Prieš žlugimą: „dvasingoji“ ateistinė propaganda

Rugsėjo mėnesį pasirodys nauja filosofės ir istorikės Nerijos Putinaitės knyga „Nugenėta pušis: ateizmas kaip asmeninis apsisprendimas tarybų Lietuvoje“ (leidžia „Naujasis Židiny-Aidai“). Šioje knygoje autorė analizuoja tarybų Lietuvoje vykdytą ateizavimo politiką. Remdamasi archyvų medžiaga, viešais ideologiniais propagandiniais tekstais, laikraščių publikacijomis, ji dėmesį telkia į „švelniąją“ ateizaciją ir aprašo, kaip valdžia ieškojo tokių ateizavimo priemonių, kurios ne atstumtų visuomenę, o ją paskatintų bendradarbiauti. Siūlome skaityti ištrauką iš šios knygos.

Sovietmečiu ateistinė propaganda siekė ne tiek įdiegti žmonėms marksistinį požiūrį į religiją, kiek atitraukti žmones nuo religinių praktikų, nuo krikščioniškųjų Bažnyčių, pirmiausia – Katalikų Bažnyčios įtakos. Skirtingais dešimtmečiais atsakingi ideologai ir propagandininkai ėmėsi įvairių iniciatyvų ir naujovių, kaip tą tikslą realizuoti. Dažniausiai jie atsižvelgdavo į to meto visuomenės dvasinius lūkesčius, stengdavosi juos atliepti nereliginėmis priemonėmis. Religinės propagandos priemonės rėmėsi ir „išaiškinimais“, ką žmonėms reiškia religija.

Devintojo dešimtmečio vidurys yra paradoksalus laikotarpis propagandos visete. Visuomenėje stiprėjant poreikiui atsakyti į gyvenimo prasmės, kitus egzistencinius santykius, buvo susitaikyta su nekrikščioniškojo dvasingumo praktikomis. Paradoksalumas toks, kad ateistinė propaganda, kovojusi prieš religiją, pati ėmėsi propaguoti (ar bent toleravo) religingumo formas, jei jos nebuvo krikščioniškos.

Nekrikščioniškas dvasingumas nebuvo uždrausta tema ir anksčiau, tačiau santykis su juo buvo „demaskuojantis“. Pavyzdžiui, septintojo dešimtmečio pabaigoje, atsakant į žmonių paklausimus, rengiamos laidos apie „telepatiją, spiritizmą“. Sovietmečio pradžioje vyko „stebuklų“ demaskavimo vakarai, sutraukdavę žiūrovų. Devintajame dešimtmetyje spiritizmas, parapsichologija jau ir viešai analizuojama kaip praktika ar mokymas, galintis atsakyti į klausimą, kas yra žmogus, kas sudaro jo dvasinį pasaulį.

Propagandininkai, reaguodami į žmonių susidomėjimą ir vietos valdžios toleravimą, ima kalbėti apie rytietiškąjį dvasingumą ateistinės propagandos paskaitose. Pavyzdžiui, Bronius Jauniškis nuo 1984 m., atsižvelgdamas į jaunimo domėjimąsi Rytų kultūromis, skaitė paskaitų ciklą „Induizmas šiandien“. Tais pačiais metais išleidžiama atgarsio sulaukusi Jauniškio dokumentinė apysaka „Sugrįžimas“. Knygos siužetas yra biografinė nukunigėjimo istorija. Tačiau beveik pusė knygos skiriama apysakos veikėjo misijai Indijoje aprašyti. Detaliai pasakojama apie induistų religinius ritualus, pateikiama kitos medžiagos apie Indijos kultūrą. Būtent „rytietiškojo“ elemento išskirtinę svarbą atskleidžia faktas, kad trumpą pratarmę knygai parašė Vacys Reimeris, įvardytas kaip „Tarptautinės Indijos Džavaharlalo Neru premijos laureatas, poetas“. Jis pastebi, kad knygoje įdomiai „nušviečiamas iš induizmo ir budizmo susipynusios indų filosofijos ir apskritai indų tikrovės poveikis patiems misionieriams, jų evoliucijai, net jų tikėjimo pakitimui“.

Ano meto kontekstui suvokti vertingas yra Jauniškio atpasakotas pokalbis su poetu Pauliumi Dreviniu, kuris jam priekaištauja, kad „Sugrįžime“ išduodamas krikščionių Dievas. Į ką Jauniškis atsakęs: „Taip, aš ir induistų dievus gerbiu, kaip ir krikščioniškąjį Dievą. Reikėtų juos suvienyti. O geriausia grįžti prie savųjų – gamtos dievų; Perkūno, Pikuolio, Patrimpo“, į ką Drevinis atsako: „Tu – indiferentas! O tai skaudu“. Indiferentizmas čia akivaizdžiai reiškia nuo konkrečios religinės tradicijos atitrūkusį santykį su dieviškumu ar religiškumu.

Jauniškio knyga yra vienas pirmųjų rytietiškojo ir kito nekrikščioniškojo dvasingumo legalizacijos ženklų. Kas anksčiau vadinta „dvasingumu“ ar žmogaus „vidiniu gyvenimu“, dabar įgauna rytietiškumo ir nekrikščioniško religingumo atspalvius. Po metų „Žinija“ išleido Romualdo Neimanto parengtą medžiagą lektoriui „Nuo Nemuno iki Gango“. Dar po trejų metų pasirodo jo išsami kultūrinė žurnalistinė studija apie Rytų kultūras „Rytai ir Lietuva: Nuo Nemuno iki Gango“. Čia atskleidžiama rytietiška pasaulėžiūra, religijos praktika, taip pat ir rytietiški motyvai lietuvių (Čiurlionio, Vydūno) darbuose. Knygoje ieškoma „atsakymo iš kur mes, kas mes (juk iki šiol net tikrai nežinome, kaip save vadino mūsų proseneliai), įvertinant dvasinio pamato ir įtakų ryšį“. Atsigręžimas į rytus įgauna atsigręžimo į save, savo (lietuviškos) pasaulėžiūros ištakas, atspalvį. Tačiau tai jau nėra pasaulėžiūra, kurią reikėtų suformuoti, o užmiršta paslaptinga pasaulėžiūra, kurią reikia iš naujo atrasti.

Paminėtina ir tuo metu įvykusi Vydūno recepcija. Vacys Bagdonavičius 1987 m. išleidžia studiją „Filosofiniai Vydūno humanizmo pagrindai“. Kalbėdamas apie šią monografiją, jis pamini: „Mūsų kultūroje jaučiamas savotiškas Vydūno renesansas. Susidomėjimas jo idėjomis tolydžio didėja“. Vydūnas įpinamas į etinių dvasingumo ir humanizmo paieškų kontekstą: „Kad nesunyktų žmogaus dvasingumas – svarbiausias ir grožinę, ir filosofinę jo kūrybą inspiravęs rūpestis. Ar ne tai mums svarbiausia ir šiandien?“.

Etinių pasaulėžiūrinių svarstymų kontekste Vydūno idėjos radosi ir keliais metais anksčiau. Buvo kalbama apie Vydūno „tikrojo žmogiškumo“ ugdymo idėjas, tačiau drauge pabrėžiamas jo rytietiškumas: „Vydūną galėtume pavadinti lietuviškuoju neovedantistu“. Minimas Vydūno minties „genetinis“ artimumas indų filosofijai, drauge ir jos kryptis spręsti „dramatiškiausius savo epochos klausimus“. Kalbant apie lietuvių etinę mintį, „Vydūno dėka tame kontekste sužėrėjo neįprasta, bet tauri, ryškiu humanizmu švytinti indiškos išminties šviesa“.

Vydūno reikšmės įvardijimas atskleidžia ir kitų „rytietiškumų“ toleravimo pagrindą: juose aptinkamas specifinis žmogiškasis dvasinis dorovingumas, padedantis atsakyti į aktualius klausimus. Propagandinėse pasaulėžiūrinėse paieškose nesant jokių naujų idėjų, buvo atsiverta temoms, kuriomis domėjosi liaudis, suteikta laisvė jų vystymui. Nekreipta dėmesio į faktą, kad jos jau buvo „religinės“: neigiama religingumo etiketė buvo prilipinta vien krikščioniškai pozicijai.

Greta egzotiškų kultūrų dvasingumo naują nišą atrado ir lietuviškoji neopagonybė. Ankstesnėje propagandoje pagonybė buvo pasitelkiama kaip tema, atskleidžianti krikščioniškąjį blogį naikinant lietuvių senąją kultūrą, „gamtos kultu pagrįstą pasaulėvaizdį“. Dabar į pagoniškumą imama žvelgti ir kaip į rekonstruotiną ar bent naujai atrastiną lietuviškojo dvasingumo praktiką. Esama ir kultūrine prasme logiškos lietuviškojo pagoniškojo judėjimo „atradimo“ sąsajos su rytietiškumu.

Kaip pasakoja Bagdonavičius, 1967 m. jaunimas ir profesoriai susibūrę į Indijos bičiulių draugiją: „O ši, benaršydama po vediškąją mitologiją, pamatė, kad ir senovės baltų mitologija į ją panaši buvusi. Pamačiusi nusprendė ir pirmąjį Rasos laužą senojoje Kernavėje tų metų birželį užkurti [...]. Galima sakyti, jog Rasos laužų šviesoje išvydome ir pačių Mahatmos Gandžio bei Vydūno portretus“. Devintojo dešimtmečio atsigręžimų į pagoniškas lietuviškąsias ištakas ir į rytietiškąjį dvasingumą šaknys buvo ta pati pasaulėžiūrinė stoka.

Pastebėtina, kad pasirodė ir etikų tekstų, aptariančių „dvasingumą“, kaip dorovės pagrindą. „Dvasingumas“ etiniuose kontekstuose aiškinamas kaip etiškumo ir žmogaus buvimo pagrindas. Česlovas Kalenda 1989 m. apibrėžia, kad dvasingumas – „tai būdas žmogui pakilti aukščiau trumpalaikių, buitinių rūpesčių, kūno poreikių, būdas išeiti į fundamentalių, amžinų, visiems žmonėms bendrų vertybių pasaulį“. Čia apie religiją kalbama kaip apie „savitą dvasingumo tipą“.

Tačiau „už religijos ribų lieka dar nemažai vertybių“, sukurtų žmonijos istorijoje: „Alternatyva religijai gali būti tik naujas, gilesnis, labai turtingas nereliginis dvasingumo tipas“. Ši frazė geriausiai išreiškia paskutinio pasaulėžiūrinių paieškų etapo esmę. Religijai priešpriešinama ne mokslinė ir net ne dorovinė pasaulėžiūra, o dvasinė pasaulėžiūra. Pasitelkiant sovietinę terminiją, taip apibrėžtas dvasingumas yra gryna idealistinė pasaulėžiūra.

Devintojo dešimtmečio antroje pusėje išnyko paskutiniai objektyvūs materialistiniai orientyrai, pagal kuriuos būtų buvę galima tarybinę („komunistinę“) pasaulėžiūrą atriboti nuo „religijos“. Siekiant plėtoti humanistinę dvasingumo pasaulėžiūrą, išnyksta pasaulėžiūros materialistinės atramos. Susiformavo pasaulėžiūrinė situacija, kurią galima įvardyti kaip „po-modernistinę“, kurioje neveikė ankstesni dogminiai orientyrai. Ją vystė ir pati „Žinijos“ draugija, pagal pradinius steigimo tikslus turėjusi būti ideologiniu propagandos instrumentu. Išleistos tokios priemonės kaip greit bestseleriu tapusi „Rask save Zodiake“. Ano meto „Žinijos“ renginių lankytojai mini paskaitas parapsichologijos ir kitomis panašiomis temomis. Buvo vadovaujamasi tik dviem orientyrais: krikščioniškosios religijos nepriimtinumu ir žmonių išreikštais poreikiais bei susidomėjimu.

Dogminio ateizmo atžvilgiu toks propagandinių pasaulėžiūrinių paieškų pokytis vertintinas kaip visiškas nesusipratimas. Komunistinė moralė, atsiribojusi nuo religinės moralės ir turėjusi pateikti materialistiniu pagrindu grįstą vertybių sistemą, paieškas nukreipė į religinį dvasingumą.

Tačiau toks posūkis paaiškinamas politinės pragmatikos kontekste. Vietinė lietuviškoji ateistinė propaganda buvo grįsta pastanga gyventojus atitraukti nuo krikščioniškų (katalikiškų) religinių praktikų. Visuomenei neturint pasaulėžiūrinių orientyrų, devintajame dešimtmetyje iškilo reali grėsmė, kad nuo religinių praktikų atitraukti gyventojai grįš prie katalikybės (ir kitų krikščionybės pavidalų). Nesant jokių naujų ateistinių propagandinių idėjų, visuomenės pasaulėžiūrinės nuostatos buvo kontroliuojamos susitaikant ir propaguojant rytietiškąjį (ar pagoniškąjį) bei moralinį dvasingumą, tuo tikintis užgožti krikščioniškųjų alternatyvų patrauklumą.