, reikėjo užtikrinti, kad vokiečių pajėgos, parengtos tariamam įsiveržimui atremti, nebūtų perdislokuotos ir stabdytų tikrąjį įsiveržimą, todėl dezinformacija turėjo būti tęsiama ir po D dienos. Galijotas galėtų būti įveiktas tik tada, jei nežinotų, iš kurios pusės gresia Dovydo akmenų svaidyklė, ir būtų priverstas spėlioti. Vis dėlto ruožas išsilaipinimui persikėlus per Lamanšą buvo nepaprastai siauras. Vokiečiams nebuvo sunku aptikti, kur telkiama kariuomenė Britanijoje, o vietų, tinkamų masiškai išsilaipinti, buvo labai mažai, nes jūrų desantas išsilaipinti turėjo naikintuvų skraidymo zonoje. Vieno iš planuotojų žodžiais tariant, buvo absoliučiai neįmanoma nuslėpti fakto, kad pagrindinis puolimas turės vykti kažkur tarp Šerbūro pusiasalio ir Diunkerko.
Tinkamiausias išsilaipinti punktas akivaizdžiai buvo šiaurės rytuose – Pa de Kalė regione, arčiausiai Britanijos krantų. Sąjungininkų užimtus giliavandenius Kalė ir Pajūrio Bulonės uostus būtų nesunku atnaujinti ir sustiprinti, o placdarmas Kalė regione sudarytų galimybę tiesioginiam žygiui į Paryžių ir į Vokietijos pramonės centrą – Rūro sritį. Kalė užpuolimo reikšmę suprato ir vokiečių taktikai. Pats Hitleris pripažino esant labiausiai tikėtina, kad sąjungininkų puolimo objektas bus Kalė regionas. „Štai čia priešas turi pulti ir jis puls, štai čia įvyks lemiamas mūšis prieš išsilaipinusias pajėgas, nebent visi požymiai yra klaidingi.“ Hitleris buvo visiškai pasirengęs klaidinimo galimybei: jis jau buvo patyręs apgaulę sąjungininkams įsiveržus į Šiaurės Afriką ir Siciliją. Dabar jis nesileisiąs apgaunamas.
1943 metų liepą sąjungininkų karo strategai nusprendė, kad Normandijos pakrantė į šiaurę nuo Kano miesto vis dėlto yra geresnis taikinys, kad ir kokie akivaizdūs būtų Pa de Kalė privalumai dėl jos artumo Britanijos krantams. Normandijos paplūdimiai yra ilgi, platūs ir truputį nuožulnūs, o išsilaipinusioms karinėms pajėgoms būtų patogu greitai įsiveržti į krašto gilumą pro smėlio kopų tarpus. Giliavandenių prieplaukų trūkumo problema bus išradingai išspręsta panaudojant didžiules laikinas surenkamąsias prieplaukas kodiniu pavadinimu „Malberi uostai“.
Sėkminga dezinformacijos kampanija, susijusi su išsilaipinimu Sicilijoje 1943 metais, buvo skirta vokiečiams įtikinti, kad bus puolama kitoje, ne pačioje tinkamiausioje vietoje. Dabar užduotis buvo priešinga: Hitlerį reikėjo priversti manyti, kad bus puolama labiausiai tikėtinoje vietoje. Galingasis „Atlanto pylimas“ buvo silpniausias kaip tik Normandijoje. Ten ir bus smogtas pralaužiantis smūgis. Tačiau, norint pasiekti didžiausią smūgio efektą, tiesa turėjo būti apsaugota melo asmens sargyba, kurią Taras Robertsonas ir sukūrė.
Robertsono ir jo vadovaujamos žvalgybos karininkų grupelės užduotis buvo paversti vokiečių šnipus dvigubais agentais. Tai ir buvo „Dvigubo kryžiaus sistema“, koordinuojama ypatingo slaptumo Dvidešimties komiteto (Twenty (XX) Committee), taip pavadinto pagal dvigubo kryžiaus – romėniško skaitmens XX – formą. Nuo tada šie dvigubi agentai – jų būta keletas tuzinų – buvo apdairiai panaudojami ieškant kitų šnipų, išgaunant informaciją apie vokiečių karinę žvalgybą ir įteigiant priešui tikėjimą, esą jis Britanijoje turįs išplėtotą ir efektyvų šnipų tinklą, kai iš tikrųjų jokio tinklo nebuvo. 1943 metų birželį Robertsonas buvo pasiekęs stulbinančių rezultatų, kai visi ligi vieno vokiečių agentai Britanijoje faktiškai buvo jo kontroliuojami. Ne keletas, ne dauguma, bet visi – tai reiškė, kad Robertsono suburta dvigubų agentų komanda dabar galėjo šerti vokiečius ne šiaip melagingos informacijos nuotrupomis, bet milžiniškomis, karo eigą nulemiančiomis melo porcijomis.
Vykdant dezinformacijos apie D dieną planą, buvo pasitelktos visos slaptojo karo mechanizmo dalys: mokslininkai kūrė klaidinančius pasirengimo požymius, inžinieriai gamino tankų muliažus, radijo operatoriai siuntė fiktyvius radijo signalus, o apsimetėliai generolai telkė neegzistuojančias armijas taikiniams, kuriems niekada negrėsė joks pavojus, pulti. Visuotinė dezinformacijos kampanija turėjo bendrą kodinį pavadinimą „Bodyguard“, o pagrindinei jos daliai, maskuojančiai įsiveržimą per Lamanšą, buvo suteiktas kodinis pavadinimas „Fortitude“ – ši savybė buvo būtiniausia jos sėkmei. „Fortitude“ operacija, skirta vokiečių kariuomenei į Pa de Kalė nukreipti ir ten laikytis, buvo vykdoma išskirtinėmis daugelio jos dalyvių pastangomis, tačiau esminį vaidmenį joje vaidino Robertsono šnipai. Dezinformacijos rezginys buvo toks painus ir tvirtas, kad įtrauks į savo žabangas Hitlerio armijas ir padės saugiai perkelti per sąsiaurį tūkstančius sąjungininkų karių.
Herojiška D dienos istorija aprašyta jau daug kartų, o „Fortitude“ operacijos įtaka pergalei, nors ilgai ir kruopščiai slėpta, palengva paaiškėjo tik po karo. Tačiau slaptųjų Robertsono ginklų – penkių šnipų, kurie sudarė Dvigubo kryžiaus sistemos branduolį, – istorija niekada nebuvo visiškai atskleista. Patys šnipai pageidavo, kad jų istorija liktų paslaptyje, taip ir būtų atsitikę, jeigu Saugumo tarnyba (labiau žinoma MI5 pavadinimu) nebūtų pastaraisiais metais nusprendusi išslaptinti karo meto žvalgybos bylų. Iš tiesų, jeigu jų istorija tada būtų buvusi papasakota, ja niekas nebūtų patikėjęs.
Būrelis šnipų, veikiančių dėl D dienos, be jokios abejonės, buvo viena iš keisčiausių kada nors suburtų karinių grupuočių. Jį sudarė biseksuali nuotykių ieškotoja perujietė, nedidukas lenkas – naikintuvo pilotas, įnoringa prancūzė, serbas – moterų viliotojas, ir nepaprastai ekscentriškas ispanas – diplomuotas paukščių augintojas. Robertsono vadovaujami jie skleidė priešui mažas melagystes, kurios kartu sudėjus virto didžiuliu melu. Jų sėkmę sąlygojo subtilus, gerokai įtartinas sąryšis tarp šnipo ir abiejų jo kuratorių – vokiečio ir brito.
Ši istorija yra apie karą, bet kartu ir apie subtilias psichologines charakterio ir asmenybės savybes, apie plonytę liniją, skiriančią ištikimybę nuo išdavystės, tiesą nuo apgaulės, ir apie keistas šnipo veiklos paskatas. Dvigubo kryžiaus šnipai kiekvienas savaip buvo drąsūs, klastingi, užgaidūs, godūs ir pasišventę. Jie nebuvo nepriekaištingi didvyriai, o jų grupę išdavė saviškis, slaptas sovietų šnipas. Viena iš jų buvo taip pamišusi dėl savo šunelio, kad vos nesužlugdė visos įsiveržimo operacijos. Visi jie buvo šiek tiek fantazuotojai, tai labai būdinga šnipinėjimo veikloje. Dviejų dorovė gana abejotina. Vienas iš jų buvo trigubas, o galbūt net keturgubas agentas. Kitam žaidimas baigėsi kankinimais, įkalinimu ir mirtimi.
Visi ginklai, tarp jų ir slaptieji, pavojingi ir jų turėtojui. Robertsonas ir jo šnipai labai aiškiai suprato, kad jų dezinformacija, jeigu priešas ją perprastų, užuot nukreipusi dėmesį nuo Normandijos ir sulaikiusi vokiečių pajėgas prie Pa de Kalė, atskleistų vokiečiams tikrąją tiesą, o tai būtų turėję katastrofiškų pasekmių.
D dienos šnipai nebuvo kariai tikrąja žodžio prasme. Nė vienas iš jų neturėjo ginklo, tačiau kareiviai, ginklu šturmavę Normandijos paplūdimius 1944 metų birželį, patys to nežinodami, liko šnipams labai skolingi už savo gyvybes. Šie slaptieji agentai kovojo pasitelkę vien savo žodžius ir įtaigą. Jų prasimanymai, pradėti skleisti dar prieš karui įsiliepsnojant, o paskui, persidengdami ir vienas kitą papildydami, susijungė D dienoje, didžiausioje dezinformacijos kampanijoje, kokia kada nors yra buvusi. Tikrieji jų vardai sunkiai ištariami, tokia europietiškų kalbų mišrainė, lyg iš nuotykių romano: Elvyra Konsepsion Žozefina de la Fuentė Šodua, Romanas Černiavskis, Lili Sergejeva, Duško Popovas ir Chuanas Pužolis Garsija. Jų slapyvardžiai mažiau spalvingi ir kiekvienu atveju apdairiai parinkti: Bronks, Brutas, Brangenybė, Triratis ir Garbo.
Šis pasakojimas apie juos.