Po 80 metų prabilo apie britų kruopščiai saugotą planą: taip gimė Specialioji oro tarnyba SAS

1941 m. vasarą Libijos dykumoje įsiplieskus kovos veiksmams tarp britų kariuomenės ir Ašies valstybių, jaunas ir ekscentriškas britų karininkas Davidas Stirlingas sugalvojo radikalų, visoms tradicinėms karybos taisyklėms prieštaraujantį planą: nedidelis specialusis padalinys prasiskverbs už priešo fronto linijos ir sukels ten sąmyšį.

Taip gimė SAS – Specialioji oro tarnyba, kurios veiklą palaimino pats Winstonas Churchillis, Didžiosios Britanijos premjeras. Į šias pajėgas rinkti patys stipriausi, narsiausi ir ištvermingiausi vyrai. Čia tarnavo ir vienintelis Churchillio sūnus Randolphas.

Praėjus bemaž 80 metų, pripažintas istorikas Benas Macinthyre‘as nusprendė papasakoti pritrenkiančią istoriją apie pačią SAS pradžią. Informacijos šiai knygai autorius sėmėsi slaptuose archyvuose, gavo galimybę prieiti prie anksčiau niekur nepublikuotų prisiminimų, laiškų, nuotraukų ir žemėlapių.

Leidykla „Briedis“ pristato naujieną – „SAS. Nutrūktgalviai didvyriai. Tikroji karo laikų istorija“.

Knygos įžangoje autorius rašo: „Jau per karą ir daug metų po jo šio specializuoto pulko veikla buvo kruopščiai saugoma paslaptis. Ši knyga, kurioje rašoma apie SAS sukūrimą ir raidą per karą, parašyta turėjus beprecedentę galimybę naudotis SAS pulko archyvu.

Bene svarbiausias šaltinis buvo SAS karo dienoraštis. Tai ypatingas rinkinys originalių dokumentų, surinktas SAS karininko 1945 m., sudarantis 500 puslapių tomą odiniais viršeliais. Laikytas paslaptyje 70 metų, o dabar saugomas SAS pulko archyve.

Tai autorizuota, o ne oficiali istorija. Visą laiką ją rašydamas sulaukiau dosnios SAS pulko asociacijos pagalbos, bet knygoje pateiktas požiūris yra tik mano paties, o ne kurio nors pulko nario. Tai nėra išsami istorija. Jei toks dalykas būtų įmanomas, tai būtų neskaitoma.

Tais laikais, kai buvo įkurta, SAS buvo eksperimentas, nepopuliarus tarp daugelio tradiciškesnių pažiūrų Britanijos kariuomenės karininkų.

Mintis mažas gerai parengtų vyrų grupes siųsti į priešo užnugarį atlikti ypatingas, į vertingus taikinius nukreiptas operacijas prieštaravo visoms priimtoms simetrinio karo nuostatoms: kariuomenės stovi viena prieš kitą abipus nustatyto mūšio lauko. Pradžioje Britanijos dalinys, suformuotas Šiaurės Afrikos dykumoje 1941 m., – SAS – pritraukė kovotojų iš viso pasaulio: amerikiečių, kanadiečių, airių, žydų, prancūzų, belgų, danų ir graikų. Iš pradžių pulkas buvo mažas, bet per trejus metus gerokai išsiplėtė.

Nauji nariai buvo neįprasti, ekscentriški, žmonės, kurie nesugebėjo lengvai pritapti reguliariojoje kariuomenėje, atskalūnai ir nedorėliai, iš prigimties linkstantys į slaptą karą ir mažai dėmesio teikiantys susitarimams, iš dalies kareiviai, iš dalies šnipai, maištingi kariai. Kaip vienas buvęs SAS karininkas apibūdino, jie buvo „valstybinių mokyklų ir kalėjimų sąšlavos“. Kad sektųsi SAS, reikėjo tam tikro mąstymo, ir ši knyga iš dalies yra mėginimas nustatyti tas neapčiuopiamas charakterio ir asmenybės savybes.

Baigiantis karui SAS buvo išformuota remiantis klaidinga prielaida, kad tokios specializuotos pajėgos daugiau nėra būtinos. Tačiau specialiųjų pajėgų svarba šiuolaikiniuose karuose tik auga.

1947 m. Britanijos vyriausybė reformavo SAS kaip ilgą laiką veikiančią, giliai įsiskverbiančią karinių pajėgų komandą. SAS niekada nei patvirtino, nei paneigė dalyvavusi kurioje nors vėliau vykdytoje operacijoje. Laikantis Gynybos ministerijos atskleidimo politikos nuostatų, pokarinė pulko veikla nėra šios knygos objektas ir apie tai joje nieko nerašoma.

Per pastaruosius beveik aštuonis dešimtmečius nuo 1941 m. SAS taikomi metodai gerokai pasikeitė, bet esmė – menkai: elitinis būrys dalyvauja slaptose labai pavojingose misijose, kur nieko negali padaryti įprastos pajėgos.“

Kviečiame skaityti knygos ištrauką:

SAS kariavo dykumos karą, partizaninį karą ir įprastą karą, karą miškuose, kalnuose ir laukuose, stingdančiame sniege, klampiame purve ir kepinančiame smėlyje. Kartu su vokiečiais, italais, prancūzais ir rusais jie kariavo su uniformuotomis kariuomenėmis, kolaborantais, šnipais ir nereguliariomis pajėgomis. Bet kai buvo atverstas paskutinis kruvinas karo skyrius, staiga paaiškėjo, kad SAS kovoja su žmonėmis, tvirtai ir desperatiškai ginančiais savo žemę, nors ir dėl bjaurios priežasties.

1945 m. kovo 25 d. į Vokietiją besiveržiančios kariuomenės priešakyje SAS persikėlė per Reiną. Iki šiol jie kovojo laisvindami Hitlerio armijų okupuotus kraštus, dabar jie patys buvo okupantai. Kai kurie vokiečių daliniai, rašė Johnny Cooperis, bėgo kaip pašėlę, bet kiti kovėsi už kiekvieną Vokietijos žemės colį: fanatikai esesininkai ir kiti, kas buvo kaltinami nacizmo nusikaltimais, taip pat ir paprasti vyrai Vokietijos gynėjai – folksšturmas – jauni vaikinai ir vyresni vyrai nuo šešiolikos iki šešiasdešimties metų stojo į kariuomenę pasiryžę netekti gyvybės paskutiniame savižudiškame mūšyje už Trečiąjį reichą. Jaunatviško įkarščio ir suklaidinto vyresniųjų patriotizmo derinys lėmė, kad įveikiant Vokietiją buvo pralieta daugybė jauno ir seno kraujo.

SAS, Italijoje ir Prancūzijoje surengusiam begalę pasalų, dabar grėsė pavojus patiems bet kada patekti į pasalą. „Tarsi mūsų kaip maki vaidmuo Prancūzijoje būtų apkeistas“, – sakė vienas 1 SAS narys. Tai buvo karas, kovojamas brūzgynuose ir grioviuose, netvarkingas ir neorganizuotas, bjauresnis negu kada nors iki tol.

Esesininkai, regis, džiaugėsi kovodami ir žūdami, o SAS, regis, džiaugėsi galėdami padaryti jiems paslaugą. „Tokiais atvejais mes niekuomet neimdavome į nelaisvę.“ Civilių vokiečių reakcija į šią okupantų kariuomenę labai skyrėsi: kai kas jautėsi įbauginti, kai kas suakmenėdavo, kai kas skubėdavo pasiduoti, o kai kas ir toliau priešinosi.

Vieną kartą SAS kariai pasidalijo maistu su išbadėjusia vokiete ir vaikais, kitą kartą iš už sienos išlindo vaikinukas ir nusitaikė mesti „Panzerfaust“, nešiojamąjį, labai sprogų prieštankinį sprogmenį, – tai buvo toks fanatiškas, savižudiškas veiksmas, kad tik paauglys galėjo būtų įkalbėtas taip pasielgti. Dažnai šie vaikai-kareiviai net neturėdavo kitų ginklų. SAS kariai į savo dalinį buvo įstoję ne žudyti paauglius. Daugeliui pastarasis šiurpus karo epizodas buvo bjauriausias.

[...]

Kad nebūtų atpažinti ir sušaudyti pagal Hitlerio įsakymą, SAS vyrams buvo įsakyta dėvėti juodas beretes kaip tankų korpuso kariams, o ne lengvai atpažįstamas raudonas oro pajėgų. Visos nuorodos į SAS turėjo būti pašalintos iš jų mokėjimo knygelių. Tiesą sakant, jie turėjo kovoti priedangoje, apsirengę kaip paprasti kareiviai. Maskuotė buvo visiškai priimtina norint atlikti tą vaidmenį, nuo kurio SAS buvo nukrypęs ir kurį buvo įrašęs Davidas Stirlingas: veikti kaip priešakinei žvalgybai, puldinėti kariuomenę siekiant pašalinti pasipriešinimo telkinius, apšaudyti priešus, išvalyti kelius ir neleisti tankams ir sausumos kariuomenei žygiuoti į priekį.

„Mūsų darbas buvo pagreitinti ataką, – sakė Seekingsas. – Smarkiai smogti, pervažiuoti vokiečių liniją, grįžti atgal, apšaudyti juos apsigręžus ir padaryti tarpą praeiti įprastai kariuomenei <...> Visą laiką mes tiesiog kalėme pleištus.“ Amfibijomis, vadintomis buivolais, persikėlusios per Reiną, dviejų pulkų pajėgos išsiskyrė. 1 SAS dalinys turėjo vykdyti žvalgybą ir patruliuoti padėdamas 6-ajai oro pajėgų divizijai į šiaurės rytus nuo Haminkelno, 2 SAS buvo priskirtas prie 6-osios nepriklausomos šarvuočių brigados, traukusios į rytus nuo Šermbeko.

Patas Riley‘us, Amerikoje gimęs dykumos veteranas, ankstesnius metus praleido priiminėdamas ir treniruodamas naujokus įvairioms operacijoms Prancūzijoje, o dabar, prieš pat keliantis per Reiną, vėl prisijungė prie pulko. Susirėmimus jis prisiminė kaip padrikus, nenuoseklius, „kepšt šen, kepšt ten“, trikdančius susikirtimus, niekuomet taip ir nepereidavusius į puolamąjį mūšį. „Tai anaiptol nebuvo panašu į smarkų mūšį“, – rašė Cooperis. Varginantį slinkimą į Vokietiją vyrai prisimena kaip seriją kruvinų vaizdų.

Likus dviem dienoms iki kėlimosi per Reiną, vyrai pirmą kartą susidūrė su vokiečių pajėgomis. Billo Fraserio eskadronas buvo pakviestas užimti tankiai miškais apaugusią vietovę, kur buvo pasislėpę priešai. Kanados parašiutininkai jau buvo netekę aštuonių vyrų nuo tikslių šūvių, paleistų iš tarp medžių paslėptų kulkosvaidžių „Spandau“.

Dvylikos džipų pajėgos, vedamos Fraserio, lėtai kairiuoju kraštu įvažiavo į mažą laukymę ir bemaž 30 jardų šliaužė nepastebėję vokiečių. „Spandau“ ėmė šaudyti į pirmąjį džipą ir šis apvirto. Alexo Muirheado minosvaidžiai užėmė kulkosvaidžių vietą, tad vienas po kito buvo sunaikinti kiti lizdai. Ataka nustūmė frontą apie du kilometrus, tik Billui Fraseriui karas buvo baigtas.

Kulka peršovė jam ranką. Sunku pasakyti, ar jis jautėsi nusivylęs ir „norėjo dalyvauti iki galo“, ar buvo patenkintas buvęs sužeistas ir galėsiąs pasitraukti iš kovos ir grįžti namo, į tėvynę. Jei kas ir buvo nusipelnęs taikos, tai tikrai Billas Fraseris, bet kaip visuomet jis buvo neperprantamas, tolimas, atsiskyręs.

Po kelių dienų Seekingsas žingsniavo kita miškinga vietove ir staiga jį apėmė keista nuojauta, kad yra stebimas. Netrukus tarsi iš niekur išniro gal keturiolikos metų berniukas su dviem rankinėmis granatomis, vadinamomis „košės grūstuvais“. Seekingsas nusitaikė į berniuką pasiruošęs šauti, vos tik tas pajudės. Slinko ilgos ilgos sekundės, o berniukas ir vienišas karys stovėjo ir žiūrėjo vienas į kitą. Palengva vaikinukas nuleido granatas ir pasidavė.

Tik vėliau iš pasiduodančio pulkininko Seekingsas sužinojo, kad kol truko šis bežodis susidūrimas, grupė pasislėpusių vokiečių parašiutininkų buvo nutaikę į jį savo šautuvus. „Jei būtum jį nušovęs, būtume tave nudėję.“

„Kai kurie iš tų vargšų mažųjų kenkėjų buvo vos trylikos ar keturiolikos metų, – prisiminė Cooperis. – Jie lindo iš visų skylių. Vokiečiai moksleivius apvilko uniformomis ir privertė juos kovoti, nors jų šansai išgyventi buvo minimalūs. Tai buvo nežmoniška.“ Vis dėlto jei būtų prireikę, SAS vyrai buvo pasiruošę žudyti vaikus. „Nušovus vieną nenaudėlį, kiti liaujasi verkę“, – niūriai prisimena vienas jų.

Kartą patekus į nestiprų susišaudymą, du į nelaisvę paimti vokiečių paaugliai buvo pasodinti ant džipo dangčio kaip skydas. Liovusis šaudyti vienas jų nušoko žemyn ir mėgino pabėgti, jis buvo nušautas. Jauniausi vokiečių naujokai pernelyg pasitikėdavo savimi, tad vyresnieji iš esmės su jais susidorodavo. Balandžio 10 d. Muirheado eskadronas apsuko grupę vokiečių, šaudžiusių iš už šlaito.

Pasirodė, kad tai dvidešimt jūrų kadetų, prijungtų prie SS dalinio. Jiems vadovavusiam puskarininkiui buvo dvidešimt ketveri, visiems kitiems nebuvo ir dvidešimties. „Jie buvo labai akiplėšiški, – rašoma karo dienoraštyje. – Vienas paprašė pridegti cigaretę, kitas šokolado, trečias – šukų. Jo plaukai buvo perskirti keturiasdešimt penkto kalibro šaunamuoju ginklu.“ Tai galėjo reikšti, kad revolveriu šauta jam virš galvos arba kad jam šauta į galvą už įžūlumą. Dienoraštyje tai nedetalizuojama.

[...]

SAS taip pat dažnai patekdavo į pasalas, ne tik patys jas rengdavo. Didžiąją dalį karo jie kliaudavosi slėptuvėmis. Dabar jie paprastai žygiuodavo ir priklausė nuo priešo malonės. „Kraštas labai miškingas ir mums visiškai nepatiko, – rašė Poatas balandžio 13 d. laiške štabui. – Atviros vietovės vienintelės mums tinka.“ Bet tame krašte, kuriuo jie dabar ėjo, atviros vietovės buvo retenybė.

Seekingsas ir Cooperis vedė džipų koloną pro nedidelį brūzgynėlį, kai aplink juos ėmė zvimbti kulkos. „Regai, skaidomės!“ – suriko Cooperis, spausdamas greičio pedalą ir sukdamasis dideliu greičiu. Septyni vyrai buvo sužeisti, vienas nukautas. „Mes movėm iš ten kaip akis išdegę, – rašė Cooperis. – Nemanau, kad pamatėme bent vieną vokietį.“

Po dviejų dienų šioje naujoje vietovėje SAS pateko į rimtą pavojų ir susikovė visiškai kitokioje kovoje. Kelyje Nynburgas–Noištatas į vieną iš šarvuotų automobilių staiga pataikė „Panzerfaust“ granata, padegta iš krūmų iššokusio paauglio. Kitą akimirką iš miško kairėje kelio pusėje prapliupo smarki ugnis. „Mūsų padėtis buvo siaubingai nepatogi – mes stovėjome aukštumoje ir atsišaudėme „Vickers“, o priešai buvo sugulę pomiškyje“, – rašė Poatas, kuris įsakė džipams suformuoti gynybinį žiedą ir šaudyti į išorę. Jis kaipmat suprato pavojų būti apsuptiems.

„Pro tankų mišką mes visiškai neįžiūrėjome priešų. Vyrukai kovojo kaip velniai, šaudydami iš visko, ką turėjo. Maždaug po dešimties minučių pamačiau, kad mūsų mažiau, o pozicijos prastesnės ir sužeistųjų vis daugėja, taigi įsakiau sulipti į visus dar veikiančius džipus, pasiimti sužeistuosius ir dumti kuo greičiau prie savo fronto linijos.“ Vokiečiai buvo vos už 30 jardų, kai konvojus riaumodamas nušvilpė tolyn. „Niekad nemaniau, kad senieji džipai tokie lėti, – rašė Poatas. – 50 mylių per valandą atrodė kaip sraigės šliaužimas.“

[...]

Į artėjantį prie Bergerio B eskadroną, vadovaujamą majoro Dicko Bondo, patį džipų kolonos vidurį, staiga pasipylė „Panzerfaust“ granatos, kulkosvaidžių papliūpos ir snaiperių šūviai. Keletas šaulių išniro iš antrojo ūkinio pastato (du ūkiniai pastatai ten stovėjo L raidės forma) kelio dešinėje bei iš tankaus medžių sąvašyno ir keliuko už ūkio. Bondas ir trys vyrai nėrė šalin ir įsmuko į melioracijos griovį kitoje kelio pusėje, kur prie jų prisijungė dar trys džipai. Priešakiniai automobiliai padidino greitį ir sustojo. Tie, kurie važiavo už jų, apsisuko.

Bondas buvo atėjęs iš pagalbinio dalinio, sudaryto priešintis taip ir neįvykusiai nacių invazijai į Britaniją. Atkirstas nuo kitų, jis stengėsi persiropšti per platų drenažo vamzdį, stačiai įeinantį į įmirkusį griovį, bet tuo momentujo galva iškilo virš žemės: vienintelė snaiperio kulka akimirksniu jį nukovė.

Bondo vairuotojas Čekijos žydas Mikheilas Levinsohnas bandė jį pasiekti taip pat perlipdamas vamzdį, bet snaiperiui dabar atsivėrė puikus taikinys. Levinsohnas taip pat buvo nušautas. Du vyrai piečiau nuo drenažo vamzdžio sugebėjo nusikapstyti į griovį, kur buvo susispietę visi kiti, ir pranešė, kas įvyko. Radijo pranešimas kaipmat buvo išsiųstas Paddy Mayne´ui, kuris atvyko dešimt minučių nuo pasalos pradžios. „Vargšas Dickas, – tyliai kartojo jis. – Vargšas Dickas.“

Mayne´o vairuotojas, bičiulis alsterietis iš Šankilo, vadinamas Billy Hullu, gerai pažino savo vadą ir suprato jo nuotaikas. „Mayne´ą buvo apėmęs vienas iš tylių įsiūčio priepuolių“, – sakė Hullas. 1-ojo SAS pulko vadas paėmė „Breną“ ir apkabą. „Vargšas Dickas“, – vėl sumurmėjo.

Hullas nusekė iš paskos pasiėmęs Tompsono pistoletą-kulkosvaidį. Aštuoni vyrai, du iš jų rimtai sužeisti, vis dar gulėjo griovyje, kartkartėmis apšaudomi nuo ūkinių pastatų ir miško. Pagal Mayne´o nurodymus Hullas įsmuko į gretimą pastatą, užkopė laiptais ir paleido vieną papliūpą į antrojo pastato langus. Pasipylė atsakomoji ugnis, tad Hullas prisiplojo prie grindų.

„Kulkos atšokdavo nuo sienų ir lubų, per kelias sekundes lubos buvo suvarpytos.“ Tačiau pasalūnai dabar žinojo, kur jie yra. Gulėdamas ant grindų, Hullas pakėlė „Breną“ prie peties (ne taip jau paprasta tai padaryti su beveik jardo ilgio ir daugiau kaip 25 svarų svorio ginklu) ir ėmė šaudyti į namą, ir tai leido jam atsitraukti ir prisijungti prie pagrindinių pajėgų.

Puolėjams aiškiai aptilus (gal žuvus, gal atsitraukus prie galinių durų), Mayne´as pamojo džipui privažiuoti, užimti jo poziciją ir šaudant dviem „Vickers“ toliau apšaudyti vokiečių pozicijas. Tada atsitraukė prie eskadrono.

Vokiečių pajėgos, pasislėpusios miške, šaudė toliau. „Kas nori pabandyti?“ – paklausė Mayne´as.
Jaunas leitenantas Johnas Scottas, atėjęs iš Specialiosios valčių tarnybos ir paskirtas praėjusį lapkritį, iš karto žengė į priekį. Jis niekada taip ir iki galo nesuprato kodėl. Per ankstesnį susišaudymą Scottas aptiko smarkiai į pilvą sužeistą vokietį, užuot suteikęs jam medicinos pagalbą, nušovė jį. „Gailėjausi dėl to, bet mano nervai tuo metu, manau, neatlaikė.“

Scottas taip pat įsakė Levinsohnui pamėginti pasiekti Bondą griovyje ir neapdairiai pasiuntė jį myriop. Regis, dvi kaltės gijos pastūmėjo jį pasisiūlyti.

Mayne´as sėdo prie džipo vairo, o Scottas įšoko į galą ir stojo prie „Vickers“. Mayne´as nieko nesakė. „Paddy buvo šaltas – tai buvo tas šaltumas, leisdavęs jam greitai viską apibendrinti“, – vėliau svarstė Scottas. Mayne´as apskaičiavo, kad miške esančių vokiečių apeiti iš šono nepavyks, todėl vienintelis kelias padėti įkliuvusiems vyrams bus anuos išsprogdinti.

Šiek tiek greičiau nei pėsčiomis Mayne´as važiavo keliu, o Scottas pylė į medžius ir pastatus dešinėje. Pravažiuojant griovyje susispaudusius vyrus, Mayne´as sušuko perrėkdamas triukšmą: „Grįždamas jus paimsiu.“

Šie vokiečiai buvo ne uniformuoti civiliai sargybiniai, bet likučiai 1-osios parašiutininkų divizijos – kiečiausios pajėgos, kada nors pasitaikiusios SAS Italijoje. Tai buvo kareiviai, kurie, kaip vėliau buvo pripažinta ataskaitoje apie susidūrimą, „kovėsi gerai ir netgi fanatiškai“. Į Mayne´o puolimą jie atsakė apšaudydami vienišą džipą. Per stebuklą niekas nebuvo sužeistas, o Mayne´as toliau davė šaltus, tikslius įsakymus savo šauliui.

„Gali būti tik vienas paaiškinimas, kodėl pulkininkas Mayne´as nežuvo, – rašė vienas iš karininkų. – Absoliutus ryžtingumas ir drąsa, kuriuos jis parodė važiuodamas džipu per apšaudomą lauką, kaipmat sutrikdė priešą.“ Pavažiavęs šimtą jardų už paliktų džipų, Mayne´as apsisuko. Scottas „Vickers“ pakeitė penkiasdešimtojo kalibro brauningu, galinčiu iššauti 600 šūvių per minutę, ir persėdo ant keleivio sėdynės. Tada jie atliko tą pačią procedūrą kaip ir anksčiau, bet atvirkščiai, o Scottas toliau apšaudė mišką. Vokiečių ugnis nuslopo, jų ginklai nutilo.