R. Bogdanas. Ne rusų, o rusėnų gatvė

Vilniaus savivaldybė senamiestyje iškabino puošnią lentelę rusiškai „Rusų gatvė“, o kažkoks pasipiktinęs miestelėnas ją nupurškė dažais. Skandalas.

Organizavo, aišku, tarnautojai, bet įvykio veidu tapo amžinai besišypsantis meras liberalas. Tas, kuris kabina – visų Vilniaus rusų draugas (ir dar toliau geografiškai), o purškia dažais priešai nacionalistai.

Liberalų Sąjūdžiui dabar – liūdnas Eligijaus Masiulio paskolos periodas, galintis užsitęsti kaip ledynmetis. Todėl reikia užkaitinti. Štai ir kabo lentelė su paraitymais. Potencialių rinkėjų džiaugsmui.
Galima ginčyti, kad be tokių minčių iškabinta. Tiesiog su noru parodyti, liberališkai tariant, Vilniaus atvirumą visoms tautoms. „O kaip jums su atjauta ir su atmintimi?“ paklausiu tada.

Nuėjau iki Žydų gatvės. Ši ilgaamžė Vilniaus bendruomenė, ko gero, buvusi net skaitlingesnė už pagerbtuosius, patyrė patį baisiausią likimą. Negali sakyti, kad meras to nežino. Tačiau yra vienas „bet“, – nebėra bent kiek reikšmingo žydų rinkėjų elektorato.

Todėl žydiška lentelė gali palaukti ir po rinkimų, nors padorumas reikalautų pirma nusilenkti tiems, kuriuos taip žiauriai ištrynė iš Vilniaus. Pirmiausiai nusilenkę jiems, skelbtume po pasaulį pabirusiems litvakams, jog saugome jų atmintį ir palikimą Vilniaus istorijoje; skelbtume, kad fizinis išnaikinimas neišrovė jų iš mūsų miesto.

Žydiška lentelė gali palaukti ir po rinkimų, nors padorumas reikalautų pirma nusilenkti tiems, kuriuos taip žiauriai ištrynė iš Vilniaus. Pirmiausiai nusilenkę jiems, skelbtume po pasaulį pabirusiems litvakams, jog saugome jų atmintį ir palikimą Vilniaus istorijoje; skelbtume, kad fizinis išnaikinimas neišrovė jų iš mūsų miesto.

Ramūnas Bogdanas

Bet liberalai – praktiški žmonės, ir jiems rūpi ne kažkokios nemarios dvasios, o teisingai pažymėti rinkimų biuleteniai ar draugiškos paskolos iš delno į delną. Tačiau su išpaišyta gatvės lentele jie suklupo ir mokslo, kitaip tariant, sveiko proto pasaulyje.

Tas mokslas vadinasi istorija. Kadangi Vilnius yra senas miestas, bet kuriam jo merui būtų pravartu pasikonsultuoti su istorikais, prieš imantis iniciatyvų. Rinkėjų mandatas vadovauti miestui šiuo atveju nėra mandatas savaip perrašyti miesto istoriją.

O ši byloja, kad stačiatikiai dar Vytenio laikais gyvenę į pietus nuo Pilies kalno. Einant Pilies gatve link Rotušės, tai būtų kvartalai kairėje. Nuo tos teritorijos pro Užupį ėjo strateginis kelias į LDK miestą Polocką. Iki šiol išlikęs Juodasis kelias, vedęs į Juodąją Rusią. Piečiau nuo šios buvo Baltoji Rusia, o dar piečiau – Kijevo Rusia. Tik kažkur už Smolensko jėgas kaupė Maskovija, arba Maskvos Rusia, kuri vėliau ėmė savintis visų kitų Rusių paveldą ir teritorijas. Tą ji daro iki šiol. Gyvi švieži pavyzdžiai – Ukrainos užpuolimas ir paminklas Maskvoje Kijevo kunigaikščiui Vladimirui – kaip savam. Potekstė: ir Kijevas mūsų.

Tuo tarpu Vilniuje gyvenę stačiatikiai buvo ne rusai, tuomet vadinti maskoliais, o rusėnai. Iš maskolių galėjo būti pasilikusių belaisvių, paimtų Algirdo per 1368-1372 m. karą tarp Lietuvos ir Maskvos kunigaikštysčių. Tuo tarpu rusėnai dirbo valdžios institucijose, jų kalba vartota mieste. Iš jų kilusi garsi Sapiegų giminė. Tąja kalba parašytą Lietuvos Statutą 16 a. maskoliai vertėsi į savo kalbą, kad galėtų naudoti. Rusėnas LDK karžygys Konstantinas Ostrogiškis sumalė į miltus Maskvos kariauną garsiajame Oršos mūšyje, už kurio minėjimą šiemet Baltarusijoje, kuri sėdi Maskvos kišenėje, persekiojama. Rusėnai yra dabartinių ukrainiečių ir baltarusių, o ne Maskvos rusų protėviai.
Vygandas Marburgietis, aprašydamas Vilniaus apgultį 1383, mini „civitas Ruthenica“, „rusėnų miestą“. Vilniaus stačiatikių metropolitas buvo tiesiogiai pavaldus Konstantinopoliui, ne per tarpininkus Maskvoje ar Kijeve.

1449 m. Lietuvos ir Lenkijos sutartyje su Maskvos kunigaikštyste slaviškos LDK žemės vadinamos Rusia, o antroji sutarties pusė vadinama tik Maskovija.

1596 m. Lietuvos Brastoje (Breste) stačiatikių vyskupų sinodas paskelbė uniją su katalikų bažnyčia, ir ta proga buvo išleistas atminimo medalis su užrašu „Ruthenis receptis“ (rusėnai priimti). Unitų metropolitas Vilniuje gyveno būtent dabar vadinamoje Rusų gatvėje. Pagal 1672 m. planą ši gatvė įėjo į unitų metropolito jurisdiką. Unitai buvo iš ukrainietiškų ir baltarusiškų žemių, o ne iš rusiškų.
Vardą „Rusų“ istorinė rusėnų gatvė gavo tik atėjus raudoniesiems po Antrojo pasaulinio karo. Sankryža „Gorkio-Rusų“ skambėjo teisingai: mūsų miestas. O Pilies-Rusėnų būtų negerai, keltų nereikalingų minčių apie Nepriklausomybę.

Dabar miesto valdžia mainais į nukeltus nuo tilto balvonus duoda dovanų agresyviajai Maskvai išpuoštą Rusų gatvės lentelę. Tai jau ne 20 a. vidurio istorija, nespėjusi nugrimzti į metraščius. Kadangi dar per daug gyvi prisiminimai apie stalinizmą ir sovietų okupaciją, nepavyko išlaikyti savo ženklų ant Žaliojo tilto. O Maskvai, visai kaip šuniukui, visada norisi turėti svetur paliktą savo žymę – nesvarbu, ar tikrą, ar padirbtą. „Kada nors gali praversti,“ galvoja ji.

Dabar ateinama kitu, pamiršto laiko keliu, ir kuriamos dirbtinės gilios šaknys pačioje miesto širdyje. Nežinančiam istorijos jos atrodo tikros. Senas šriftas, senove dvelkianti ornamentika pabrėžia, jog čia nuo amžių amžinųjų gyventa rusų. Tik to ir reikia naujam propagandiniam kuoliukui mūsų sostinėje įkalti. Savomis rankomis įtvirtiname okupanto prasimanymą.

Iš kitos pusė, suklastotu pavadinimu paniekinama mums artimų baltarusių ir ukrainiečių istorijos dalis. Pavadinimas Rusėnų gatvė atkurtų istorinę tiesą, už kurią mes taip smarkiai kovojame, kada ji liečia tik mus.

Nežinia, kas atvedė prie tokio pavojingas pasekmes galinčio turėti istorijos klastojimo. Kvailumas ir neišprusimas būtų paprastesni ir, manau, tikresni paaiškinimai, negu slapta operacija. Bet niekada nevėlu mokytis. Pagarbos vertas tas, kuris ištaiso klaidas, o ne tas, kuris laikosi jų įsitvėręs.