Giminės yra pasakoję, jog per Antrąjį pasaulinį karą girdėję iš vokiečių karininkų, kad šie apie tautos kultūrą sprendžiantys iš viešųjų tualetų. Sužinojęs tokį vertinimo kriterijų ir prisimindamas nosį riečiančius sovietmečio vidurinės mokyklos berniukų tualetus ar užminuotas prieigas viešosiose išvietėse, galėjau įsivaizduoti, ką jie galvojo apie lietuvių civilizacijos lygį.
Guodė nebent tai, kad rusai atrodė dar prasčiau. 1944 m. įžengę į senelio ūkį Armališkyje Pakaunėje, išvaduotojai susirado mano mamos naktipuodį ir jame gaminosi valgyti. Teko skaityti, kad pasiekę Berlyną, raudonarmiečiai irgi pirmą kartą matomuose unitazuose plovėsi indus.
Kasinėjimai Kernavėje rodo, jog viduramžiais lietuviai reikalus atlikdavo sostinės patvoriuose, ir tik prie pirties pastato rasta išvietės užuomazga – duobė su dviem permestomis lentomis. Tokia tvarka niekuo nesiskyrė nuo kitų viduramžių Europos miestų. Luvre muškietininkai šlapindavosi tiesiog koridoriuose ant sienų.
Lietuvių kalbą išsaugojęs kaimas iki pat 19 a. vidurio apsiėjo be lauko išviečių, kurias pradėjo įrenginėti kunigai prie bažnyčių. Jie, matyt, žinojo, kad Europoje buvo suprastas tiesioginis ryšys tarp higienos laikymosi ir epidemijų. Tačiau gerieji valstiečiai naujose būdelėse tiesiog pasidėdavo savo išvykos maistą, kad turėtų laisvas rankas per pamaldas.
Per Pirmąjį pasaulinį karą kraštą užėmę vokiečiai pasibaisėjo, kad lietuviui išvietė yra nežinomas dalykas ir jis pasitvarko čia pat kur nors už tvarto. Jie išleido įsaką, jog prie kiekvienos sodybos privalo būti pastatyta būdelė gamtiniams reikalams. Taip Lietuvoje masiškai įdiegti lauko tualetai.
Per prievartą įvesta tvarka prigijo, o tolesnę raidą sustabdė sovietai, įkinkę Lietuvą kurti komunistinį rojų, kuriame vieta šiuolaikinėms išvietėms nebuvo numatyta. Viešieji tualetai tapo šikimo ant valdžios vieta. Tai nebuvo rezistencijos forma, o greičiau neįsisąmoninta panieka visuotiniam gyvenimo reguliavimui: yra pastebėta, jog totalitarinėse santvarkose viešieji tualetai yra kur kas nevalyvesni negu demokratinėse valstybėse.
Tačiau senosios laisvės tūpti bet kur prisiminimas taip lengvai neišnyko. Šiemet vasaros sostinėje Palangoje prie jūros pagaliau pastatytos būdelės, lygiai kaip Europos pliažuose. Bet staiga kažkokiame valdininke pabunda jo sermėginis instinktas ir jis paskelbia tualetams karą, matyt, nesąmoningai trokšdamas, kad poilsiautojai elgtųsi kaip jo protėviai, galvoję, jog lauko išvietė yra ponų išmislas.
Kitas pavyzdys. Ūlos upė yra populiarus baidarių maršrutas. Prie šaltinio, vadinamo Ūlos akimi, vasaros savaitgaliais sustoja dešimtys baidarių. Keliautojai apsidairo upės vingyje ir neranda būdelės, prie kurios jau tarsi pripratinti. Tada neria į krūmus. Ten reikia būti itin budriems, kad neįmintum, kur nereikia. Apie pavojingiausias vietas signalizuoja besidraikantys popieriaus skivytai. Uogų tuose krūmynuose geriau nerinkti.
Prisimenu, kad Lietuvoje iki šiol dar apie 20 proc. gyventojų naudojasi lauko tualetais. Šioje srityje esame tarp pirmaujančių Europos Sąjungoje. Viena žygeivė man ta proga papasakoja, kad jos sodybos kaimynas irgi turi lauko tualetą, tačiau rytais šlapinasi ant savo tvarto sienos ir yra sakęs, kad jausmo tai daryti atvirame ore negali sulyginti su procesu uždaroje būdelės erdvėje.
Štai kur tradicijų puoselėtojai, senųjų įpročių sargai! Nesiimsiu spėlioti, kada ateis laikas, kai Lietuvoje užgims poreikis tapti europiečiais elementarios higienos prasme. Galbūt po to, kai vieną karštą vasarą mus ištiks kokios choleros ar vidurių šiltinės užkratas, nes iš nacionalinio pasipriešinimo nepanašu, kad susitvarkytume negavę rykštės. Deja, be unitazo į 21 a. Europą niekaip neįsipaišome.
Komentaras skaitytas per LRT radiją.