Pokalbiai nesilaikant protokolo: V. Adamkus apie įtakingą krikštatėvį ir taikdario misiją Ukrainoje

Leidykla „Versus Aureus“ netrukus išleis knygą „Valdas Adamkus. Pokalbiai nesilaikant protokolo“. Knygos literatūrinės dalies autorius – Arnas Ališauskas, Valdo Adamkaus prezidentavimo metais dirbęs Lietuvos Respublikos Prezidentūros spaudos tarnyboje redaktoriumi, vėliau – Prezidento referentu.

Per dešimt darbo ir beveik dvidešimt bendravimo su Prezidentu metų, taip pat kaip scenaristui dalyvaujant dokumentinio filmo „Prezidentas Valdas Adamkus“ kūrime, susikaupė nemažas vaizdo ir garso įrašų archyvas. Jų pagrindu ir sudaroma naujoji knyga

Tuose archyvuose – primenami žinomi ir atskleidžiami nauji faktai iš Prezidento asmeninio ir viešojo gyvenimo prieškario Lietuvoje, išeivijoje, nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvos valstybėje.

Kodėl Voldemaras Adamkavičius buvo pakrikštytas ant Lietuvos Respublikos Premjero Augustino Voldemaro rašomojo stalo; kaip žmonės gyveno vadinamosiose DP stovyklose; kodėl žinomas profesorius A. J. Greimas atkalbėjo Valdą Adamkų nuo grįžimo į Lietuvą ir dalyvavimo rezistencinėse kovose; kur pasireiškė Ponios Almos Adamkienės architektūrinis talentas; kuris JAV prezidentas vadino savo gamtosaugos pareigūną „Mister Lithuania“; kodėl mes, Lietuvos žmonės, vieni kitiems kartais pernelyg abejingi – į šiuos ir daugybę kitų klausimų ir stengiamasi atsakyti „Pokalbiuose“.

Be abejo, ši knyga turės teminių sąsajų su anksčiau išleistais leidiniais, skirtais Valdo Adamkaus asmenybei, šeimai, visuomeninei ar politinei veiklai. Tačiau jos stilistika ir struktūra skirsis tiek nuo dienoraščių, tiek nuo biografinių pasakojimų.

Šios knygos stilius iš tikrųjų – pokalbio, dialogo stilius, kur kalba, nesaistoma taisyklių nei protokolo, teka tarsi savaime, šakojasi, nukrypsta į šalį ir grįžta prie pagrindinės minties, smulkėja iki detalių ir vėl grįžta į apibendrinimą. Knygą stengtasi redaguoti tik tiek, kiek tai būtina kalbos kultūrai – kad būtų kuo autentiškiau perduotos Prezidento Valdo Adamkaus intonacijos, būtų aiškesnis šios istorinės asmenybės psichologinis portretas, kad skaitytojas kuo betarpiškiau jaustų pokalbių emocinį lauką. Kad dominuojanti būtų ne politinė, istorinė ar visuomeninė, o žmogiškoji dimensija.

Knyga bus gausiai iliustruota fotografijomis iš Almos ir Valdo Adamkų šeimos archyvo. Kai kurios nuotraukos skelbiamos pirmą kartą, kai kurių autorius – pats Valdas Adamkus. Šalia įvairius Valdo Adamkaus gyvenimo periodus nušviečiančių nuotraukų knygoje bus panaudotos įvairių unikalių dokumentų, leidinių, oficialių valstybių vadovų ir monarchų laiškų faksimilės.

Knygą sąlygiškai galima skirstyti į dvi temines kryptis: kaip šalies istorija gali paveikti žmogaus likimą ir kaip žmogus gali paveikti savo šalies istoriją.

„Valdas Adamkus. Pokalbiai nesilaikant protokolo“ skiriama Jo Ekscelencijos 90 metų Jubiliejui.

DELFI siūlo paskaityti dvi ištraukas iš šios knygos.

***

Pokalbių vieta – Kaunas

Prezidente, esame Vytauto Didžiojo universitete, istoriniame pastate, kur tarpukario Lietuvoje veikė šalies Vyriausybė, ir istoriniame premjero kabinete, kur 1928 m. buvote pakrikštytas. Krikštynos kanceliarijos patalpose, krikštatėvis – Lietuvos premjeras Augustinas Voldemaras…

Taip, prisiminimai čia jau negalioja. Pagal pasakojimus (turbūt gyvųjų tarpe jau nėra nė vieno liudininko), prieš daugelį daugelį metų buvau atvežtas ir pakrikštytas šiame kambaryje, kuriame sėdime. Krikšto tėvas – to meto Lietuvos ministras pirmininkas, čia buvo oficiali jo kanceliarija ir rezidencija. Kiek esu girdėjęs iš pasakojimų, arkivyskupui Juozui Skvireckui leidus, atvyko vienas iš Karmelitų bažnyčios kunigų, ir šiame kambaryje buvo atliktos krikštynų apeigos.

Prabėgo daug laiko, daug visko įvyko – dabar įdomu apie tai galvoti, įdomu po daugybės metų sugrįžti į kambarį, kur kadaise buvau atneštas… Įdomu būti patalpose, kurios susijusios ir su mano asmeniniu gyvenimu, ir primena Lietuvos nepriklausomybės pirmuosius žingsnius, žmones, kurie tais laikais vadovavo valstybei, profesorių Augustiną Voldemarą…

Kiek žinau, į mano krikštynas buvo atvažiavęs ne vienas Lietuvos įgaliotasis ministras (šiandien mes juos vadiname ambasadoriais): buvo ambasadorius Jurgis Baltrušaitis, Lietuvos pasiuntinys Berlyne Vaclovas Sidzikauskas, kitų pavardžių neatsimenu…

Kartoju, visa tai žinau iš pasakojimų. Kaip ir faktą, kad per krikštynas elgiausi labai rėksmingai, ir visi svečiai kalbėjo: greičiau baikit oficialias apeigas ir vežkit tą triukšmadarį namo.

Tą pasakojimą girdėjau iš savo krikšto mamos Elenos Nacevičiūtės, mano mamos artimos draugės – ji jau daugiau nei prieš dvidešimt metų mirusi. Visos tos aplinkybės – gal ir nelabai reikšmingas faktas, bet mano asmeniniame gyvenime – įdomus. Vis dėlto, krikštynos nebuvo įprastos.

Kaip ir kodėl Jūsų krikštatėviu tapo būtent Augustinas Voldemaras? Kokie nors ypatingi ryšiai su šeima?

Manau, kad čia lėmė išskirtinai tėvo pažintis ir bendravimas su juo jaunystės metais – nei politinių, nei kokių nors kitokių priežasčių tikrai neįsivaizduoju. Vienas vyras pakvietė kitą vyrą, draugą, tapti pirmasūnio krikštatėviu, ir tas sutiko.

Ir Jūs Voldemaro vardu buvote pavadintas būtent premjero garbei?

Taip.

O kodėl buvo atsisakyta tradicinių krikšto apeigų bažnyčioje?

Šito tikrai nežinau. Ar tai buvo grynai ministro pirmininko pageidavimas, ar lėmė kitos aplinkybės – negaliu atsakyti. Bažnyčios išrašas patvirtina leidimą išimties tvarka krikštynas rengti būtent čia, o ar tokių išimčių kam nors buvo padaryta ir daugiau – aš nežinau.

***

Grįžtant prie užsienio politikos – derybų, susitikimų, įvairių įvykių buvo tikrai daug. Kas ryškiausiai įsiminė?

Kalbant apie regiono politiką, žinoma – Gruzijos ir Ukrainos įvykiai. Jie, sakykim, nebuvo tiesiogiai susiję su Lietuva, bet buvo simptominiai ženklai, kad grėsmė iš Rytų auga. Ir čia Lietuva suvaidino tikrai svarbų vaidmenį. Noriu pabrėžti – neteisingi ir nepagrįsti kartais pasigirstantys tvirtinimai, kad Lietuva piršosi ar specialiai siekė įsivelti į tų valstybių vidaus reikalus. Mus pakvietė, į mus kreipėsi su prašymu būti tam tikrais moderatoriais, taikdariais ir tarptautinėje tarpininkų grupėje tarti savo žodį.

Ypač noriu išskirti Ukrainos atvejį 2004-ųjų rudenį. Viskas prasidėjo nuo to, kad, Šiauliuose dalyvaujant konferencijoje, man per pietus buvo pasakyta, kad manęs ieško Ukrainos prezidentas L. Kučma ir būtinai nori pasikalbėti. Gal sunku patikėti, bet kalbėjausi įsispraudęs į telefono būdelę restorane, ir, kai mus sujungė, išgirdau L. Kučmos prašymą: mums reikalinga skubi Jūsų pagalba.

Neramumai Ukrainoje pasiekė tokį lygį, kad reikia autoritetą turinčių žmonių, kurie padėtų nuraminti kai kurias politines jėgas, pristabdyti emocijas ir rasti protingą sprendimą. Aš suabejojau – kuo aš galiu padėti Ukrainai? Prezidentas atsakė, kad todėl ir kreipiasi, jog žino – aš ukrainiečiams esu autoritetas, kurio klausys ir su kuriuo kalbėsis opozicija, šiandien sukilusi prieš jį.

Aš pasiūliau, kad pasitarsiu su didesnės ir svaresnės Jūsų kaimynės – Lenkijos – Prezidentu, mes pasikalbėsim ir aš jums paskambinęs pasakysiu, ką mes galim padaryt. Tuo pačiu telefonu iš restorano paskambinau į Varšuvą Prezidentui Aleksandrui Kwasniewskiui – ar jūs žinote, kas darosi Ukrainoje? Jis atsakė: taip, žinau, mane jau informavo mano ambasadorius.

Paaiškinau, kad man skambino Ukrainos prezidentas ir pakvietė atvykti padėti išspręsti kilusius klausimus. Jūs turite su Ukraina daugiau ryšių, negu Lietuva, ir aš Jus kviečiu vykti kartu – pažiūrėkim, ką galime padaryti, kuo padėti. A. Kwasniewskis sutiko – pasakė, kad jis nuolat palaiko ryšį su savo ambasadoriumi ir, sužinojęs, kokia ten naujausia padėtis, paderins galimą vykimo laiką.

Kai informavau L. Kučmą apie mūsų ketinimus, jam toks ėjimas pasirodė labai tinkamas, o mes su A. Kwasniewskiu nusprendėme: kadangi abi mūsų valstybės – Europos Sąjungos narės, būtų teisinga informuoti ir Briuselį.

Aš paskambinau Javierui Solanai ir nusakiau padėtį Ukrainoje bei mūsų ketinimus. Turiu prisipažinti, kad jis tą žinią sutiko santūriai ir net šiek tiek skeptiškai, apie mano ir Lenkijos Prezidento ketinimą vykti į Kijevą atsiliepė be entuziazmo – esą jis, kaip Europos Sąjungos vadovas, pats pasižiūrės, kaip geriau tą problemą išspręsti, o mums patarė neskubėti. (Čia pasakojimo daug, bet iš tikrųjų viskas vyko labai dinamiškai, ir visi tie pokalbiai, ko gero, tilpo į gerą pusvalandį.)

Ką gi – jeigu taip sako Europos Sąjungos užsienio politikos vadovas, aš jo sprendimui paklausau ir konkrečius veiksmus atidėjau iki ryto, tikėdamasis, kad ES pati išsiaiškins situaciją ir galimybes veikti. Iš pat ryto – prezidento L. Kučmos skambutis ir klausimas: ar jūs atvykstate gelbėti situacijos, ar ne? Aš aiškinu, kad mes bandom suderinti veiksmus su Europos Sąjunga. L. Kučma į tai atsakė labai tiesmukai: jeigu jūs per porą valandų neatvykstate į Kijevą, aš negarantuoju, kad čia gatvėse nepradės lietis kraujas – kovinė amunicija kariuomenei jau išdalinta. Tai išgirdęs, pasakiau, kad veiksime kuo greičiau.

O kaip tik tą dieną į konferenciją Vilniuje buvo pakviesti Latvijos ir Estijos valstybių vadovai. Iš pat ryto paskambinau ir atsiprašydamas informavau ir Latvijos Prezidentę, ir Estijos Prezidentą apie situaciją Ukrainoje, o vadovavimą konferencijai paprašiau perimti ministrą pirmininką Algirdą Brazauską. Tada vėl susiskambinau su A. Kwasniewskiu – sutarėm, kad, kai tik gaunam lėktuvus, skrendam į Ukrainą ir maždaug po poros valandų susitinkam Kijevo oro uoste. Jei vienas atskris šiek tiek anksčiau, o kitas vėluos, sutarėm tas penkiolika ar dvidešimt minučių palaukti.

Sutrumpinant istoriją, taip ir įvyko: atskridau aš, o po dešimties minučių nusileido A. Kwasniewskio lėktuvas. Iš ten vienu automobiliu nuvykome į Lenkijos ambasadą, kur jau buvo ir kitų šalių, ir pačių ukrainiečių atstovų, mums buvo smulkiau ir detaliau paaiškinta situacija, na o tada įvykiai ėmė riedėti, stelbdami vienas kitą.

Su Prezidentu L. Kučma buvo sutarta, kad septintą valandą susitiksime prezidento rūmuose, dalyvaujant ir daugiau valstybių atstovams. Kaip vėliau paaiškėjo, tos „daugiau valstybių“ buvo Maskva. Tiesa, dar dalyvavo ESBO atstovai, o kalbant apie valstybes, buvo atstovaujama Lenkija ir Lietuva, na ir dvi konfrontuojančios jėgos – V. Juščenka ir V. Janukovičius.

Prieš tą vakarinį posėdį mes nuvažiavome į Prezidento L. Kučmos rezidenciją susitikti asmeniškai su juo. Jo pozicija buvo kieta ir nepajudinama, o mes bandėme įtikinti, kad, neinant į kompromisą, sprendimo nebus ir gresia atviras susidūrimas.

Kai atvykome į vakarinį susitikimą, prie rūmų jau buvo susirinkę dešimtys tūkstančių ukrainiečių, kurie mūsų valstybių vėliavėlėmis pažymėtus automobilius pasitiko ir iki pat prezidentūros kiemo lydėjo didžiausiomis ovacijomis. O posėdis – ką gi, tikrai buvo sunkus. Pozicijos buvo priešiškos, jų laikytasi labai kietai ir labai aiškiai, ne vienas pasisakymas buvo nutrauktas, ir tas slegiantis bendravimas tęsėsi iki penktos ar šeštos valandos ryto.

Man įstrigo viena iškalbinga detalė: vienos pertraukėlės metu aš paklausiau V. Janukovičiaus, ar jis tais klausimais, dėl kurių dabar vyksta tiek ginčų, kalbėjosi ir tarėsi su V. Juščenka. Jis atsakė: mes akis į akį dar niekada nesame susėdę. Tai sužinojęs, aš pasikviečiau į posėdžių kambarį mūsų fotografę Džoją Barysaitę, susėdome ant sofos – aš per vidurį, iš vienos pusės – V. Juščenka, iš kitos – V. Janukovičius – ir padarėme nuotrauką, kurie jie pirmą kartą suvesti, mano laikomi už rankų.

Va taip du priešininkai, kurie, galima sakyti, sukėlė oranžinę revoliuciją, pirmą kartą buvo susodinti tiesioginiam pokalbiui. Padarius nuotrauką, aš atsikėliau ir palikau juos sėdinčius ir besikalbančius. Tai dar kartą parodė, kad net ir sudėtingiausiose situacijose kalbėtis būtina, jei neišeina dviese – tada tarpininkaujant ir suvedant trečiajam asmeniui.

Kitas atvejis buvo Gruzija, kur ne kas kitas, o Lietuva ir Lenkija parodė iniciatyvą, pakvietė kitų Baltijos valstybių vadovus ir pademonstravo požiūrį į karinį konfliktą tarp Rusijos ir Gruzijos.

Ten irgi nebuvo lengva – net nuvykti pasirodė problematiškiau nei tikėjomės: Baltarusija nepraleido mūsų lėktuvo virš savo teritorijos, turėjom skristi aplink ir nusileidome, jeigu neklystu, Armėnijoje, tada persėdom į automobilius ir naktį važiavome į Tbilisį, nuo kurio už keturiasdešimt penkių kilometrų stovėjo Rusijos tankai.

Atvažiavome tiesiai į prasidėjusį mitingą prie parlamento, kur buvo dešimttūkstantinė minia, ir išsakėme savo poziciją. Žinau, kad tai pasiekė pasaulį, nes turiu netikėtą ir labai įdomų to įrodymą: tuo metu mano bičiulis Gabrielius Žemkalnis sėdėjo Frankfurto prie Maino aerodrome, žiūrėjo CNN televiziją ir, jo paties pasakojimu, vos neiškrito iš kėdės: Tbilisyje mitinge kalba Adamkus.