Anot filosofo Vytauto Rubavičiaus, knygą su įdomumu perskaitys ir prisimenantieji anuos laisvinimosi iš sovietinės okupacijos įvykius, išgyventą nepaprastos bendrystės jausmą, ir apie tuos laikus bent kiek nuvokiantieji iš tėvų pasakojimų ir mokyklinių vadovėlių. Knyga prikels asmeninius išgyvenimus, jau nusėdusius atmintyje, ir apsitrynusius mitingų, demonstracijų, savųjų politinių kovų vaizdinius, vers ginčytis, nesutikti ar pritarti knygoje išsakomiems vertinimams.
Autorė kai kuriuos įvykius ir ryškiausių mūsų politinių vadovų santykius nušviečia kitaip, nes esame įpratę vertinti. Suvokti anuo metu vykusių vietinių „pilkųjų“ politinių kovų niuansus, išlaikant tam tikrą distanciją, jai padeda asmeninė aktyvios sąjūdietės patirtis, buvusios ir išlikusios pažintys su daugeliu politinės scenos veikėjų – ne tik didžiūnų, bet ir juodadarbių.
R. Sakalauskaitė yra parašiusi knygas „Politikos ringe“, „Gyvenimas, koks jis buvo. Monsinjoro Kazimiero Vasiliausko biografija“.
Knygos ištrauka:
ISTORINIS GINTARINĖS LEDI SKRYDIS
Pažeminimo ir džiaugsmo akimirkos
Gegužės 3 d. atsivėrus Baltųjų rūmų vartams oficialiems vizitams privalomas raudonas kilimas nepatiestas. Šią detalę savo pirmajame puslapyje kitą dieną paminėjo „The New York Times“. Drąsą nusprendęs pademonstruoti JAV prezidentas visgi nesiryžo it raudonu audeklu erzinti į koridos bulių panašios ir dėl Lietuvos premjerės priėmimo Vašingtone širdusios Maskvos. Juk to mėnesio pabaigoje planuotas M. Gorbačiovo vizitas į JAV aptarti pasauliui svarbaus ginklavimosi mažinimo, be to, ketinta pasirašyti dvišalę prekybos sutartį.
Kremliaus kerai visgi suveikė. Erdviam „Lincoln Continental“ su Lietuvos trispalve pririedėjus prie Baltųjų rūmų šiaurės vakarų vartų, K. Prunskienė turėjo traukti iš rankinės svetimos šalies pasą, apieškota jos rankinė, teko praeiti pro metalo detektorių. Lyg tyčia kelią blokavo sunkvežimis, sugedo metaliniai vartai, tad likusį atstumą iki Baltųjų rūmų premjerė įveikė pėsčiomis. Silpnesnių nervų žmogų galėjo ištikti priepuolis, bet ji pademonstravo pavydėtiną savitvardą. Kol pasiekė tikslą, prabėgo dešimt minučių, kurios atrodė kaip amžinybė. K. Prunskienė buvo priimta ne kaip Lietuvos premjerė, o kaip Lietuvos žmonių atstovė, pripažinta ir laisvai išrinkta.
A. Sinevičius ir R. Purtulis liko Baltųjų rūmų priimamajame už durų. „Pirmininke, jeigu bandys mušti, – rėkite, bėgsiu jūsų gelbėti“, – juokavo įtampą prieš lemtingą susitikimą bandęs išsklaidyti Lietuvos ministras. Premjerę lydėjusiam broliui neleista eiti kartu, jis laukė kitapus gatvės, Lafajeto parke.
K. Prunskienė su G. Bushu kalbėjosi dviese. Paspaudęs ranką jis Lietuvos vadovę paėmė už parankės ir palydėjo iki krėslo. Amerikos prezidentas demonstravo draugiškumą. Pokalbis truko apie 40 minučių. Baltieji rūmai vertėjauti pakvietė Valstybės departamento įstaigoje dirbusį Arūną Pemkų, Lietuvos pusė pasiūlė Viktorą Naką. Iš pradžių įtampa trukdė vertėjui persakyti be pauzių kalbėjusio JAV vadovo mintis, bet pamažu jam pavyko su ja susidoroti.
Greta sėdinti pašnekovė G. Bushui atrodė stipri, griežta savo šalies patriotė, imponavo savo erudicija. Ji suprato, jog „JAV seniai remia Lietuvos nepriklausomybę ir kad užduotis padėti jos šaliai yra sudėtinga, turint galvoje bendrus JAV interesus santykiuose su Tarybų Sąjunga“. Be to, viešnia tvirtino, kad Vakarų spaudimas M. Gorbačiovui padėjo jam atsilaikyti prieš savo šalies reakcionierius, manė, kad jis nenori naudoti jėgos.
Čia ji išgirdo apie balandžio 26 d. Prancūzijos prezidento Francois Mitterrand’o ir Vokietijos federalinio kanclerio Helmuto Kohlio V. Landsbergiui rašytą laišką, kuriuo siūlė laikinai sustabdyti Aukščiausiosios Tarybos nutarimus ir taip sudaryti sąlygas pradėti derybas su TSRS. Nors šiuo laišku siekta iš mirties taško išjudinti Lietuvos ir TSRS santykius, vis dėlto K. Prunskienė pažymėjo, kad lietuviams reikia garantijos dėl Lietuvos nepriklausomybės tęstinumo, Vyriausybės teisėtumo ir teritorinio šalies neliečiamumo pripažinimo. Lietuvos premjerės pritarimas F. Mitterrand’o ir H. Kohlio laiškui padėjo jai pelnyti „labiau priimtinos alternatyvos V. Landsbergiui reputaciją Vakaruose“.
Ovaliniame kabinete ji išmintingai „apgailestavo“ dėl vadovo V. Landsbergio komentaro apie „dar vieną Miuncheną“. Be to, pasiūlė Kovo 11-osios akto įgyvendinimą nukelti iki 1992 m., jei derybos su Maskva vyktų konstruktyviai. Šie K. Prunskienės žodžiai sulaukė G. Busho pagyrimo už kantrybę ir įžvalgumą. Kabineto šeimininkas kalbėjo, kad jo šalis suinteresuota M. Gorbačiovo reformomis, tuo tarpu Baltijos valstybių nepriklausomybės siekis silpnina jo pozicijas. Nors nepažerta jokių garantijų, sutikimas bylojo pats už save. Baltųjų rūmų pievelėje surengta K. Prunskienės spaudos konferencija transliavo pasauliui pasikeitusį JAV požiūrį į Lietuvą. Lietuvos Vyriausybės vadovė buvo neprilygstama, negalėjai ja nesižavėti. Regis, užsimiršo visi iki tol lydėję išbandymai.
„The New York Times“, pranešdamas apie susitikimą, „akcentavo skirtumus tarp ramios bei pragmatiškos premjerės ir emocingo Aukščiausiosios Tarybos pirmininko V. Landsbergio, kuris brėžė lygybės ženklą tarp sąjungininkų valstybių, leidusių Hitleriui 1938 m. užgrobti vokiškai kalbančiąją Čekoslovakijos dalį, ir Lietuvą pardavusio JAV prezidento G. Busho“. K. Prunskienės Vašingtone dar laukė susitikimai Nacionaliniame spaudos klube, kuriame svečiavosi visi JAV prezidentai ir žymiausi pasaulio lyderiai. Iš tos pačios tribūnos kalbėjo Charles de Gaulle’is, Indira Gandhi, Golda Meir, Nelsonas Mandela, Dalai Lama ir daugelis kitų. Premjerė dalyvavo JAV lietuvių jaunimo kongrese, susitiko su radijo stoties „Amerikos balsas“ bendradarbiais.
Panašiu metu Baltuosiuose rūmuose lankėsi Estijos vyriausybės vadovas E. Savisaaras ir šalies užsienio reikalų ministras Lennartas Meris. Priėjęs prie gaublio, menančio pirmąjį JAV prezidentą George’ą Washingtoną, L. Meris išsitraukė rašiklį ir kryželiu pažymėjo vietas Kamčiatkoje, kur gausiai neršia lašišos. Kitą kartą Baltuosiuose rūmuose apsilankius Estijos delegacijai, asmens sargybiniai iškrėtė visų kišenes ir paėmė rašiklius. L. Merio pažymėtas kryželis ant antikvarinio 1789–1797 m. laikų gaublio pateko į istoriją.
Kad premjerė atgautų jėgas, J. Kazickas ją su broliu pakvietė į savo vilą Virdžinijos kalnuose. Pasivaikščioti išėję svečiai ant tako sutiko juodą mešką.
Brolis, paėmęs seserį už rankos, ramiai pasuko saugesnės vietos link. Žvėris kiek pasimuistęs dingo. K. Prunskienė juokavo, kad galbūt tai persirengęs KGB darbuotojas. Keliolika metų čia gyvenusiems Kazickams meškos taip ir neteko sutikti. Nacionalinis Rusijos simbolis buvo savotiškas artėjančių permainų ženklas.
Nedegantys protokolai
Gegužės 7 d. K. Prunskienė išvyko į Londoną, kur turėjo susitikti su Jungtinės Karalystės premjere. Tik atvykusi nusipirko pilkos spalvos kostiumėlį. Brolio patarta paskutinę minutę jį pakabino į spintą. Vykdama į susitikimą J. Kazicko išnuomotu automobiliu K. Prunskienė pasipuošė mėlynos spalvos languotu kostiumėliu, o M. Thatcher lyg tyčia vilkėjo tokiu pat parduotuvėje pirktu drabužiu, koks liko kabėti K. Prunskienės kambaryje.
M. Thatcher moteriškumą pabrėžė papuošalų vėrinys. Jei politikės, lyg dvynės, būtų pasipuošusios tais pačiais kostiumėliais, vietos rimtiems politiniams pokalbiams nebūtų likę. Net ir aprangai beveik abejingos moterys tame pačiame renginyje vilkėdamos vienodais drabužiais jaučiasi nejaukiai. Tokiu atveju drabužis, turintis suteikti papildomo žavesio, tampa priešu. Ypač kalbant apie premjeres, kurių bendros nuotraukos akimirksniu pasklido po pasaulį!
Išsirinktas toks pat pilkos spalvos kostiumas – ne vienintelis Jungtinės Karalystės ir Lietuvos premjerėms būdingas bruožas. Jas siejo darbštumas ir energija, protas nepavargdamas veikdavo nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro, abiem tereikėjo vos kelių valandų miego.
Gegužės 9-ąją Maskvoje švenčiama pergalė Antrajame pasauliniame kare ir ta proga rengiamas paradas išskiria šią dieną iš kitų eilinių dienų. Tuo tarpu K. Prunskienės pergalės paradas vyko Londone, ūkanotame Albione. Kai „Downing street“ gatvės 10-o namo antrame aukšte senovinis laikrodis mušė 10 valandą ryto, atsidarė durys ir įėjo britų premjerė. Prieš šį susitikimą K. Prunskienė turėjo „sukaupti jėgas“.
„Geležine ledi“ vadinta politikė neparodė, kad nekantrauja. Pokalbis įtraukė kabineto šeimininkę. Britų Vyriausybės vadovė negailėjo pagyrų M. Gorbačiovui, pirmajam sovietų vadovui, su kuriuo Vakarai buvo atradę bendrą kalbą. Kreipdamasi į K. Prunskienę M. Thatcher ragino Baltijos valstybes atsižvelgti į globalius interesus ir stengtis nekenkti M. Gorbačiovo politikai. Laikrodžio rodyklei artėjant prie 11-os valandos Jungtinės Karalystės premjerė pareiškė, kad ketina paskambinti M. Gorbačiovui ir paremti Lietuvos poziciją, advokatauti Lietuvos siekiams.
Britanijos Vyriausybės vadovei K. Prunskienė, su savimi neturėjusi iš anksto paruoštų dovanų, Lietuvos valstybės vardu padovanojo savo gintaro vėrinį. M. Thatcher ištraukė savo dovaną. Deja, šį neįkainojamą papuošalą nugvelbė K. Prunskienės lagaminą iškratę „Aerofloto“ darbuotojai.
Gegužės 10 d. Paryžiuje vykdama į susitikimą su Prancūzijos prezidentu K. Prunskienė pagaliau apsivilko Londone pirktą kostiumą. Paryžiuje prie Prezidentūros durų garbės sargybos nebuvo. Susitikti su F. Mitterand’u ėjo pro šonines duris ir sekretorių kabinetus. Pokalbis buvo trumpas ir lakoniškas, būta nejaukių pauzių. K. Prunskienė užsiminė apie sovietų užimtą Lietuvos ambasados pastatą, bet F. Mitterand’as nesileido į kalbas.
Priėmimas Paryžiuje baigėsi pagal protokolą – lygiai po pusvalandžio. Prancūzijos vadovas pakilo iš krėslo ir neatsisveikinęs su K. Prunskiene paliko salę. Nustebusi Lietuvos delegacija svarstė, tai lėmė netikėtai sušlubavusi prezidento sveikata ar santūrus teisininko charakteris. Kitaip vyko susitikimas su Paryžiaus meru Jacques’u Chirac’u. Prabanga tviskančioje senovinėje menėje jis žarstė sąmojį ir juokavo. Rizikuoti mėgęs politikas klausinėjo, kokioms nuolaidoms santykiuose su Kremliumi pasiryžusi Lietuva.
Paryžių Lietuvos premjerė matė tik pro automobilio langą. Gegužės 11 d. išskrido į Frankfurtą prie Maino. Iš čia juodu limuzinu lėkė į Boną. Rytų Vokietiją, anuomet vadintą VDR, pažino 1983 m., kai čia rengė mokslinį darbą. Vertėjų neprireikė: su aukštu, dramblotu, lėtai judančiu kulinarijos gurmanu H. Kohliu kalbėjo tiesiogiai.
Ši šalis buvo artima dar ir dėl to, kad nuo 1989 m. (iki 1995 m.) ten gyveno dukra Daivita: išvyko baigti vidurinę mokyklą Heidelberge, baigusi liko studijuoti Manheimo universitete. K. Prunskienė dukrai rašydavo laiškus, o būdama Vokietijoje kviesdavo susitikti. Daivita, jei tik galėdavo, atvykdavo, o kai ištaikydavo likti nakvoti, jiedvi visą naktį prašnekėdavo kaip geriausios draugės.
Nuo pirmos akimirkos H. Kohlis ir K. Prunskienė vienas kitam pajuto palankumą. Penkiuose puslapiuose aprašyto pokalbio, kuriame Lietuvos premjerė vadinama ponia P., formuluotės išliko ateičiai, jas pažodžiui užfiksavo Vokietijos kanclerio sekretoriatas. Kaip ir kitų didžiausių pasaulio valstybių vadovai, H. Kohlis piršo „deramas priemones“, rūpinosi M. Gorbačiovo likimu ir nuogąstavo, kad Lietuva netaptų padėties TSRS sprogdikliu. Kadangi skubėjo į kitą susitikimą, H. Kohlis laiko pietums su K. Prunskiene neturėjo. Lietuvos delegaciją vaišino užsienio reikalų ministras Hansas Dietrichas Genscheris. Pasiūlyta pievagrybių salotų, burokėlių sriubos ir šparagų. Užkandus laukė spaudos konferencija su 70 žurnalistų ir kelionė namo.
K. Prunskienė iš Vilniaus išvyko kaip Pelenė, o į namus sugrįžo kaip karalienė. Pasaulio didžiūnų G. Busho, H. Kohlio, F. Mitterand’o ir M. Thatcher rankas spaudusi politikė tapo labiausiai atpažįstamu Lietuvos žmogumi pasaulyje. Dėl mėgstamų gintaro papuošalų, kurie buvo pristatomi kaip Lietuvos simbolis, pradėta vadinti „gintarine ledi“. Kolegos netruko pastebėti pakitusią jos laikyseną. Premjerė įgijo daugiau pasitikėjimo savimi.
Sutiktuvių puokštės
1990 m. Vilniaus oro uostas buvo mažesnis už mažiausią Paryžiaus metro stotį. Laukimo salė priminė kišenę, nes iš bet kurio kampo galėjai aiškiai matyti ir girdėti keleivius. Lėktuvų reisų būdavo tiek, kad juos suskaičiuoti būtų užtekę vienos rankos pirštų. Vilniuje prie lėktuvo trapo iš reikšmingos kelionės sugrįžtančią Lietuvos premjerę pasitiko gausus būrys politikų. Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas V. Landsbergis įteikė puokštę tulpių. Pavasariu dvelkė ir Vyriausybėje premjerę pavadavusio vicepremjero R. Ozolo bei žurnalisto A. Čekuolio dovanotos gėlės. Iš istorinės kelionės sugrįžusi Vyriausybės vadovė jautėsi pakylėta, lyg panirusi į naują meilės romaną. Kanadoje, JAV, Anglijoje, Prancūzijoje ir Vokietijoje susikaupęs nuovargis bei tvyrojusi įtampa dingo be pėdsakų.
Iš oro uosto ji nuvyko tiesiai į Aukščiausiąją Tarybą. Kalbėjo nesustodama. Kad pasidalintų kelionės įspūdžiais su V. Landsbergiu, prireikė net kelių valandų. Klausydamasis jos AT pirmininkas vis kartojo: „Vakarai mus apgaus, padarys dar vieną Miuncheną“, „Gorbačiovas mus išduos.“ V. Landsbergio skepsis K. Prunskienę stebino ir tirpdė apėmusią euforiją. Vėliau jiedu dar keletą kartų susitiko, pokalbiai buvo ilgi ir sunkūs.
Gegužės 14 d. spaudos konferencijoje paklausta apie ribas, kurias Vakarų Europa nubrėžė Lietuvos nepriklausomybei, K. Prunskienė atsakė: „Mums buvo duota suprasti, kad 100 proc. Nepriklausomybės nebūna, galime siekti mažiau de facto, palikdami galioti Nepriklausomybės deklaraciją.“ Jos nuomone, „senoji TSRS neturėjo perspektyvos, ir pats M. Gorbačiovas suprato, kad kelio atgal nėra“. Neprarasdama optimizmo apie kelionės rezultatus gegužės 15 d. Vyriausybės vadovė informavo Aukščiausiąją Tarybą, tačiau ir čia šalininkų surado nedaug.
Tuo metu išryškėjo esminis V. Landsbergio ir K. Prunskienės skirtumas, jų požiūris į valstybę ir valstybingumo įtvirtinimą. K. Prunskienė prioritetą teikė ekonomikai, ant kurios pagrindo lipdė atkurtą valstybę, o V. Landsbergis labiau akcentavo politinį ir geopolitinį nepriklausomos valstybės įvirtinimą tarptautiniu lygmeniu.
Tapo aišku, kad vienai valstybei dviejų lyderių, kurie brėžė dvi skirtingas nepriklausomybės įtvirtinimo taktikas, per daug: Vyriausybė buvo už aktyvias derybas ir kompromisus, Aukščiausioji Taryba – už nekompromisinę poziciją ir laukimą. Tai buvo matyti plika akimi. Tarp lyderių kilusį nesutarimą pastebėjo ir sovietai.
Gegužės 28 d. spaudos konferencijoje premjerė, paklausta, ar teisingas susidarė įspūdis, kad užsienyje jai geriau sekėsi surasti bendrą kalbą su politikais nei namuose, atsakė: „Lietuvoje kitoks konkretizavimo mastas, čia žiūrima iš vidaus. Būtent dėl to kartais ilgai aiškinamės, tačiau niekaip nenorėčiau sutikti, kad aš nerandu kalbos su Aukščiausiosios Tarybos deputatais ir vadovais.“
K. Prunskienė dar nesuvokė, kad tai reiškė kitokių santykių su V. Landsbergiu pradžią. Kol suprato, kad AT pirmininkas neleis įkūnyti jos pasiektų susitarimų ir niekais pavers viską, kas, jo nuomone, Lietuvai netiko, prireikė laiko. Konkurencija tarp lyderių ypač augo premjerei pelnius tarptautinę garbę.
1990 m. kelionė aplink pasaulį išgarsino K. Prunskienę užsienyje, ji vis dažniau ėmė jaustis pasaulyje žinoma politike, patiko mirgėti svarbiausiose žiniose. Iki tol pasaulio žiniasklaidoje cituotas Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas nustumtas į antrą vietą. Po premjerės kelionės po pasaulį parlamento ir Vyriausybės santykiai tapo įtempti. K. Prunskienė nebandė flirtuoti ir į savo pusę traukti priešiškai nusiteikusių deputatų.
Radikalesnieji ėmė atvirai reikšti nepasitikėjimą „komunistine Vyriausybe“, o ministrų kabineto vadovai dažniau šnekėjo apie „apie sąmoningą Vyriausybės darbo žlugdymą.“ Įtampa augo, abiejų šalių leksika ėmė panašėti į gatvės žodyną. A. Saudargas kelis kartus „bandė klijuoti“ beyrantį tiltą tarp V. Landsbergio ir K. Prunskienės, bet įdėtų pastangų nauda tebuvo trumpalaikė. Nusistovėjusias paliaubas pakoreguodavo neplanuoti įvykiai.
Keliaudama po pasaulį K. Prunskienė pajuto, kad užsienio reikalai ne mažiau įdomūs nei ekonomika ir ji be vargo galėtų juos perimti. Tad ėmė naudotis kvietimais į užsienį, net jei kviesdavo visuomeninės organizacijos. Toks Vyriausybės vadovės viražas nepraslydo pro Aukščiausiosios Tarybos dešiniųjų deputatų akis. Garsiosios kelionės įspūdžiai, įrašyti aštuoniose vaizdo kasetėse, pasiūlyti Lietuvos televizijai, kad parengtų platesnius reportažus. Po mėnesio paaiškėjo, kad jokių reportažų nebus, tad premjerės brolis kasetes atsiėmė.
Vieną iš tų dienų, kai buvo neseniai sugrįžusi iš garsiosios kelionės, Aukščiausiosios Tarybos pirmininko sekretoriate K. Prunskienė sutiko Sąjūdžio krikštamote vadinamą Angonitą Rupšytę. „Kaip gyveni?“ – išvydusi A. Rupšytę, paklausė premjerė. Jos pažinojo viena kitą nuo 1988 m. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio laikų: „Gal tave pas save pasiimti?“
Rinkimus į Aukščiausiąją Tarybą laimėję Sąjūdžio kandidatai išėjo net neatsigręždami. Tuo tarpu jų pagalbininkai liko Sąjūdžio būstinėje kaip nereikalingi daiktai. Nors, anot žurnalisto A. Čekuolio, net einantis su Sąjūdžio vėliava orangutangas galėjo būti išrinktas deputatu, kandidatams reikėjo pagalbininkų.
Po Sąjūdžio pergalės Aukščiausiosios Tarybos rinkimuose žymūs veikėjai tapo deputatais, o dauguma Sąjūdžio eilinių liko be darbo. Taip atsitiko ir A. Rupšytei. Tuo metu pradėta steigti Vyriausybės informacijos tarnyba, kurios vadovu paskirtas Gediminas Jatkonis. A. Rupšytė sulaukė pasiūlymo dirbti šioje tarnyboje. Kai gaudavo siuntinių iš Vokietijos, pavyzdžiui, pėdkelnių, jomis noriai dalijosi su pavaldinėmis. Tai buvo moteriškas solidarumas, svarbus deficito sąlygomis gyvenančiai visuomenei.
Moters paskyrimas premjere tuo metu išskyrė Lietuvą iš kitų pasaulio valstybių, tačiau savoje šalyje K. Prunskienei teko paklusti esamoms tradicijoms. Trijų vaikų mama buvo priversta atiduoti „duoklę“ patriarchalinėms tradicijoms. Katalikiško krašto atstovė negalėjo į užsienį keliauti su draugu, tad turėjo ištekėti už buvusio bendradarbio iš Žemės ūkio ekonomikos instituto, veterinaro zootechniko Algimanto Tarvydo, kuris dažnai painiotas su bendrapavardžiu „Litexpo“ vadovu. Taigi iki šiol už lagaminų nešiojimą atsakingas premjerės brolis R. Stankevičius galėjo likti namuose.
Vyriausybėje ji užsibūdavo ilgai, naujasis sutuoktinis ištikimai laukdavo. Moteris taip buvo įsitraukusi į darbų sūkurį, kad kartais A. Tarvydą prisimindavo tik tada, kai vairuotojas įsukdavo į premjerės rezidenciją Turniškėse. Vyriausybėje K. Prunskienės vyro niekas nematė. Nosies į žmonos darbą jis nekišo.