Kadangi Lietuva šiandien, dėkui Dievui, yra Vakarų valstybė, nemažai kliūna ir mums. Tačiau šis karas yra be švilpiančių kulkų, be sprogstančių minų ar bombardavimo griausmo, todėl gyvename ramūs, nes namie visi langų stiklai sveiki.
Griovimas informaciniame kare yra nutaikytas į mąstymą, o šis, pats būdamas neapčiuopiamas nei užuodžiamas, lemia mūsų santykį su daiktišku pasauliu. Galima veikti daiktus, kad jie paveiktų mąstymą: priešo sugriauti namai duoda ženklą, kad reikia paklusti griaunančiai jėgai arba visomis išgalėmis stabdyti griovimą.
Mąstymas stabais
Kremlius, demonstratyviai naikindamas maistą, bando veikti rusų sąmonę, kad net maistas iš Vakarų yra blogis, nuo kurio saugo valdžia. Deja, mąstymo vingiai nebūtinai teka taip, kaip valdžia nori. Manyčiau, kad persisotinęs valdžia Vladimiras Putinas ir jo palyda neįvertino, ką reiškia traiškomų persikų ar deginamų sūrių vaizdas tautai, kuri ištisus šimtmečius stokojo maisto, kuri badmetį apsiaustame karo metų Leningrade pavertė mitu apie didvyriškumą.
Kaip sakoma, sotus alkano nesupras, ir labai galimas dalykas, kad maisto naikinimo vaizdais per visagalius TV kanalus Rusijos valdžia pradėjo informacinį karą prieš save, užjudindama tautos savisaugos instinktą prasimaitinti, kuris yra daug stipresnis už jai kemšamus patriotinius šūkius.
Didžioji dauguma žmonių, stokodama mąstymo įgūdžių, noriau suvokia reiškinius ne kaip idėjas, o per daiktus. Vienas iš protestantizmo tikslų ir buvo apvalyti tikėjimą, kuris yra idėja, nuo stabų. Nei judėjai, nei musulmonai iki šiol neleidžia piešti Dievo, kad jis nebūtų sudaiktintas. Tačiau ir šiandien daugybė tikinčiųjų mesijo gimimu suvokia jį lyg darželinukai - tik matydami žaislinę lėlių pilną prakartėlę.
Kadangi Rusiją valdo anaiptol ne mąstytojai, jiems irgi atrodo itin svarbūs visokie ženklai. Šuniukui tiesiog būtina pakelti koją. Žmonės, raižantis savo buvimo ženklus ant paminklų ar suoliukų, nedaug skiriasi nuo šuniuko. Valstybė, sukelianti kibernetinį karą bei riaušes prieš Estiją, perkeliančią Bronzinio karo skulptūrą į kitą vietą, yra pavojingame primityvaus mąstymo lygyje.
Būtent dėl šios priežasties skulptūros atsirado – kaip stalinizmo įtvirtinimas užgrobto krašto sostinėje; būtent dėl šios priežasties jas siekė išsaugoti anksčiau buvęs meras, bandęs taip įsiteikti prokremliškiems rinkėjams; būtent dėl šios priežasties jas nukrapštė naujasis Vilniaus meras Remigijus Šimašius, tikintis demokratiška visuomene, o ne abonentiniais ryšiais.
Stovylų nukėlimas sukėlė didelį susijaudinimą Rusijoje: per ambasadą buvo siūlomos lėšos jų išsaugojimui ant tilto, keli miestai pasisiūlė jas priglobti. Iš kur toks susirūpinimas lietuvių skulptorių darbais? Tikrai ne iš meilės mūsų dailės istorijai.
Vienas iš susirūpinusių – miestas, tebesivadinantis jau žlugusio kruvino socialinio eksperimento vardu Sovietskas, buvusi Tilžė. Kaip įspūdingai atrodytų ant tilto per Nemuną ginkluoti sovietų kariai su žiūronais, godžiai žvelgiantys į Lietuvą, o šalia jų nešamą ateitį simbolizuotų išbuožinti valstiečiai, karo mašiną aptarnaujantys darbininkai ir svetimų šūkių prifarširuotas jaunimas. Paminklas dėl norinčių, kad grįžtų praeitis. Pageidautina su visais priedais, įskaitant Lietuvą.
Štai jums už mūsiškius
Nuo kaltinimų einama prie darbų: jau atsirado pasiūlymas „apsivalyti“ nuo paminklo Generolui Vėtrai. „Jūs – mums, o mes – jums atgal tą patį,“ trina delnus putinoidai. Lengva ranka žmogaus atminimą savo parašais ragina ištrinti būrelis intelektualų. Ne vieną iš jų pažįstu, todėl tikiu, kad jie tai daro ne piktavališkai, o tik už gryną pinigą priėmę nuomonę.
Kas tai per J.Noreikos kolaboravimas su naciais, jei už jį naciai ištremia į Štuthofą? O mirtis nuo okupanto Tuskulėnuose nėra išteisinimas, bet tai yra auka už Tėvynę, įpareigojanti labai atidžiai išsiaiškinti to žmogaus kelius ir klystkelius. Mielieji, žmogaus geras vardas yra vertas didesnio atsakingumo. Tai liečia ir kaltinamąjį, ir kaltinančius.
Prielaidas apie J.Noreikos dalyvavimą Holokauste bandoma paremti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro generalinės direktorės Teresės B. Burauskaitės autoritetu. Pasirodo, nieko panašaus ji nėra sakiusi; atvirkščiai, ji man papasakojo, jog dokumentai liudija, kad Plungės komendantu J.Noreika buvo vos kelias dienas, ir tas laikas nesutampa su Plungės žydų Holokaustu. Pasirodžiusiuose straipsniuose Šiaulių apskrities viršininko J.Noreikos įsakymas saugoti žydų turtą nuo plėšikavimo virsta J.Noreikos dalyvavimo Holokauste įrodymu. Tuo tarpu patys žydų gelbėtojai savo atsiminimuose aprašo artimus savo ryšius su apskrities viršininku J.Noreika. Tai sukelia visiškai priešingų minčių.
Tiražuojama vaizdinga pastraipa iš JAV gyvenusio Pakalniškio memuarų knygos: „- Aš jau daviau įsakymą visus iki vieno sušaudyti, - atsakė lietuvis komendantas kapitonas Noreika. Iš pagarbos tam mizernam vokietukui buvo jis atsistojęs.“ Nors, istorikų duomenimis, J.Noreikos ten nebuvo. O ką ten veikė ponas Pakalniškis, dirbęs komendatūros raštinėje, t.y., kolaboravęs žudynių metu, ir kodėl jam sutriko atmintis, - niekas per šį puolimą tokiomis detalėmis nesirūpina: taikinys yra kitas.
Straipsnių apie Generolą Vėtrą publikacijos palydėtos paaiškinančiais ir apibendrinančiais anoniminiais komentarais Kremliaus trolių dvasia: „Miškinės atmatos – tai Baltijos tautų gėda“; „Miškiniai banditai ne tik žudė žydus, bet ir lietuvius: moteris ir vaikus“. Prabyla net surūdiję balvonai: „Nors miškinės kekšės ir nukėlė mus, bet MES ESAME ČIA“.
Kirtis į mūsų atramas
Pagrindinis puolimo smaigalys buvo nutaikytas į pokario pasipriešinimo dalyvį, per konkretų asmenį skleidžiant abejonę dėl partizanų šviesaus atminimo. Be jokios abejonės, būta visokių žmonių, tik jų veikla turi būti vertinama po kruopštaus istorikų darbo, o ne remiantis gandais. Juk taip lengva aptaškyti mirusiojo paveikslą, bet ką darysime, likę be šviesulių? Ir patys būsime susitepę nekaltojo pasmerkimu, ir neturėsime jauniesiems į ką parodyti. Tokiais mus ir norima padaryti informaciniame kare už mūsų istoriją.
Greta atakos prieš vieną iš partizaninio judėjimo vadų driokstelėjo informacinė salvė į Kazį Škirpą. Vienas Kauno tarnautojas, kuriam priklauso saugoti kultūros paveldą, garsiai ėmė samprotauti, ar K. Škirpa vertas mieste išsaugoto atminimo.
Galbūt šis nusikalbėjimas kilo iš noro ginčyti bet kokius ankstesniojo Kauno mero darbus ir taip išsitarnauti Visvaldo Matijošaičio palankumą.
O jei rimtai kyla abejonių, vertėtų kreiptis komentaro į istorijos specialistus, kad būtų pagrindas abejonei. Tačiau pagal informacinio karo taisykles svarbu ne atskleisti tiesą, o sukelti minčių sąmyšį. Na, manau, kad gimtasis Kaunas tam atsparus, tik kodėl jame istoriją saugo tokie neatsakingi asmenys?
K. Škirpa karo metu nebuvo Lietuvoje, o už nepalankaus vokiečiams memorandumo pasirašymą naciai jį buvo internavę. Įtarimai dėl jo apkaišomi apsauginiais žodeliais „galimai“. Jie daro įspūdį teismui, bet man daro įspūdį kabinėjimosi esmė.
Puolimas prieš K.Škirpą kabina dar giliau, nei prieš J.Noreiką, nes tai Steigiamojo Seimo atstovas, vienas pirmųjų Lietuvos savanorių. Iš piršto laužta abejonė dėl K.Škirpos atminimo yra žingsnis link abejonės Vasario 16 akto verte, abejonė dėl Lietuvos kariuomenė ištakų. Sudėjus du vienu metu įvykusius antpuolius prieš J.Noreiką ir K.Škirpą, prieš pokario rezistenciją ir prieš tarpukario respublikos ištakas, matosi, kad už Žaliojo tilto balvonus gavome gerą informacinio karo salvę į valstybingumo pamatus.
Tikrai nenoriu pasakyti, kad visi šio informacinio smūgio dalyviai yra priešiški kovotojai ar agentai. Juk net tikrame kare yra ugnies koreguotojai, dirbantys sąmoningai, o greta jų – tiesiog žmonės, mėgstantys naktį fronto linijoje papešti dūmelį ir savo žaižaruojančia nuorūka pritraukiantys priešo ugnį. Bet juk jie to nenorėjo, - sakys paskui, žiūrėdami į priešo artilerijos išmaitotas duobes aplinkui ir į sprogimų apkurtintus draugus, - jie tik norėjo pasipuikuoti drąsa, tamsoje atsisėdę padūmyti ant apkaso krašto.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.