Dalį valdžios sprendimų valstybėse lemia įstatymai, o kitą dalį – politikos veikėjų valia. Kuo labiau valstybės valdymas arčiau diktatūros, tuo lemtingesnis yra valios veiksnys. Kuo valstybė demokratiškesnė, tuo veiksmingesnis įstatymų apynasris laiko politikus nuo savivaliavimo.
Rusijos vartotojų teisių apsaugos tarnybos vadovas Genadijus Oniščenka, beveik dešimtmetį tarnavęs valios vykdytoju, o ne teisių gynėju, galiausiai pats savo kailiu patyrė, kaip veikia jo aptarnauta sistema. Įstatymų bei normų priežiūra ginant vartotojus nebuvo jo stiprioji pusė. Veltui šalia Vnukovo oro uosto esančių miegamųjų Maskvos rajonų gyventojai metų metus kreipėsi į jį, kad uždraustų naktimis skraidyti sunkiems transporto lėktuvams, nuo kurių gausmo beveik byra langai. Verslas liko svarbiau už vartotojus.
Per Rusijos premjero vizitą Kinijoje kartu su juo vykusi vicepremjerė Olga Golodec spalio 22 d. „Interfaks“ žurnalistei pasakė, kad G. Oniščenkos įgaliojimų laikas baigėsi, ir jį pakeis jo pavaduotoja. G. Oniščenka vadovavo „Rospotrebnadzor“ nuo 2004 m.. Kai jam sukako 60, trejus metus su juo būdavo sudaroma metinė sutartis, pagal kurią jis dirbo toliau. Tikėjo esąs apsaugotas dėl savo uolumo ir lojalumo, todėl liko apstulbęs, kai kitą dieną po 63-čio gimtadienio jį pasiekė žinia iš Kinijos. Pasak rusų spaudos, iškart paskambinęs prezidento Vladimiro Putino administracijos vadovui. Šis nuramino, kad nieko apie pokyčius negirdėjęs. Tada G. Oniščenka apsiraminęs garsiai paskelbė: „Keistas personažas, padaręs šį pareiškimą, nepriklauso skaičiui žmonių, kurie priima sprendimus.“
Juk visą paskutinį tarnybos mėnesį jis taip sėkmingai spaudė Lietuvą, įvesdamas embargą pieno produktams. Tokia veikla jam buvo įprasta nuo 2006 m., kada jo parėdymu gruziniški vynai tapo netinkami Rusijos vartotojui. Kai šiaušėsi Aleksandras Lukašenka – nebetiko baltarusiški pieno produktai; kai Moldova susiruošė į ES – uždarė Rusijos rinką moldaviškiems vynams; kai Tadžikistane sulaikė kontrabandos skraidinimu įtariamus rusų lakūnus – pasiūlė uždrausti įvažiavimą į Rusiją tadžikams kaip tuberkuliozės nešiotojams. „Rospotrebnadzor“ tapo Rusijos užsienio politikos instrumentu, arba, kaip juokėsi rusai, pagrindiniu biologiniu ginklu.
Rusijoje išplitus kiaulių marui, G. Oniščenka 2011 m. pasakojo, kad Gruzijoje yra slapta biologinė laboratorija, kurioje tik vadovai gruzinai, o likusieji – JAV karinio laivyno bakteriologai. Jo tarnybos darbuotojas atkleidė, kad afrikietiško kiaulių maro virusas buvo nupirktas Mozambike, su NATO instruktorių pagalba įskiepytas toje laboratorijoje, ir užkrėsti šernai diversantai paleisti į Rusiją.
Tarp nuobodžių valdžios žmonių G. Oniščenka išsiskyrė spalvingais komentarais. Pasaulyje prasidėjus paukščių gripui, jis padarė pareiškimą, vertą paties Mao Czedungo, kuris savo laiku buvo liepęs išnaikinti Kinijoje žvirblius, kaip didžiausius derliaus priešus. Rusijos sanitaro taikiklyje atsidūrė kitas paukštis: „Varnos – tai plunksnuoti vilkai. Jas reikia negailestingai naikinti“.
Netrūko jo minčių ir dėl politinių procesų Rusijoje. Šią vasarą vykstant protesto akcijoms Maskvoje, jis įspėjo gyventojus geriau nedalyvauti, nes juo gali ištikti šiluminis smūgis (tomis dienomis temperatūra buvo kiek virš 20C). Tą patį jis siūlė 2011 m. gruodį, kai nuvilnijo mitingai prieš V. Putiną, nes besibūriuojantiems kyląs didesnis pavojus užsikrėsti gripu. Savo pritarimą Gruzijos užpuolimui G. Oniščenka išreiškė, tapdamas Pietų Osetijos piliečiu.
Uždraudus lietuviškus pieno produktus ES reagavo taip vieningai ir stipriai, kad reikėjo atsitraukti. Paskutinėmis tarnybos dienomis G. Oniščenka jau minkštino toną ir kalbėjo apie galimybes ieškoti abiems pusėms priimtino sprendimo. Pajutęs konkurento silpnumą, jam kirto ir „Rosselchoznadzor“ tarnybos vadovas Sergejus Dankvertas, atsakingas už žemės ūkio produkcijos tinkamumą. Jis paprašė dokumentų, įrodančių blogą lietuviškų pieno produktų kokybę, tačiau G. Oniščenka jam atrėžė, kad to daryti neprivalo ir patarė geriau rūpintis kiaulėmis. Pamiršo likti dėkingas, kad tai S. Dankvertas dar 2009 m. nurodė įtartiną laboratoriją Gruzijoje.
Žinia apie G. Oniščenkos darbo pabaigą atskriejo iš Kinijos spalio 22 d., kitą dieną, kai baigėsi jo metinė darbo sutartis. D.Medvedevo vizitas turėjo baigtis 23 d., ir spalio 24 d. atleidimą buvo galima gražiai pateikti Maskvoje. Tačiau spalio 24 d. V. Putinas jau vyko į Eurazijos ekonominės tarybą Minske susitikti su Nursultanu Nazarbajevu ir Aleksandru Lukašenka.
Istorija apie kalio trąšas ilga, todėl paminėsiu tik kelis jos aspektus. Baltarusija turi jų gamyklą „Beloruskalij“, o Rusijoje yra „Uralkalij“, priklausanti oligarchui Suleimanui Karimovui, dagestaniečiui. Jos drauge yra kalio trąšų pasauliniai monopolistai ir gerai uždirbo, prekiaudamos drauge ir sukėlusios kainas. Prasidėjus nesantaikai, rugpjūčio 26 d. Minsko oro uoste buvo suimtas „Uralkalij“ generalinis direktorius Vladislavas Baumgartneris, atvykęs Baltarusijos premjero kvietimu. G. Oniščenka iškart pastebėjo, kad 30 proc. baltarusiško pieno neatitinka kokybės reikalavimų.
Kazanėje spalio 9 d. posėdžiavo Eurazijos ekonominė komisija prieš aukščiausio lygio susitikimą Minske. Rusijos pirmasis vicepremjeras Igoris Šuvalovas patikino kolegas iš Kazachstano ir Baltarusijos, kad Rusija iš principo sutinka uždaryti G. Oniščenkos kontorą, o tikrinimo funkcijas perleisti S. Dankverto „Rosselchoznadzor“. Susiginčinęs G. Oniščenka demonstratyviai išėjo iš salės. Šis sprendimas turėjo itin pamaloninti A. Lukašenką.
I. Šuvalovas kartu su D. Medvedevu laikomas vienu pagrindinių S. Karimovo politinių ramsčių. Iš kitos pusės, V. Putinas yra gavęs patikinimus iš Dagestano prezidento Ramazano Abdulatipovo, kad šis integruos atgal į federaciją šią praktiškai Rusijos nebekontroliuojamą ir karingų islamistų apgyvendintą respubliką. Tam iš veikimo lauko turi būti pašalinti du R. Abdulatipovo priešininkai – visagalis Machačkalos meras ir milijardierius S. Karimovas. Meras jau įkalintas, o S. Karimovo „Uralkalij“ slysta šiam iš rankų. Nors V. Putinas su A. Lukašenka aptarė Rusijos piliečio V. Baumgartnerio areštą Minske, nutarta „palaukti tyrimo rezultatų“. Maskvoje Baltarusijos KGB nesislapstydama seka svarbius „Uralkalij“ asmenis“, Peterburge bandyta pagrobti vieną iš „Uralkalij“ direktorių, bet Rusija pretenzijų nereiškia.
Bloga žinia Baltarusijos režimo gerbėjui Broniui Bradauskui – lukašenkiška ekonomika rieda į bedugnę, ir tik gelbėjimo parašiutai gali pristabdyti kritimą. Iš imperinių V. Putino dėlionių Batka siekia išsipešti konkrečios naudos. A. Lukašenka paviešino V. Baumgartnerio paleidimo kainą: jis norįs 1,5-2 mlrd. JAV dolerių kaip kompensacijos už „Beloruskalij“ patirtus nuostolius.
Minske jis nurodė ir kainą už Baltarusijos jungimąsi į V.Putino bandomą sulipdyti Eurazijos Sąjungą. Kazachstanas ir Baltarusija išsakė reikalavimus Rusijai iš pradžių vykdyti savo įsipareigojimus prieš judant toliau, o A. Lukašenka konkretizavo, kad jam turi būti skirta 4 mlrd. JAV dolerių nuolaidomis žaliavinei naftai. Su tokiomis dovanomis sunku net V. Putinui, kai grėsmingai ima stoti Rusijos ekonomika. „Rospotrebnadzor“ galvos auka tik apmaldė emocingą partnerį Minske, bet nesumažino jo apetito; sudarė sąlygas panaikinti embargą Lietuvai, bet nepatupdė jos prieš „Gazprom“.
Prabilęs apie „keistą personažą“ ir tikrus sprendimų priėmėjus, G. Oniščenka padarė nedovanotiną klaidą: jis netinkamu laiku prikišamai parodė, kas priima sprendimus, kuriuos jis vykdo. Šįkart šeimininkas visai nepageidavo, kad jis būtų apšviestas tokiu metu, kai prieš sprendimus dėl Lietuvos stoja visa ES, kai A. Lukašenka jo laukia Minske. Visi šunys buvo pakarti ant vykdytojo, o jis pats įtaisytas D. Medvedevo pašonėje. Dabar G. Oniščenka nebeturi jokių svertų, bet jo ausys ir uoslė gali praversti V. Putinui. Nors galiojimo laikas pasibaigė, sanitaras padėtas ant lentynėlės atsargai.