Kai kurie lyginimai iš pirmo žvilgsnio keisti, bet dėl jų esmė nušvinta visai kita briauna. Pingvinas nepanašus į žvirblį, bet jie abu yra paukščiai, o patukęs dirigentas su fraku labai primena pingviną, nors neturi snapo. Krokodilas peri kiaušinius, bet paukščiu netampa.
Rusai nėra lenkai, o lietuviai nėra ukrainiečiai, tačiau abiejų porų: rusai – ukrainiečiai ir lenkai – lietuviai, santykiuose yra pamokančių panašumų. Jie per daug nekrenta į akis ramybės būsenoje, nes priklauso tokiems panašumams, kurie išryškėja konfliktinėje situacijoje.
Iš šiandieninės Lenkijos neįmanoma susilaukti tokių veiksmų, kaip iš šiandieninės Rusijos, ir kalba ne apie tai, o apie bendrą pamatinę nuostatą, kuri nebūtinai yra amžinoji duotybė ir gali keistis. Darau šį palyginimą vien todėl, kad tikiu lenkų gebėjimu pažvelgti į palyginimą iš šalies ir todėl, kad neabejoju būtinybe mums susikalbėti. Atspindys didinančiame veidrodyje ne visai atitinka realų vaizdą, bet praktiškai labai naudingas skutantis ar spaudant inkštirus.
Nežiūrint mažesniųjų geros nuomonės apie save, tiek rusai į ukrainiečius, tiek lenkai į lietuvius žiūri iš antro aukšto. Vieni buvo derlinga grūdus ir kazokus tiekianti imperijos dalis, iš kur rusai kildino savo valstybingumą, o kiti buvo tamsi pasišiaušusi provincija, kuriai lenkai nešė europietišką tų laikų civilizaciją, o sykiu ir savo kalbą. Savo ruožtu, rusai iš trečio aukšto žiūri į lenkus. Tą pasauliui pademonstravo dar Fiodoras Dostojevskis.
Tautos pasirinkti žodžiai nusako jos požiūrį į įvardintą objektą. Rusai tas žemes pavadino Ukraina – tai, kas yra „prie krašto“, o lenkai Vilniją ir kitas jų širdžiai mielas vietas vadina „kresais“ – pakraščiais. Tai, kas yra prie krašto, visada suvokiama kaip esantis ne už sienos, o šiapus.
Rusijoje iš KGB veislyno išaugo putiniškas režimas, ir jis dabar karingais veiksmais įrodinėja, kad Ukraina buvo, yra ir turi likti rusų pakraštys. Lenkija yra Europa ir neserga tokia sunkia imperine liga, tačiau jos perdėtas rūpestis lenkakalbių teisėmis Lietuvoje rodo, kad ir Lenkija suvokia pakraščius kaip teritoriją, kurią jai istoriškai priklauso paveikti. Kažkodėl lenkų teisėmis nei Londone, nei Čikagoje Varšuva nesirūpina ir gatvių lentelių ten nereikalauja.
Kai vaikystėje su tėvu medžiodavau Želvos apylinkėse netoli Jonavos, vyresnio amžiaus vietiniai dar įterpdavo lenkiškų žodžių į savo kalbą, ypač tarpusavyje. Virsmas į tautą pagal kalbą buvo besibaigiąs. O ten, kur prieškariu buvo Lenkijos okupuotas kraštas, tas virsmas nevyko. Lenkakalbiai Lietuvos gyventojai yra tarsi inkliuzas gintare, išvengęs laiko nešamų pokyčių. Tinkamiausias jiems būtų istorinis litvinų vardas, nes jie liko LDK piliečių būklėje.
Atsikūrus Lietuvos valstybei pavienių pastangų neužteko, o valstybė neskyrė pakankamai dėmesio ir resursų, kad nelietuviškai kalbanti Vilnijos dalis pasijustų pilnaverčiais mūsų valstybės piliečiais. Jų vartojama kalba, kurią patys vadina „paprasta“ (po prostu), lingvistiškai yra vakarų baltarusių dialektas su gausiais skoliniais iš lenkų ir lietuvių. Dėl jaučiamo pranašumo prieš rytų kaimynus ir dėl išpažįstamos katalikybės baltarusiais jie savęs nelaiko, atlietuvinti vietinius valstybė nesirūpino, o litvinų identiteto niekas jiems nepadėjo apsibrėžti. Tarpukariu brutaliai brukta lenkų įtaka netruko grįžti mandagiomis formomis, save vadinę „vietiniais“ (tuteiši) žmonės vis labiau ima identifikuotis lenkais. Lietuviai dabar jau visuotinai kartoja iš paskos, kad turime „lenkų mažumą“, ir rūpestingai finansuoja, kad tuteišai visuotinai išmoktų lenkiškai.
Istoriškai baltai yra besitraukianti bendrija. Per paskutinius 1 500 metų savo plačias gyventas teritorijas jie užleido slavams (rytų baltai) ir germanams (vakarų baltai), asimiliavosi su jais. Praėjusiame amžiuje kuriantys nacionalines valstybes ir latviai, ir lietuviai buvo dar stumtelėti. Kai Lietuvai grįžo Vilniaus kraštas, ji nesugebėjo jo įsisavinti nei per sovietmetį, nei per atkurtą Nepriklausomybę. Galbūt dėl to vyksta nesibaigiantys ginčai dėl juokingo iš šalies dalyko – kelių raidžių asmenvardžiuose, – nes raidžių priešininkai jas suvokia kaip tolesnės kapituliacijos didesnei bendrijai ženklą, kaip lietuviškų žemių nykimo tąsą.
Labai pavojinga žvelgti ne į valstybių sienas, o į tautų gyvenamas žemes. Tą su kaupu įrodė Hitleris, kuriam nerūpėjo, kad Sudetai yra Čekoslovakija, o Austrija – atskira šalis. Todėl pokariu Europoje niekas nesiveržia primetinėti globą per sienas. Vokiečiai neauklėja Prancūzijos dėl Elzaso gyventojų, austrai nedalina „austro kortos“ Italijai dabar priklausančiame Pietų Tirolyje. Prancūzai nekovoja prieš Otavą už prancūzakalbio Kvebeko teises, švedai nesirūpina, kad suomiai nemoka antros valstybinės kalbos. Nepatirdami spaudimo iš vokiečių, lietuviai be jokio pasipiktinimo kėlė bokalus „Mėmelio“ alinėje pačiame Klaipėdos centre.
Lenkijos rūpestis dėl lenkakalbių Lietuvoje panašus į Rusijos susirūpinimą rusakalbiais Baltijos šalyse. Tiek Rusija, tiek Lenkija skiria ypatingą dėmesį tautiečių „pakraščiuose“ klausimams, į atskirą kategoriją išskirdami tautiečius Braiton byče ar Australijoje, dėl kurių teisių vietinės valdžios neauklėjamos. Rusija per agresiją Gruzijoje ir Ukrainoje parodė, kur galiausiai veda toks išskirtinis dėmesys. Vargu ar Lenkijai reikalinga palaikyti tokios dagties rusenimą visuomenėje, – niekada nežinai, kaip ateityje gali pasisukti įvykiai, ir dagtis sukels šiandien neįtikimą sprogimą.
Kada Lenkijos užsienio reikalų ministras Radoslavas Sikorskis susieja dujotiekio iš Lenkijos į Lietuvą klausimą su lenkakalbių Lietuvoje reikalais, jis prisijungia prie to paties dažnio, kuriuo Kremlius transliuoja Ukrainai apie keliamas dujų kainas ir persekiojamus rusakalbius. Kada Rusija, būdama JT Saugumo tarybos nare, viešai sulaužo 1994 m. Budapešto susitarimą dėl Ukrainos vientisumo, klausimų dėl sutarčių laikymosi kyla ne tik Iranui, raginamam atsisakyti branduolinės programos.
Agresija Ukrainoje apšvietė tai, kas miegojo šešėlyje: kuo ilgiau Lenkijos retorika panašės į rusiškąją, tuo daugiau paprastų lietuvių ims abejoti, ar tebegalioja 1994 m. Lenkijos–Lietuvos sutarties preambulė, kad Vilnius – Lietuvos sostinė. Europietiškai Lenkijai vertėtų imti pavyzdį ne iš Rusijos sukurto agresyvaus „tautiečių gynimo“ modelio, o iš Didžiosios Britanijos, kuri nekelia kalbinių pretenzijų buvusioms imperijos dalims ir apsieina be anglakalbių interesų gynėjos vaidmens. Toks požiūris pasiekiamas pripažinus, kad stipresnio teisė yra kelias į pragarą visai žmonijai. Europa tą išmoko per tūkstantmetę karų patirtį, kurią ir mes su lenkais turime.
Primityvus darvinizmas sako, kad didesnis turi teisę į mažesnį. Lenkija suvalgo Lietuvą, Rusija suvalgo Lenkiją, JAV suvalgo Rusiją. O tada išsiveržia Jeloustouno supervulkanas, ir civilizacijos istorija prasideda iš naujo.
Kada lenkų visuomenė patikės, kad ne skaitlingumu esi didis, tada Lenkija nustos dalinusi „lenkų kortas“ – kurios yra dokumentinė ambicijų išraiška – savo rytinių kaimynų, buvusių bendros valstybės narių, žemėse. Šiandien tokiais veiksmais piešiasi vien tik nevalinga paralelė su rusiškų pasų dalybomis Padniestrėje ar Pietų Osetijoje.
Lenkijai geriau likti senoje poroje su Lietuva, negu prašytis paišomai į porą V. Putino Rusijai. Mes esame neblogai pašokę drauge ir Žalgiryje, ir prie Maskvos sienų, ir 1863 m., ir per Oranžinę revoliuciją Kijeve. Kai renkamės, kas mus vienija, mes daug galime. Rusijos agresija prieš mūsų draugę Ukrainą apšviečia plyšius, kuriuos turime užtaisyti.