R. Bogdanas. Kokteilis darosi per stiprus net rusams

Rugsėjo gale JAV Valstybės departamento atstovas Johnas Kirby viešai įspėjo Rusiją, kad jai gresia teroro aktai kaip atsakas į nežmoniškus bombardavimus Sirijoje. Šįkart Maskva ne tik įprastu būdu apvertė žinią aukštyn kojomis ir perspėjimą pavadino siundymu. Rusijos URM pati paskelbė J. Kirby žodžius išplėtojantį pareiškimą, kad rugsėjo 30 d. kai kurios radikalaus islamo organizacijos paskelbė „pykčio diena“, todėl rusai, kur jie bebūtų pasaulyje, turi būti ypatingai budrūs ir vengti susibūrimo vietų.

Šįkart nieko neįvyko, bet visi keliauti įgalintys rusai gavo signalą, jog pasaulis jiems darosi nesaugus.

Daliai jų tikrai kils klausimas: „Vardan ko mes atsiduriame pavojaus zonoje?“ Viena yra stebėti karo veiksmus Donbase ar Krymo užgrobimą nuo sofutės ir atkimšti butelį degtinės už Vladimirą Putiną, kuris taip „kelia Rusiją nuo kelių“. Kas kita yra tapti potencialiu taikiniu už pakilusios nuo kelių Rusijos pasišvaistymus ginklais.

Kaip Keris virto Ribentropu

Didysis visos dabartinės Rusijos politikos tikslas yra grąžinti pasaulį į tuos laikus, kada keli galingieji spręsdavo silpnesniųjų likimus, juos pjaustė, dalinosi ar mainėsi. Lietuva savo kailiu patyrė, ką tai reiškia, kada 1940 mus okupavo pagal 1939 Molotovo – Ribentropo pakto slaptuosius protokolus. Dar anksčiau galingiausios Vakarų valstybės dėl taikos Europoje buvo leidę Hitleriui pasiimti dalį Čekoslovakijos – Sudetų kraštą.

Krymo aneksija yra pokariu suformuotos kitokios pasaulio tvarkos griovimas. Pripažinus Rusijai teisę atsiplėšti kitos valstybės dalį vėl būtų išleistas džinas, keliantis karus ir sumaištį tautų gyvenime. Todėl Vakarai nuosekliai laikosi tvirtos pozicijos dėl Krymo.

Nepavykus Ukrainoje, rusai pabandė tą patį principą įgyvendinti Sirijoje, ir jiems beveik pavyko. Vakaruose vis dar gyvuojanti krikščioniška moralė neleidžia ramiai stebėti, kaip kiliminiais bombardavimais šluojamas nuo žemės Alepo miestas. Rusų ir Bašaro Asado aviacija sukūrė ten pragarą, kurio vaizdai privertė JAV tartis.

To rusai ir siekė: priversti amerikiečius kalbėtis su jais dėl mažesniųjų ateities. Kitoks JAV atsakas į bombardavimus galėjo būti pagalba besiginantiems alepiečiams raketomis žemė-oras, kurios atgrasintų nebaudžiamus antskrydžius. Tačiau atviro konflikto nuolat vengiantis Barackas Obama pasirinko derybas, o rusai kaipmat sukūrė situaciją pagal istorinį kurpalių.

Kaip kadaise du užsienio reikalų ministrai Viačeslavas Molotovas ir Joachimas von Ribbentropas suderėjo Rytų Europos ateitį ir pasirašė slaptuosius protokolus dėl jos likimo, taip dabar Sergejus Lavrovas ir Johnas Kerry dėjo parašus po slaptais protokolais dėl trečios šalies Viduriniuose Rytuose.

Per ankstesnius bandymus nutraukti karą buvo siekiama susodinti už derybų stalo B. Asado ir sukilėlių atstovus, priversti juos derėtis, o ne šaudytis. Procesas vyko, nors ir labai sunkiai. Jį rusai pakeitė savu supratimu, jog ne mažiems spręsti apie savo likimą, ir B. Obamos administracija tokias taisykles priėmė.

Nesvarbu, kad amerikiečių paskatos buvo stabdyti humanitarinę katastrofą, – juk Miuncheno suokalbis, atvėręs kelius Hitleriui, irgi buvo sudarytas su gražiausiais ketinimais dėl taikos. Galbūt B. Obama su J. Kerry‘iu griežė dantimis, bet vis tiek dėjo pamatus įteisinti rusų peršamą grobuonišką didžiųjų galių politiką.

Keisčiausia, kad pasiekę tokį didžiulį laimėjimą, rusai paslydo ant JT konvojaus subombardavimo ir tėškėsi atgal. Turbūt jie galvojo jau esą ant savo galios kalno, nuo kurio nebenuriedės.

Konvojaus užpuolimas nubrėžė neperžengiamą ribą net tiems, kurie buvo sutikę tam tikromis aplinkybėmis virsti Ribentropais. 18 sudegusių baltų vilkikų ir žuvę juos lydėję žmonės tapo neįveikiama kliūtimi ir sustabdė principų išdavystę.

JAV paskelbė nutraukianti bendradarbiavimą su Rusija dėl Sirijos. Neįvardintos trečios šalys iš koordinacinio centro Turkijoje perdavė Alepo gynėjams pakankamą kiekį žemė-žemė raketų „Grad“, kurios siekia kelias dešimtis kilometrų į puolėjų užnugarį ir gali sunaikinti jų rezervus.

Konceptuali ir labai pavojinga rusų diplomatijos pergalė tebuvo trumpalaikis laimėjimas, kuriam įsitvirtinti neleido rusų kariškiai. Žinant apie visuotinę betvarkę Rusijoje, tai neturėtų stebinti.

MH17 šešėlis

Po truputį pasigirsta įtakingų balsų, jog Alepo civilių žudymas iš oro gali būti prilygintas karo nusikaltimams. Jei bus surinkti įrodymai, kurie patvirtins, kieno tai darbas, nusikaltėliui gresia tarptautinis tribunolas.

Kitas teisiamųjų suolas ruošiamas tiems, kas prikišo nagus prie beveik 330 keleivių žūties, numušus virš Donbaso reisu MH17 Amsterdamas – Kuala Lumpūras skridusį Malaizijos avialinijų Boeing 777. Vakarai nuo Rusijos ypatingai skiriasi žmogaus gyvybės vertinimu, todėl šio įvykio niekas į archyvus nenukiš.

Apie pirmutinę pagarbą žuvusiems rodo tas faktas, jog tarptautinė tyrimo grupė Nyderlanduose pirmiausia atsiskaitė už atliktą darbą aukų artimiesiems, o po to sukvietė į salę pasaulio žiniasklaidą. Pirmasis tyrimo etapas buvo patvirtinęs, jog katastrofos priežastis yra žemė-oras raketa „Buk“. Tada rusai skleidė viena kitai prieštaraujančias versijas, jog tai buvo ukrainiečių naikintuvas, minėjo kažkokį ispaną dispečerį, kuris pasirodė esąs išgalvotas, kaltino Ukrainos pilotą Vološiną, rodė kažkokį liudininką perbėgėlį jefreitorių iš Ukrainos, galiausiai tvirtino, jog numušė tikrai Bukas, tik jis buvo ukrainietiškas.

Dabartinė, antroji tyrėjų ataskaita įrodė, jog Bukas buvo tikrai rusiškas, naujesnės modifikacijos, kurios Ukraina neturi. Nustatė vietą, iš kur paleista raketa, atkūrė visą Buko atvežimo ir išvežimo atgal į Rusiją kelią. Tačiau pagrindinis dalykas, ką paskelbė tarptautinis tyrimas, yra jų darbo tikslas.

Šįkart buvo aiškiai suformuluota, jog tyrimas atliekamas tam, kad būtų surinkti įrodymai būsimajam teismui. Vadinasi, kiekvienas faktas tikrinamas taip, kad jis teisme būtų pripažintas įrodymu. Nepagrįstų samprotavimų tokioje ataskaitoje būti negali.

Maskvą nukrėtė drebulys, ir tai jautėsi iš pirmos reakcijos. Ji buvo padrika, nekoordinuota. Vienos institucijos neigė, kitos aiškino po dvejų metų radarų įrašuose pamatę iki tol neregėtus duomenis, treti tebesilaikė ukrainiečių naikintuvo versijos. V. Putino atstovas spaudai atsargiai prasitarė, jog reikia palaukti galutinių išvadų, bet neginčijo šitų, tarpinių.

Ir štai kodėl: Nyderlandų vyriausiasis prokuroras pareiškė, jog bus atsižvelgta, jeigu susiję su nusikaltimu bendradarbiaus. Užuominą Kremlius suprato. Jau yra viešų, bet dar ne oficialaus tyrimo nuorodų į 53 zenitinę raketinę Kursko brigadą, iš kur yra Bukas. Galima jos lygyje rasti atpirkimo ožių.

Tačiau Kremlius išsigando, kad pripažinus, jog Bukas atkeliavo iš Rusijos karinių pajėgų, tyrimas ar teismas gali toliau išvynioti siūlą iki tarptautinės agresijos prieš kaimyninę šalį. O tai jau liečia aukščiausią šalies vadovybę. Todėl užuomina nepasinaudota.

Nežiūrint to, tyrimas tęsis toliau. Esu rašęs, kad MH17 galėjo numušti, galvodami, jog tai Ukrainos karinis transporto lėktuvas. Suklysti teorinė galimybė yra, jei naudojama vien tik raketas vežanti važiuoklė su savo radaru. Bukas po Donbasą keliavo be visą sistemą sudarančių radiolokacinės stoties automobilio ir vadavietės automobilio, todėl, veikdamas vienas, galėjo suklysti.

Nustačius raketos paleidimo vietą, kuri yra vos 20 km nuo Rusijos sienos, aiškėja kita teorinė galimybė, jog dvi sistemos dalys galėjo likti Rusijos teritorijoje, nes atstumas leidžia iš ten vadovauti raketos šūviui. Kitaip tariant, sistema Buk, veikdama visa, suklysti dėl taikinio negalėjo. Tačiau nesileiskime kol kas į tolesnius samprotavimus, nes tyrimas duos nepaneigiamus atsakymus.

Alepo bombardavimai su MH17 šešėliu grasina virsti tokiu kokteiliu, kuris išvers iš koto visas kalbas apie Putino puoselėjamą Rusijos dvasingumą ir visiškai izoliuos tą valstybę. Nelaukdama, kol tai įvyks, Maskva jau imasi branduolinio šantažo, pati sukdama Pchenjano pramintu takeliu. O kur jis veda – galima sužinoti iš Šiaurės Korėjoje apsilankiusių lietuvių įspūdžių.