Knygos autorei ir leidyklai „HarperCollins“ iškeltos bylos dėl šmeižto ir duomenų apsaugos. Londono teismuose ieškinius vieną po kito pateikė tokie Rusijos milijardieriai kaip Romanas Abramovičius, Michailas Fridmanas, Piotras Avenas, Šalva Čigirinskis ir Kremliaus kontroliuojama naftos bendrovė „Rosneft“.
Susitarę su leidėju, kad ginčytinos knygos vietos bus pakoreguotos, M. Fridmanas ir P. Avenas savo ieškinius vėliau atsiėmė, o teismai su kitais ieškovais tebevyksta. Galutinio verdikto dar laukiama, tačiau leidykla pasiryžusi ginti savo kompetentingą autorę ir žodžio laisvę.
Buvusi „Financial Times“ korespondentė Maskvoje ir tiriamosios žurnalistikos atstovė C. Belton bestseleriu tapusiame kūrinyje atskleidžia tai, kas iki šiol buvo nepasakyta apie Vladimiro Putino iškilimą ir jį supančius rinktinius asmenis iš KGB. Itin gerai į Kremliaus funkcionavimą įsigilinusi autorė aprašo svarbiausius slaptus žaidėjus ir parodo, kaip nerūpestingus Jelcino epochos magnatus Putinas pakeitė sau lojalių oligarchų karta ir kaip šie pasisavino šalies ekonomiką bei teisinę sistemą, o tada jų akiratyje atsidūrė Vakarai.
Knyga „Putino žmonės“ yra šiurpą keliantis KGB atgimimo demaskavimas. Tai istorija, prasidėjusi Sovietų Sąjungos žlugimo prieblandoje, kai slaptųjų agentų tinklai turėjo galimybę iš Sovietų Sąjungos į Vakarus perpumpuoti milijardus dolerių.
Remdamasi ne vienus metus trukusiais tyrimais, C. Belton pasakoja apie negailestingą privačių kompanijų užgrobimą, taip pat apie pelningiausių, aukščiausių postų dalijimą artimiausiems Putino žmonėms. Šių žmonių metodai siekiant valdžios buvo tokie nuožmūs, kad Kremliui iškilo naujų problemų. Galiausiai Putinas nusprendė imtis konstitucinių pataisų, kurios leistų jam valdyti Rusiją iki gyvos galvos.
Prezidentas, keičiantis įstatymus, kad išliktų valdžioje, kišimasis į Jungtinių Valstijų rinkimus, ekstremistinės politikos Europoje finansavimas, karas Ukrainoje – tai tik dalis Putino režimo „nuopelnų“. Putino kagėbistai save laikė naujaisiais imperialistiniais šalies valdovais, teisėtais jos išteklių šeimininkais. Jie manė, kad šalies turtus reikia išdalyti Kremliaus favoritams, kurie dirbs valstybės naudai ir, žinoma, mokės duokles savo šeimininkams. Kartu buvo siekiama sunaikinti nepriklausomą žiniasklaidą. Versdami magnatus atsisakyti savo žiniasklaidos priemonių, Putino žmonės teisėsaugos sistemą naudojo kaip atviro šantažo priemonę.
Kadaise padėjęs Putinui ateiti į valdžią, o dabar Kremliaus sukurtos mašinos persekiojamas Sergejus Pugačiovas knygoje teigia, kad daugybė Putino priimtų sprendimų remiasi patriotizmu: „Kai jis sako, kad Sovietų Sąjungos žlugimas buvo tragedija, jis tuo tikrai tiki. <...> Tiesiog tokios yra jo vertybės. Tai, ką jis daro, daro nuoširdžiai. Ir klysta jis nuoširdžiai.“ Savo asmeninę situaciją bendraujant su Rusijos prezidentu S. Pugačiovas apibūdino taip: „Tu tarsi esi automobilyje užrakintomis durimis ir matai, jog vairuotojas yra pusiau išprotėjęs. Bet durys užrakintos, o automobilis jau lekia visu greičiu. Ir tau reikia nuspręsti, kas pavojingiau: pasilikti automobilyje ar šokti iš jo. Tas momentas, kai galėjai ramiai išlipti iš automobilio, jau praėjo.“
Apimtimi ir faktų gausa pribloškiantis kūrinys yra intriguojantis ir bauginantis pasakojimas apie tai, kaip buvo sužlugdytos su naująja Rusija siejamos viltys, ir Putino sukurtos sistemos padarinius, kuriuos vis labiau jaučia visas pasaulis.
Knygą iš anglų kalbos vertė Edmundas Juškevičius.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką:
Vėlų 1999 metų rugsėjo 9-osios vakarą Dagestano mieste Buinakske užminuotas automobilis rėžėsi į daugiabutį namą – žuvo šešiasdešimt keturi žmonės, daugiausia rusų kariškių šeimų nariai. Šis teroro aktas buvo vertinamas kaip atsakas į tai, kad federalinė valdžia suaktyvino ginkluotą kovą su Čečėnijos maištininkais, kurie tą patį savaitgalį vėl įsibrovė į Dagestaną ir užėmė kelis kaimus, praėjus vos vienai dienai, kai Putinas, naujasis ministras pirmininkas, paskelbė apie federalinių pajėgų pergalę Dagestane.
Tai atrodė kaip dar vienas tragiškas atvejis pavienių konfliktų grandinėje, į kuriuos Rusija buvo įtraukta nuo tada, kai 1994-aisiais Jelcinas pradėjo karą su čečėnų separatistais.
Kai vos po keturių dienų kitas sprogimas sugriovė centrinę daugiabučio namo sekciją apsnūdusiame darbininkų klasės rajone Maskvos pietryčiuose ir žuvo devyniasdešimt keturi tuo metu savo lovose miegoję žmonės, Rusijos ginkluota kova Kaukaze, regis, negailestingai išsiplėtė. Iš pradžių tyrėjai sakė, jog sprogo dujos. Mažai čia gyvenusių šeimų turėjo ką nors bendra su Čečėnijos Respublika, tuo metu siekusia atsiskirti nuo Rusijos.
Kaip šis teroro aktas galėjo būti susijęs su taip toli vykstančia ginkluota kova? Visgi vienas po kito, nepateikdami jokių įrodymų, pareigūnai ėmė tvirtinti, jog tai esąs čečėnų teroristų darbas. Gelbėtojai buvo ką tik baigę traukti paskutinius apdegusius kūnus iš griuvėsių to, kas neseniai buvo namas Nr. 19 Gurjanovo gatvėje, kai dar po keturių dienų naujas sprogimas visiškai sunaikino pilkai gelsvą devynių aukštų daugiabutį namą Kaširos plente pietinėje Maskvos dalyje. Žuvo šimtas devyniolika žmonių. Vienintelis įrodymas, kad čia gyveno žmonės, atrodo, buvo vaikiški žaislai, likę plūduriuoti purvo klanuose.
Maskvoje plito panika. Kone dešimtmetį tai įsiliepsnojantis, tai prigęstantis karas su separatistais maištininkais šalies pietuose pirmą kartą pasiekė valstybės sostinę. Visame krašte didėjant įtampai ir baimei, straipsniai apie finansinius skandalus, siejamus su Jelcino „šeima“, dingo iš pirmųjų laikraščių puslapių, užtat Vladimiras Putinas tapo ypač matomas. Tai buvo tas lemiamas momentas, kai Putinas perėmė valdžią iš Jelcino. Staiga jis pasidarė šalies vyriausiuoju kariuomenės vadu, vadovaujančiu pompastiškai kampanijai, kurios tikslas – oro atakomis prieš Čečėniją atkeršyti už teroro aktus.
Tai, kas įvyko tą rudenį, kai daugiabučių sprogdinimų aukų skaičius viršijo tris šimtus, o Kremlius vykdė skrupulingą viešųjų ryšių kampaniją, tapo pačiu kraupiausiu ir svarbiausiu Putino iškilimo galvosūkiu.
Ar galėjo Putino saugumiečiai sprogdinti savus žmones, ciniškai siekdami sukurti krizę, kuri jam garantuotų patekimą į prezidento postą? Šis klausimas dažnai užduodamas, tačiau atsakymų tektų ieškoti su žiburiu.
Susidaro įspūdis, jog visi, kurie rimtai gilinosi į šį dalyką, netikėtai mirė arba buvo suimti. Visgi neįmanoma įsivaizduoti, kad be tų sprogdinimų ir po to įvykdytos koordinuotos karinės kampanijos Putinas būtų sutelkęs tokią paramą, jog galėtų mesti rimtą iššūkį Primakovui ir Lužkovui. Antraip Jelcino „šeima“ būtų taip ir likusi skendėti „Mabetex“ ir Niujorko banko veiklos tyrimų klampynėje, o Putinas, kaip Jelcino pasirinktas įpėdinis, taigi sietinas su jo „šeima“, irgi būtų nustumtas į užribį.
Tačiau dabar, pačiu laiku, jis staiga pasirodo pasitikintis savimi ir viskam pasiruošęs. Jelcinui visiškai dingus iš viešumos, būtent jis, Putinas, buvo tas drąsus ir energingas herojus, kuris rugsėjo 23 dieną Čečėnijos sostinei Groznui smogė oro atakomis. Kreipdamasis į Rusijos žmones gatvės kalba, jis pažadėjo „naikinti“ teroristus „išvietėse“, o atsiskirti siekiančią respubliką vadino kriminaline šalimi, pilna laisvai besibastančių „banditų“ ir „tarptautinių teroristų“, kurie daro vergais, prievartauja ir žudo nekaltus rusus. Rusams tai buvo tarsi gurkšnis gaivaus oro. Vietoj paliegusio Jelcino jie staiga įgijo ryžtingą ir atsakingą lyderį.
Serijoje sklandžių televizijos reportažų apie netikėtus Putino susitikimus su kariuomenės vadovybe Dagestane jis iššoka iš betupiančio karinio sraigtasparnio vilkėdamas mūšiui skirta apranga: žalsvos spalvos kelnėmis ir šviesia striuke. Televizija rodė, kaip jis, apsuptas karo vadų, iškilmingai sako tostą karo lauko palapinėje. „Mes neturime teisės rodyti net sekundinio silpnumo, nes jei mes jį parodysime, tai reikš, kad visi tie, kurie žuvo, žuvo veltui“, – sakė jis tvirto įsitikinimo kupinu balsu. Putinas buvo pristatomas kaip šalies gelbėtojas, rusų Džeimsas Bondas, kuris atkurs tvarką ir atgaivins viltį.
Ši karinė kampanija buvo stimulas pažemintam rusų nacionaliniam orumui. Putino valdymas iškart tapo dideliu kontrastu Jelcino epochai, kurioje vyravo chaosas ir finansinis krachas. Oro atakos prieš Čečėniją Rusijos žmonėms leido išlieti dešimtmetį slopintą pagiežą, kurią tais metais dar labiau sustiprino NATO skverbimasis į Rytų Europą – tradicinę Rusijos įtakos sferą. Oro atakos nusitęsė į rudenį, Čečėnija buvo vis labiau niokojama, o civilių gyventojų aukos siekė tūkstančius – užtat Putino reitingas nuo 31 procento rugpjūtį pašoko iki 75 procentų lapkričio pabaigoje. Atrodė, kad planas „Operacija „Įpėdinis“ – tokiu pavadinimu jis vėliau tapo žinomas – puikiai veikia: buvo suformuota milžiniška Putiną palaikanti dauguma.
Visgi kone iškart pasigirdo abejonių dėl daugiabučių namų sprogdinimų Maskvoje. Vienas pirmųjų triukšmauti ėmė deputatas komunistas Viktoras Iljuchinas, kuris pareiškė, jog šiuos sprogdinimus galėjo suorganizuoti Kremlius, siekdamas kurstyti isteriją ir diskredituoti Lužkovą. Ne vieną mėnesį Maskvoje sklandė gandai, kad Kremlius gali sukelti kokią nors krizę ir ta dingstimi atšaukti rinkimus. Dūmos pirmininkas Genadijus Selezniovas apie dar vieną tokį sprogdinimą Volgodonsko mieste Rusijos pietuose Dūmos narius informavo trimis dienomis anksčiau, negu tas sprogdinimas iš tikrųjų buvo įvykdytas.
Rimčiausių įtarimų Kremliaus atžvilgiu kilo tada, kai vėlų rugsėjo 22-osios vakarą vienas Riazanės gyventojas vietinei milicijai pranešė matęs, kaip trys įtartinai atrodantys asmenys nešė kažkokius maišus į jo daugiabučio namo Nr. 14/16 Novoselovo gatvėje rūsį.
Iki atvykstant milicijai tie asmenys spėjo pasišalinti automobiliu, kurio valstybiniai numeriai buvo iš dalies uždengti. Milicininkai apieškojo daugiabučio namo rūsį ir išėjo iš jo sukrėsti ir išbalę: jie rado tris maišus, prijungtus prie detonatoriaus ir laikrodinio mechanizmo. Skubiai buvo evakuotas visas daugiabutis ir jo persigandę gyventojai galėjo grįžti į savo namus tik kitą vakarą. Milicija iš pradžių sakė, kad atlikus laboratorinį tyrimą maišuose aptikta heksogeno – itin galingos sprogstamosios medžiagos – pėdsakų.
Būtent heksogenas buvo panaudotas vykdant kitus daugiabučių namų sprogdinimus. Vietinės FSB vadas teigė, jog sprendžiant iš laikrodinio mechanizmo nustatymo sprogimas turėjo įvykti pusę šešių ryto, ir sveikino namo gyventojus, per plauką išvengusius katastrofos.
Siekdamos susekti tariamus teroristus, Riazanės FSB ir milicija pradėjo didžiulę operaciją. Visas miestas buvo apsuptas kordonu. Kitą dieną, rugsėjo 24-ąją, Rusijos vidaus reikalų ministras Vladimiras Rušaila teisėsaugos vadovams Maskvoje pranešė, jog išvengta dar vieno sprogdinimo. Tačiau Nikolajus Patruševas – kandus ir šiurkščiakalbis FSB vadas, artimai bendradarbiavęs su Putinu Leningrado KGB – po pusantros valandos televizijos reporteriui pareiškė, jog maišuose būta tik cukraus ir kad visas šis epizodas tebuvo pratybos, gyventojų budrumo patikrinimas.
Šis Patruševo, nuožmaus ir nepalenkiamo užkulisinių žaidimų meistro, paaiškinimas ne tik prieštaravo Rušailos žodžiams, bet ir turėjo tapti staigmena Riazanės FSB, kuri, regis, buvo besučiumpanti asmenis, padėjusius tuos maišus daugiabučio namo rūsyje. Gyventojas, rugsėjo 22-ąją apie incidentą pranešęs milicijai, vėliau sakė, kad medžiaga tuose maišuose buvo geltona ir panašesnė į ryžius negu į cukrų. Pasak ekspertų, tai atitiko heksogeno apibūdinimą.
Dar ne vieną mėnesį daugiabučio namo Nr. 14/16 Novoselovo gatvėje gyventojus piktino, klaidino ir varė į neviltį vienas kitam prieštaraujantys pranešimai. Kai kurie tvirtino netikį, jog tai galėjo būti tiesiog pratybos. Vėliau pasirodė pranešimas, kad vietinė teisėsauga užfiksavo, jų manymu, tų tariamų teroristų skambutį į telefono numerį, siejamą su FSB būstine Maskvoje. Jei tai buvo tiesa, vadinasi, turėjo pradėti atrodyti, jog Patruševas savo kalbomis apie pratybas tiesiog siekė užkirsti kelią tolesniam tyrimui. Vietiniai valdžios organai, vadovavę tam tyrimui, nutilo, o paklausti žurnalistų tik kartodavo oficialią versiją, kad tai buvo pratybos. Milicijos sprogstamųjų medžiagų ekspertą, atlikusį pirminius laboratorinius tyrimus, pervedė į specialią grupę, kurios nariams buvo uždrausta bendrauti su žurnalistais. Su įvykiu susijusius dokumentus atitinkama tarnyba kaipmat įslaptino.
Po kelerių metų, 2003-iaisiais, drąsus buvęs FSB pulkininkas Michailas Trepaškinas, surizikavęs tirti Maskvos daugiabučių namų sprogdinimus, buvo nuteistas ir ketveriems metams įkištas į karinį kalėjimą. Jį suėmė praėjus vos kelioms dienoms, kai jis žurnalistui pasakė, kad pamatęs fotorobotą asmens, įtariamo dalyvavus sprogdinant daugiabutį namą Gurjanovo gatvėje, atpažino vieną FSB agentą. (Šis fotorobotas, sudarytas remiantis vieno iš liudytojų, namo komendanto, apibūdinimu, vėliau buvo perdarytas taip, kad panėšėtų į tinkamesnį subjektą – čečėną, kuris gynėsi esąs nepagrįstai apkaltintas. Originalus fotorobotas išnyko iš milicijos dokumentacijos.)
Jei iš tiesų tokiu – tikrąja to žodžio prasme – mirtinu būdu siekta didinti Putino reitingą, tai buvo pirmas šiurpinantis požymis, rodantis, kaip toli yra pasirengę eiti kagėbistai. Šie sprogdinimai metų metus kėlė begalę klausimų, o tiriamosios žurnalistikos atstovai kuo išsamiausiai aprašinėjo viską, kas tada įvyko, bet tik tam, kad atsitrenktų į Kremliaus neigimo sieną.
Visgi neseniai toje sienoje atsirado vienas pirmųjų įskilimų. Buvęs Kremliaus pareigūnas pareiškė girdėjęs, kaip Patruševas atvirai kalbėjo apie tai, kas iš tikrųjų įvyko Riazanėje. Vieną dieną Patruševas ėmė svaidytis žaibais, kaltindamas vidaus reikalų ministrą Rušailą (užsilikusį nuo Jelcino laikų ir turėjusį artimų ryšių su Berezovskiu) tuo, kad jis vos neatskleidė FSB dalyvavimo vykdant tuos sprogdinimus, mat Rušailos žmonės jau buvo besučiumpantys FSB agentus, kurie padėjo sprogmenis. Rušaila vos nesužlugdė visos operacijos ieškodamas kompromituojančios informacijos apie FSB ir Patruševą, todėl FSB, siekdama sustabdyti bet kokį tolesnį tyrimą, buvo priversta atsitraukti ir pareikšti, kad tuose maišuose būta cukraus ir nieko daugiau.
Patruševas, žinoma, jautė ne sąžinės graužatį, o pyktį dėl to, kad grasinama demaskuoti FSB. Buvęs Kremliaus pareigūnas sakė, jog vis dar negali visiškai suvokti to, ką tada girdėjo: „Tie sprogdinimai nebuvo būtini. Rinkimai mums vis tiek būtų buvę sėkmingi.“
Kremliaus propagandos mašina buvo pakankamai galinga, kad garantuotų Putino pergalę bet kokiu atveju. Bet Patruševas, sakė minėtas pareigūnas, „norėjo Putiną pririšti prie savęs, norėjo, kad jis susikruvintų“.