Vidmantas Valiušaitis. Saugumo atžvilgiu Lenkija mums yra svarbus kaimynas, svarbus partneris. Tačiau socialinių procesų raida abiejose valstybėse – skirtinga. Pradėti norėčiau nuo diagnozės: ką galime pasakyti apie atminties politiką Lenkijoje ir Lietuvoje – kas vyksta pas juos ir pas mus, kokie yra panašumai, kokie skirtumai?
Bronius Makauskas. Lyginant su Lietuva, ir ne tik su Lietuva, bet ir visos Vidurio bei Rytų Europos kontekste, gal išskyrus Vengriją, Lenkija atrodo stipriausiai. Ji rūpinasi savo tautos atminties ugdymu ir su tuo susijusia tautos vizija – kokia ji buvo praeityje ir su kuo ji eina į ateitį.
Pradedant nuo pirmojo tūkstantmečio, nuo Mieško laikų, lenkai mato savo tautą kaip sąmoningą, siekiančią teritorinių ribų išplėtimo, apjungimo savaip suprastų lenkų etninių plotų.
Valstybės istorinės politikos dalis
Visi tautiniai sukilimai prieš svetimas galias, nesvarbu, ar jie buvo pralaimėti, yra pristatomi, nepaisant faktų, kaip laimėti sukilimai. Ir tai vykdoma nuosekliai, per visas švietimo bei ugdymo grandis.
Yra istorijos tyrimų ir istorinės atminties ugdymo programos. Kiekvienas universitetas, atitinkamos valstybinės struktūros turi tyrimų grandis, kurios nuosekliai dirba tautai ir valstybei rūpimais klausimais. Pavyzdžiui, tyrimus inicijuoja, papildomai užsako Užsienio reikalų ministerija. Prie Lenkijos Senato yra speciali komisija, kuri rūpinasi savo tautiečių užsienyje savimonės ugdymu, valstybiniu lygmeniu teikia kvalifikuotą paramą, užsako specializuotus tyrimus. Tai stiprus veiksnys, skatinantis tautinės misijos gyvastingumą.
Visi humanitariniai universitetai turi programas, pagal kurias studentai privalo atlikti praktikas – aplankyti lenkų tautinės savimonės ugdymui reikšmingas buvusios Respublikos teritorijos vietas (Respublika dažniausiai tapatinama vien su Lenkija).
Universitetai toms programoms gauna lėšų iš valstybės, taip pat ir kitos švietimo įstaigos finansuoja studentų ir moksleivių išvykas („lenkų istorijos keliais“). Tai yra labai paveikus būdas ugdyti istorinę savimonę.
Kiek man teko susipažinti ar net dalyvauti, pavyzdžiui, išvykose į dabartinę Baltarusiją, tos programos kuria kryptingą istorinės atminties nacionalinį potencialą.
Pabrėžiu, tas procesas eina per valstybines struktūras, yra Lenkijos valstybės istorinės politikos dalis. Prezidentas dalyvauja šalies istorikų suvažiavimuose.
Čia nėra saviveiklos, kad, pavyzdžiui, vienas universitetas ar tarnautojas istorinės atminties ugdymą realizuoja, o kitas ne. Yra skiriamos lėšos, numatoma ir atskaitomybė už jų tikslingą panaudojimą.
Maža to. Dar ir kiekviena savivaldybė yra įpareigota veikti atitinkamai, per savo tautiečių atskirose užsienio vietovėse rėmimą, jų tautinio pasididžiavimo skatinimą. Tai nėra tik tos lenkų mažumos svetimose šalyse rėmimas. Tai ir ugdymas savo, t.y. Lenkijos, patriotizmo ir tam tikros misijos vykdymas – išdirbtas, nuoseklus procesas.
Kas nusipelno pagarbos?
V. Valiušaitis. O kaip jie užtikrina tą vieningumą? Požiūrių vieningumą? Pas mus tuojau sako: na, pradės dabar valstybė diktuoti mokslininkams!?. Pas mus labai aiškiai kai kurie istorikai sako: „politikai trukdo“! Net ir dėl Adolfo Ramanausko-Vanago, Jono Žemaičio-Vytauto kai kas sako, kad jų pakėlimas į valstybinį rangą „kompromituoja istoriją“. Matome konfliktą pačioje Lietuvoje – tarp politinių veiksnių ir istorijos lauko žaidėjų...
B. Makauskas. Manyčiau, kad yra pagrindinė priežastis. Lenkijoje nevyko tokie gilūs sovietizacijos procesai, kaip pas mus, Lietuvoje. Mes perėjome tokią transformaciją, kuri neleidžia net ir profesūrai per vieną kartą atstatyti savo lietuviškos istorinės savimonės. Kadangi ji yra per daug okupacijų paveikta. Lenkai yra atsparūs ir mažiau paveikti iš išorės.
Aišku, kalbu apie atskirus individus, neapibendrinu. Aš laikau tai procesu. Mes tiesiog iš sovietinės santvarkos perėjome į Europos Sąjungą, kur iš karto turime „privalomai“ glaustis prie naujos ideologijos, naujų procesų, naujų vertybių. Ir mes nespėjome „suvirškinti“ viso šito proceso, atstatyti savo sąmoningumo. Išstudijuoti savo sudėtingą istoriją, įsigilinti į ją. Juk šitiek metų ji buvo pristatinėjama taip, kaip okupantams buvo naudinga, ne lietuviams ir Lietuvai. Ir tai liko – sąmonėje, „tyrinėjimuose“, laikysenoje.
Partinio raudono bilieto turėjimas. Žinau kaip buvo Lenkijoje. Kai atėjo 1989-tieji, to partinio bilieto vieni dar laikėsi (net Lenkijoje!), kiti metė greitai. Bet bilieto atsisakymas, išstojimas iš partijos, dar nereiškė, kad žmogus pasikeitė. Lietuvoje dar nebuvo tam psichologinių sąlygų. Nemanau, kad tai piktavališkumas. Tiesiog turime tam tikra prasme pažeistą savimonę. Psichinis pažeidimas nėra pažeisto individo jaučiamas.
O Lenkijoje – kiti veiksniai formavo tautos savimonę, nors būta ir išimčių. Jiems autoritetai – šv. Tėvas Jonas Paulius II, kovotojai už Lenkijos laisvę, net autoritariškai šalį valdęs Pilsudskis!
Pavyzdžiui, jeigu toks atvejis, kaip Ramanausko-Vanago, pasitaikytų Lenkijoje. Tarkime, gen. Sikorskis. Nebūtų tokių aistringų diskusijų, ar gen. Sikorskis buvo reikšmingas II pasaulinio karo metų vadas?
Jis buvo nužudytas, žuvo lėktuvo katastrofoje. Atsirado vienas profesorius, kuris suabejojo jo gebėjimais, vaidmeniu ir t. t. Tuo jo „karjera“ ir baigėsi.
Kadangi priežastis niekam nekėlė abejonių: Lenkija buvo okupuota ir kiekvienas žmogus, kuris veikė valstybės naudai, geriau ar blogiau, nusipelno pagarbos. Maža to. Jis buvo dar ir nužudytas. Nėra diskusijos.
Tiek Lenkijos premjeras, tiek prezidentas puikiai išmano savo tautos ir šalies istoriją, yra aktyvūs jos populiarintojai.
Istorinę savimonę apsprendžia mokykla
Andrius Vaišnys. Į šį klausimą žvelgiu dviem aspektais. Lietuvoje kalbėdami apie Lenkiją nacionalinės savimonės aspektu, susiduriame su tam tikru savęs klaidinimu: neva skirtingos Lenkijos vyriausybės turi skirtingus požiūrius, nors apskritai per 30 metų Lenkijoje bet kuri valdžia tuo atžvilgiu turėjo labai panašią ir pastovią poziciją. Nebuvo keliama abejonių dėl didesnių ar mažesnių istorinių įvykių traktuotės ar diskutuojama dėl esminių praeities dalykų. Išskyrus šiais, naujaisiais laikais, kada galbūt Varšuvoje ar kitur iškilo konfliktas dėl kai kurių vietovardžių, ypač gatvių pavadinimų keitimo, nubraukiant arba pakeičiant komunistinės Lenkijos herojų, ypač karininkų vardus, kariuomenės pavadinimus.
Antras aspektas, kuris mus glaudžiai sieja, yra 1939-ųjų Molotovo-Ribentropo pakto slaptųjų protokolų ašis, išsilaikanti iki šių dienų. Nepaisant to, ką Bronius jau minėjo, kad Lenkija, nors ir buvo okupuota, esą nebuvo taip stipriai, kaip Baltijos valstybės, sovietizuota, vis dėlto ir ten irgi vyko „karas po karo“.
2019 metų rugsėjo 19 d. Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją „Dėl Europos atminimo svarbos Europos ateičiai“, įprasmindamas 1939-ųjų suokalbio sukaktį dėl Rusijos pozicijos šiuo atžvilgiu ir jos reikšmingumo. Lenkijos rinkti EP nariai sugebėjo į šią rezoliuciją įtraukti ir savo istorijos ypatumus, Lenkijos istorijos herojus, kaip, pavyzdžiui, Witoldą Pileckį, beje, kilusį iš Vilniaus, ir taip sureikšminti jų atminimą.
Mums atstovaujantys Europos Parlamento nariai, kalbėdami apie šią rezoliuciją, stengėsi pabrėžti labiau bendrybes, įspėjimus apie Europos susiskaldymui pavojingas tendencijas. Lenkai – priešingai, kaip tik pasistengė reikšmingiau pabrėžti dalykus, kurie kaip tik glaudžiai susiję su šia nesibaigiančio Europos padalijimo ir politinės diskusijos ašimi, sąmoningai istoriją suasmenindami.
Dar vienas dalykas, kuris labai aktualizuojamas, jautriai stebint politiniams sluoksniams pačioje Lenkijoje, yra jos istorinis kančių ir didvyriškumo diskursas: kaip jis palaikomas ir pristatomas pasaulyje.
Praėjusiais metais buvo įsimintina labai aštri reakcija, nulėmusi ir įstatymo pataisų projektą, į užsienio žiniasklaidoje atsiradusius tokius apibūdinimus kaip „lenkiškos koncentracijos stovyklos“ Antrojo pasaulinio karo laikotarpiu.
Juk iš tikrųjų tai buvo Hitlerio nacių įsteigtos žmonių kalinimo ir žudymo stovyklos. Ir staiga kai kur, įskaitant ir JAV, atsiranda tokie lengvabūdiški apibūdinimai. Taip yra nusišnekėjęs net Barakas Obama 2012 m. („lenkiškos mirties stovyklos“).
Tokie lapsus lingue atsiradę ne šiaip sau. Juk asmenys, kurie rengė kalbą prezidentui B. Obamai, tikriausiai manė, jog tai tiesa. Ir jau tada Lenkijos reakcija buvo gana aštri – dar liberalų vyriausybės laikais. O 2018 m. lenkai nusprendė pataisyti Nacionalinės atminties instituto įstatymą taip, kad būtų reikalaujama atsakomybės už Lenkijos valstybės istorijos diskreditavimą.
Mūsų žiniasklaida šiuos įvykius stebėjo palyginti paviršutiniškai, pristatė kaip neva Lenkijos ir Izraelio konfliktą dėl tos įstatymo pataisos. Nors lenkų įstatymo projektas pabrėžė atsakomybę už istorijos iškraipymus platesniu požiūriu.
Tas išpūstas triukšmas, matyt, buvo labiau politinis Izraelio interesas, juolab kad Lenkija konfliktą gan greit išsprendė. Lenkijos diplomatija, kaip ir kitų šalių, veikia daugeliu krypčių ir konfliktai, kurie iškyla tokiais atvejais, jie, manau, dirbtiniai, svetur pakurstomi. Mat, politika šiuo atveju buvo nukreipta į tautinės savimonės, istorijos gynimą, gebėjimą parodyti reikšmingus, svarbius istorijos puslapius, reaguoti į tuos atvejus, kurie pasaulio opinijoje gali sukurti neigiamą įspūdį.
Yra dar trečias dalykas, kurį dera pažymėti, kad vienas iš pagrindinių savimonės laukų – žinios, kurios formuoja žmogų brendimo laikotarpiu mokykloje. Mūsų istorinė savimonė silpnoka, žinoma, ir dėl sovietizacijos.
Ką jau kalbėti apie pokario laikotarpio istoriją, kuri tik dabar išskleidžiama. Bet ir kitų laikotarpių mūsų visuomenės istorijos žinios buvo, palyginti, silpnos, todėl besibaiminantieji istorinės tiesos turėjo sąlygas skleisti, tokią, sakyčiau, dūmų uždangą net ir po Nepriklausomybės paskelbimo: esą svarbiausia yra „žiūrėti į ateitį, ne į praeitį“, „nesipykti, būti bičiuliais“.
O Lenkijoje, nepaisant taip pat ir šios „buvusiųjų“ problemos (žinome, kad Lenkijos saugumo tarnybos tikrai gėdingų, nusikalstamų dalykų yra padariusios), vis dėlto istorijos faktai irgi yra atskleidžiami, jie nuodugniai tiriami, ji kur kas aiškiau dėstoma mokyklų programose, nes sureikšminama mokytojų pareiga perduoti naujausią Lenkijos istoriją.
Dirbdamas Seime įgijau patirties vertinti istorinę savimonę – susipažinau su daugeliu mokinių ekskursijų, susidariau nuomonę apie istorijos mokytojų žinias, pažiūras ir jų požiūrius į tą sudėtingą pokario laikotarpį. Todėl galiu teigti, kad neturime labai stebėtis šiandienine padėtimi, kuomet politinės propagandos metodais visuomenėje palyginti lengva įžiebti konfliktą dėl požiūrių į praeities vyksmą ir veikėjus. Apie porą dešimtmečių šita tema tikrai dalimi buvo nustumta Lietuvoje į antrą planą.
Ekspansija – „demokratijos“ pretekstu
V. Valiušaitis. Ko stinga mums, ką turėtume daryti kitaip, kad mūsų nacionalinė atminties politika tarnautų didesniam saugumui, didesnei visuomenės konsolidacijai, būtų atsparesnė įvairiems poveikiams?
B. Makauskas. Istorinės atminties politika visų pirma negali būti pseudodemokratijos obalsiu slopinama. Ką reiškia diskutuoti? Vieta diskutuoti yra universitete. Mokykla jau privalo turėti paruoštą instrumentą.
Kaip tai vyko Lenkijoje? Transformacija buvo vykdoma per naujus vadovėlius. Lenkijoje – 1989 metai, pas mus – 1990-ieji. Ten buvo labai ryškiai pabrėžiama: istorinės atminties atgavimas! Mes šioje srityje turėjome prieškario ir politinės emigracijos įdirbį. Bet šitas įdirbis per 50 okupacijos metų buvo juodai diskredituojamas. Ir tai mumyse dar slypi iki šiol (žinoma, ne daugumoje visuomenės). Jeigu mes neturim savos valstybinės istorinės atminties, tai mums tą atmintį per visokias priemones įteigia nepalankios mūsų valstybei jėgos. Pavyzdžiui, kaip velnias kryžiaus mūsų „politinis elitas“ kratosi Vyčio Lukiškių aikštėje.
Lenkijoje tautinės atminties formavimas tapo jau ir valdymo instrumentu. Veikia specialus Tautos atminties institutas su padaliniais visose vaivadijose.
Tiek „Pilietinė platforma“, labiau kairioji jėga, ar „Įstatymas ir teisingumas“, dešinioji, – vieni labiau, kiti mažiau, bet tą instrumentą – istorinę tautinę atmintį – aktyviai naudoja ir puoselėja. Per tautinę atmintį, per simboliką ugdomas ir aktyvizuojamas pilietiškumas.
Ne per savos istorijos „kastraciją“ – išsižadėjimą, kaip tai vyksta pas mus, ne per nutylėjimus, bet būtent per tautinės atminties simbolių konstravimą, pasididžiavimo sava valstybe ir jos praeitimi ugdymą!
Negaliu nepaminėti. Štai Seinų aneksija, 1919-tieji metai. Birželio mėnesį mums pripažįstamas, tegu ir de facto, tas istorinis, etniškai dar gyvas lietuviškas regionas. Tačiau jau po mėnesio, Lenkijai įtakojant maršalą F. Fochą, etninių, istorinės tiesos atstatymo argumentų, kovos lauke silpnesnei Lietuvai, jau nebepaisoma. Fochas brėžia stipresnio partnerio geidžiamą valstybės sienos liniją.
Kaip tai Lenkijoje pristatoma to įvykio šimtmečio minėjimo proga? Pilnutinė glorifikacija! Aiškinama, kad tai „sėkmingiausias Lenkijos istorijoje sukilimas prieš okupantą“. Į Seinus atvyksta prezidento Dudos kanceliarijos vadovas, statomi nauji paminklai, įtvirtinama „Seinų išvadavimo“ simbolika. Kur tik lenkai jaučiasi mentališkai silpnesni, pavyzdžiui, buvusios Vokietijos teritorijos miestuose, įsitvirtinama lenkiškais simboliais: paminklai, parodos, kultūros įstaigos, muziejai ir panašiai. Taip pat pietryčių Lenkijoje ir – Seinuose. Kartais net objektyvesni lenkai tyrėjai atkreipia dėmesį – kokia intensyvi perteklinė simbolika Seinuose, susijusi su tam tikru antilietuvišku dėmeniu.
Tai tarsi lenkų patriotinė raiška, bet faktiškai kito, falsifikuoto naratyvo, įtvirtinimas, jų simbolių iškėlimas, ir tuo pat metu – blokavimas ne jų simbolių. Taip paženklinama teritorijos „istorinė“ priklausomybė. Esama tam tikrų niuansų: stipriomis pajėgomis, netikėtai užėmę, dar ir pakaltino. Kadangi teritoriją „užvaldę demokratijos labui“, kaip gi kitaip grobsi kaimyno teritoriją? Reikėjo visa tai pristatyti kaip „demokratinį“ veiksmą. Na, ir dabar, po 100 metų, pasauliui taip aiškinama.
Kadangi tuo pačiu metu ir Kaune Pilsudskis organizavo „sukilimą“, bandė daryti perversmą prieš teisėtą Lietuvos vyriausybę. Su demokratija, aišku, tai nieko bendra neturėjo. Tad jis instruktavo Užsienio reikalų ministeriją diskredituoti Lietuvą ir lietuvius, kaip vokiečių ir bolševikų pakalikus. Žodžiu, pripažįstama, kad būta konflikto su lietuviais, bet tik todėl, kad jie elgėsi neadekvačiai, necivilizuotai. Taip buvo praeityje ir toliau yra taip pristatoma.
Praeities įvykiams įprasminti – kliuviniai
V. Valiušaitis. Tuo metu Lietuvoje šita prasme matomas „nusiginklavimas“. Kauno karo muziejaus sodelyje stovėjo obeliskas „Atmink, lietuvi, 1920 metų Suvalkų sutartį ir Vilniaus krašto praradimą“. Nežinau, kada dingo tas paminklas, gal dar dingo Smetonos laikais, kai užmezgė santykius su Lenkija 1938-tais?..
B. Makauskas. Gerai yra pažinti kaimynus, jų laimėjimus, suprasti jų patriotizmą, bet negalima užmerkti akių ir nesuprasti, kur link ta simbolika krypsta ir kam ji tarnauja. Lietuvoje neturime objektyvios informacijos apie lenkų veiksmus, kurie diskredituoja Lietuvą, jos praeitį. Ta naujųjų ryšių pradžia (1989 m.) buvo tarsi šviesi, natūrali, o giluminiai procesai vystosi kur kas sudėtingiau. Jie privalo būti Lietuvoje objektyviau pristatomi, studijuojami. Kitaip mūsų santykiai statomi ant trapaus pagrindo.
Kur mūsų stiprybė? Geras savo istorijos pažinimas – tų praradimų, netekčių, savo indėlio ginant Nepriklausomybę, statant savo valstybę – labai svarbus veiksnys, formuojantis istorinį pilietinį sąmoningumą. Tai tie elementai, kurie neskausmingai gali mums padėti sustiprinti visuomenę. Kadangi tik visuomenė su tvirta pilietine, tautine savimone gali ištikimai tarnauti savo Tėvynei.
V. Valiušaitis. Maršalo Pilsudskio 150 metų minėjimas, man regis, beveik užstelbė Lietuvos valstybės minėjimą. Vilniuje vyko didelė konferencija, daug istorikų, intelektualų aiškino, kad turim kitaip žiūrėti į istoriją. Esą buvęs tai „senalietuvių ir jaunalietuvių“ konfliktas, ne Lenkijos ir Lietuvos. Panašiai, kaip dabar aiškinama apie Rytų Ukrainą, kad ten ukrainiečiai kariauja „tarpusavyje“, Maskva ten, girdi, „nieko dėta“...
V. Vaišnys. Kultūros ministerija Lenkijoje pavadinta „... ir nacionalinio paveldo“, matyt, ne veltui. Galėtume tos paveldo politikos pasimokyti ir imti pavyzdį gerąja prasme. Kultūros politika, aprėpianti dokumentinį ir materialųjį paveldą, ir lemia istorinės savimonės formavimą, o svarbiausia – suteikia žinių pareigūnams, kurie turi jomis vadovautis mūsų visuomenės labui.
Todėl nesibaiminčiau mokslinių ir juolab politinių konferencijų. Ar tai būtų Pilsudskio vaidmeniui vertinti, ar kitoms temoms skirtų renginių. Atitinkamoms temoms reikia turėti intencijų, tinkamą vietą ir deramą pamatą, kad galėtum ne tik jas rengti, bet ir atsakyti į klausimą, kodėl ir ką nori išsiaiškinti, ką pranešti.
Netgi žvelgdami į skandalus viešoje erdvėje, kurie iškilo kaip mūsų kultūros politikos ir istorijos žinių trūkumo pasekmė, galime numanyti, kaip žinių trūkumai atsispindi mokyklose.
Lituanistikos paveldo problema šiuo metu yra aštresnė nei buvo anksčiau, tuo tarpu Seimo komisijos veikla, kurioje dalyvavau keliolika metų, yra sumenkusi, nebeatlieka deramo vaidmens, nedaro įtakos Kultūros ministerijai, kad aktyviai teiktų pasiūlymus.
O viešoji erdvė rodo, jog reikalingi intelektualūs, atviri politiniai disputai – ne gatviniai veiksmai. Kultūros paveldas, kurio įprasminimas dažniausiai būna susijęs su tam tikromis sukaktimis, tik tada aktualizuojamas ir skleidžiama žinia: kodėl, tarkime, minime Donelaičio 300-ąsias metines (ar kitą kurią sukaktį)? Juk mes tuo nenorime papasakoti pasaką iš istorijos, bet pirmiausia naujai pasakyti svarbius, reikšmingus, vertybinius dalykus, kurie sudaro arba turi sudaryti pamatą taip pat ir naujos kartos politikams.
Iš savo patirties pajutau, kad, norint įprasminti praeities įvykį, dažnai susiduriama su neįvardijamomis kliūtimis – tiek finansavimo, tiek elementaraus geranoriškumo, įsiklausymo. Kodėl, pavyzdžiui, vienur ar kitur gali ar turi atsirasti paminklinė lenta, kodėl jos vienur reikia ar kitur nereikia? Kodėl diskusijos dėl paminklo pradedamos nuo personalijos vertinimo, ar ji tikrai nusipelno ženklo? O ne nuo to, kaip vieno ar kito asmens atlikti darbai gali padėti mūsų visuomenei suprasti praeitį ir mums patiems suvokti, kas ta istorija, nacionalinė tapatybė, praeities vertė? Ženklas viešoje erdvėje yra pasakojimas – ne šiaip pagerbimas.
Taigi demokratijos požiūriu įprasminimas labai daug priklauso nuo parlamento, nuo visuomenės išrinktos atstovaujamosios institucijos – kaip ir kokius įstatymus tie žmonės rengia, kokį suteikia visuomeninį toną.
Antrasis klausimas, kuris yra labai svarbus, – ne tik tai, kaip mes integruojame istorijos žinias viešajame gyvenime, bet ir kokią turime švietimo politiką mokyklose? Ar jaunas žmogus ugdomas suprasti aplinką iš tam tikrų patirčių, tikrų herojų, patrauklių pasakojimų, ne iš deklaratyvių tekstų ar pseudodokumentikos, bet iš istorinių faktų, kurie nuotaikingi, įdomūs, dramatiški ir liudijantys lemtį? Tas lemtis derėtų tinkamai rodyti, kad tai atsirastų programose.
Matau ir trūkumą: daug metų mūsų mokyklose jaunimas nebuvo mokomas skaityti gerus grožinės literatūros kūrinius, juos analizuoti. Pasirinktinai buvo įperšama perskaityti vieną kitą vos žymesnį kūrinį. Dabar tai jau irgi aktuali paveldėta problema: su kokiomis žiniomis, po kokių literatūros diskusijų auga ir bręsta naujoji karta? Kaip ji ateina į kultūrą ir politiką, kokius sprendimus ir kodėl priima? Be politinio galvojimo joks kultūros paveldas gyvuoti negali. Istorija, paversta šou žaislu, nėra savimonės pamatas.
Galima manyti, kad tai tik žmonių iniciatyvos klausimas: esą formaliai niekas netruko asmenims susirinkti, nuspręsti, kaip jie pažymės savo namą kažkokiam žmogui atminti ir pan. Bet kita vertus, be intelektualiai stipraus kultūros ministro, ryžtingo švietimo ministro, išsilavinusio parlamento vadovo, įsiklausančio mero, be atitinkamų įstatymų, finansuojant atitinkamas programas, kaip yra toje pačioje Lenkijos valstybėje jau daugelį metų, būtų neteisinga tvirtinti, kad žmonės patys kalti, jog šiandien turime štai tokią, susipriešinimo situaciją.
(Bus daugiau)