Šią knygą apie savo gyvenimą vokiečių okupuotoje, o paskui ir prieš nacių viešpatavimą sukilusioje Varšuvoje parašė žydų kilmės Lenkijos pianistas ir kompozitorius, prieškariu dirbęs nacionaliniame radijuje ir ne kartą koncertavęs su pasaulinio lygio muzikantais.
Visa Szpilmano šeima – tėvai, dvi seserys ir brolis žuvo nuo nacių rankų. Autorių nuo neišvengiamos mirties išgelbėjo iš pradžių pažįstamas žydų policininkas, rinkęs Varšuvos geto gyventojus paskutinei kelionei į Treblinkos koncentracijos stovyklą ir nepastebimai išstūmęs Szpilmaną iš pasmerktųjų būrio, paskui – lenkė Helena Lewicka, o karo pabaigoje – vokiečių kariuomenės kapitonas Wilmas Hosenfeldas, pokariu žuvęs sovietų nelaisvėje.
Autoriaus pasakojimas – tai dramatiška istorija žmogaus, bandančio žūtbūt išlikti negailestingo režimo sąlygomis. Režimo, pasiryžusio sunaikinti jo tautą.
Szpilmanas buvo persekiojamas ir priverstas slapstytis, patyrė kančių ir nusivylimų, net bandė žudytis, tačiau kažkas vis padėdavo atgauti viltį. Šis jaudinantis pasakojimas, kuriame nenusakomas košmaras maišosi su vidine drama, nė vieno skaitytojo nepaliks abejingo.
Sukrečianti, baisi, tragiška, priverčianti susimąstyti... Būtent tokiais žodžiais dažniausiai apibūdinamas gana neįprastomis aplinkybėmis parašytas kūrinys.
Pasibaigus karui, Szpilmaną ilgai kankino depresija. Muzikantas jautėsi kaltas, kad artimieji žuvo, o jis liko gyvas. Norėdami palengvinti jo sunkią būseną, draugai pasiūlė parašyti prisiminimų knygą, turinčią tapti savotiškais sielos vaistais, vidiniu apsivalymu, keliu link dvasinės ramybės ir susitaikymo su pačiu savimi.
Šis kūrinys pirmą kartą pasirodė Lenkijoje 1946 m. Tiesa, tuometė valdžia jį labai cenzūravo. 1998 m. jis buvo išleistas Vokietijoje, o 1999 m. – Jungtinėse Valstijose.
2002 m. pagal šį romaną sukurtas filmas apdovanotas trimis „Oskarais“ ir Kanų kino festivalio Auksine palmės šakele.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką:
Po dviejų dienų išsiruošiau ieškoti maisto. Šįkart ketinau sukaupti daugiau atsargų, kad nereikėtų per daug dažnai palikti slėptuvės. Turėjau ieškoti dieną, nes nepažinojau šio pastato taip gerai, kad galėčiau vaikščioti po jį naktį. Radau virtuvę ir podėlį, kuriame aptikau kelias skardines su maistu, kelis krepšius ir dėžes. Reikėjo viską gerai apžiūrėti.
Atrišęs virves nukėliau dangčius. Buvau taip užsiėmęs, kad nieko negirdėjau, kol balsas visai už manęs ištarė: „Ką, po galais, tu čia darai?“
Atsišliejęs į virtuvės spintelę, susinėręs rankas ant krūtinės stovėjo aukštas elegantiškas vokiečių karininkas.
„Ką tu čia darai? – pakartojo jis. – Negi nežinai, kad Varšuvos tvirtovės specialiųjų pajėgų būrys bet kurią akimirką bus čia?“
Susmukau ant kėdės prie podėlio durų. Tarsi koks nakviša, staiga pajutau, kad jėgos mane apleis, jeigu mėginsiu pabėgti iš šių spąstų. Sėdėjau dejuodamas ir bukai žvelgiau į karininką. Tik po kurio laiko šiaip ne taip išstenėjau: „Darykite su manimi, ką norite, aš niekur iš čia neisiu.“
„Neturiu jokio noro jums ką nors daryti! – gūžtelėjo pečiais karininkas. – Kokia jūsų profesija?“
„Aš pianistas.“ Jis iš arčiau pasižiūrėjo į mane, akivaizdžiai abejodamas. Tada jo žvilgsnis nuklydo prie durų, vedančių iš virtuvės į kitus kambarius. Regis, jam šovė mintis.
„Eikš su manimi?“
Nuėjome į gretimą kambarį, kadaise buvusį valgomąjį, tada į kambarį už jo, kuriame prie sienos stovėjo pianinas. Karininkas parodė į instrumentą.
„Sugrok ką nors!“
Nejaugi jis nesupranta, kad pianino garsai akimirksniu pritrauks visus netoliese esančius esesininkus? Klausiamai pažvelgiau į jį, bet nejudėjau iš vietos. Aiškiai pajutęs mano baimę, jis raminamai pridūrė: „Viskas gerai, gali groti. Jeigu kas nors ateis, paslėpsiu tave podėlyje ir pasakysiu, kad aš pats išbandžiau instrumentą.“
Paliečiau pirštais instrumentą – jie virpėjo. Šįkart dėl įvairovės gyvybę turėsiu išsipirkti skambindamas pianinu! Negrojau jau dvejus su puse metų, mano pirštai buvo sugrubę ir apaugę storu purvo sluoksniu, o nagų buvau nekirpęs nuo gaisro pastate, kuriame slėpiausi. Be to, pianinas stovėjo kambaryje išdaužytais langais, tad jo mechanizmas buvo išbrinkęs nuo drėgmės ir spausti klavišus buvo sunku.
Skambinau Chopino Nocturne in C sharp minor. Neaiškus, šaižus nesuderintų stygų skambėjimas pasklido po tuščią butą ir laiptinę. Nupleveno virš privataus namo griuvėsių kitoje gatvės pusėje ir sugrįžo prislopintu melancholišku aidu. Kai baigiau groti, tyla atrodė dar niūresnė ir klaikesnė nei anksčiau. Kažkur gatvėje sukniaukė katė. Apačioje, prie pastato, išgirdau šūvį, šaižų, garsų vokiečių garsą.
Karininkas tylėdamas žiūrėjo į mane. Po kurio laiko atsiduso ir sumurmėjo: „Vis tiek tau negalima čia pasilikti. Išvešiu tave iš miesto, į kaimą. Ten tau bus saugiau.“
Papurčiau galvą. „Negaliu iš čia išvažiuoti“, – tvirtai atsakiau. Atrodo, tik dabar jis suprato tikrąją priežastį, kodėl slepiuosi griuvėsiuose.
„Tai tu žydas?“ – nervingai paklausė.
„Taip.“
Jis visą laiką stovėjo susinėręs rankas ant krūtinės, bet dabar jas nuleido ir įsitaisė fotelyje netoli pianino, tarsi tai, ką sužinojo, jam reikėtų gerai apgalvoti.
„Taip, aišku, – sumurmėjo jis, – tada suprantu, kad tikrai negali išvykti.“
Kurį laiką karininkas sėdėjo susimąstęs, tada uždavė man dar vieną klausimą:
„Kur tu slepiesi?“
„Palėpėje.“
„Parodyk man, kaip ten atrodo.“
Mes užlipome laiptais. Jis atidžiai, žinovo žvilgsniu apžiūrėjo palėpę. Ir aptiko tai, ko aš nebuvau pastebėjęs: kažką panašaus į aukštą virš palėpės, lentinę pastogę tiesiai virš angos į palėpę. Iš pirmo žvilgsnio jos buvo beveik neįmanoma pastebėti, nes čia tvyrojo prieblanda. Karininkas pasakė manantis, kad turėčiau pasislėpti šioje pastogėje, ir padėjo apatiniuose butuose susirasti kopėčias. Užlipęs į pastogę turėsiu kopėčias užsitraukti pas save.
Kai aptarėme ir įgyvendinome šį planą, jis paklausė manęs, ar turiu maisto.
„Ne“, – atsakiau. Juk jis mane užklupo kaip tik tada, kai ieškojau atsargų.
„Na, nieko tokio, – paskubomis pridūrė jis, tarsi pavėluotai susigėdęs dėl savo netikėto pasirodymo. – Atnešiu tau truputį maisto.“
Tik dabar sugebėjau pats užduoti jam klausimą. Tiesiog negalėjau ilgiau susilaikyti: „Ar jūs vokietis?“
Karininkas nuraudo ir susijaudinęs kone rėkte išrėkė atsakymą, lyg pats mano klausimas jam būtų įžeidimas:
„Taip, vokietis! Ir man dėl to gėda po visko, kas nutiko.“
Jis skubiai paspaudė man ranką ir išėjo. Praėjo trys dienos, kol karininkas vėl pasirodė. Buvo vakaras, tamsu, nors į akį durk, kai po savo pastoge išgirdau šnabždesį: „Labas, ar tu čia?“
„Taip, čia“, – atsakiau.
Netrukus šalia manęs dunkstelėjo kažkas sunkaus. Per popierių pajutau kelis kepalėlius duonos ir dar kažko minkšto – vėliau paaiškėjo, kad tai į sviestinį popierių susuktas džemas. Greitai prisitraukiau paketą arčiau savęs ir šūktelėjau: „Palaukite minutę!“
Iš tamsos atsklidęs balsas buvo nekantrus. „Kas yra? Paskubėk. Sargybiniai matė, kaip čia įėjau, todėl negaliu užsibūti.“
„Kur sovietų kariuomenė?“
„Ji jau Varšuvoje, Pragoje, kitoje Vyslos pusėje. Palūkėk dar kelias savaites – vėliausiai pavasarį karas pasibaigs.“
Balsas nutilo. Nežinojau, ar karininkas vis dar ten, ar jau išėjo. Staiga jis vėl prabilo: „Privalai laikytis, ar girdi?“ Jo balsas skambėjo šaižiai, beveik įsakmiai, jis buvo kupinas nepalenkiamo tikėjimo, kad karas pasibaigs mūsų naudai. Tik tada išgirdau, kaip tyliai užsidarė palėpės durys.
Slinko monotoniškos, nevilties kupinos savaitės. Nuo Vyslos pusės girdėjau vis mažiau artilerijos šaudymų. Pasitaikydavo dienų, kai tylos neperskrosdavo nė vienintelis šūvis. Nesu tikras, ar šįkart nebūčiau galiausiai pasidavęs ir, kaip planavau, nusižudęs, jeigu ne laikraščiai, į kuriuos įvyniojęs duonos atnešdavo man vokietis. Laikraščiai būdavo patys naujausi, skaitydavau juos daug kartų, drąsindamasis naujienomis apie vokiečių pralaimėjimus visuose frontuose. Frontai vis sparčiau artėjo prie Reicho.
Specialiųjų pajėgų būrio kariai ir toliau tęsė darbus šoniniuose pastato flygeliuose. Kariai bėgiojo laiptais aukštyn ir žemyn, dažnai į palėpę užnešdavo didelius ryšulius, kitus iš palėpės nešdavo į apačią, tačiau mano slėptuvė buvo gera, niekam niekada nė netoptelėjo apieškoti pastogės. Gatve palei pastatą nuolat marširavo sargybiniai. Visą laiką, dieną ir naktį, girdėjau jų žingsnius ir trypimą, bandant sušilti sušalusias kojas.
Kai man prireikdavo vandens, naktį nušliauždavau į sujauktus butus, kuriuose vonios buvo sklidinos iki viršaus.
Gruodžio 12-ąją karininkas atėjo paskutinį kartą. Jis atnešė man daugiau duonos nei anksčiau ir šiltą pūkinę antklodę. Pasakė, kad su savo būriu išvyksta iš Varšuvos, bet aš jokiu būdu neturįs prarasti tikėjimo, nes sovietų puolimo dabar jau tikimasi bet kurią dieną.
„Varšuvoje?“
„Taip.“
„Bet kaip aš išgyvensiu kovas gatvėse?“ – paklausiau sunerimęs.
„Jeigu mudu su tavimi išgyvenome šį penkerių metų pragarą, – atsakė jis, – akivaizdu, jog Dievas nori, kad liktume gyvi. Šiaip ar taip, mes turime tuo tikėti.“
Mudu atsisveikinome ir jis jau sukosi eiti, kai paskutinę akimirką man šovė mintis. Seniai laužiau galvą, kaip parodyti jam savo dėkingumą, nes jis jokiu būdu nesutiko priimti mano vienintelio turto – laikrodžio.
„Klausykite, – suėmiau jam už rankos ir ėmiau paskubomis berti: – Aš taip ir nepasakiau jums savo vardo, o jūs ir neklausėte, bet noriu, kad jį prisimintumėte. Kas žino, kaip gali nutikti? Jūsų laukia ilga kelionė namo. O aš, jei išgyvensiu, tikrai ir toliau dirbsiu Lenkijos radijuje. Dirbau ten iki karo. Jeigu kas nors jums nutiks ir aš kaip nors galėsiu jums padėti, atsiminkite mano vardą: Szpilmanas iš Lenkijos radijo.“
Jis nusišypsojo man įprasta šypsena, kurioje buvo ir nepritarimo, ir drovumo, bet aš jaučiau, kad suteikiau jam malonumo, tokiomis aplinkybėmis naiviai norėdamas jam padėti.