R. Bogdanas. Nemokamos „Coca Colos“ iš dangaus belaukiant

Melanezija yra vadinama Okeanijos dalis, esanti Ramiojo vandenyno vakaruose, kur yra Papua Naujoji Gvinėja, Fidžis, Vanuatu ir dar kelios salų valstybės. Jos tapo nepriklausomomis 20 a. antroje pusėje, ir jose šiuolaikinė sąranga pilna archainio turinio.

Dėl savo paprastumo jis leidžia mums akivaizdžiai pamatyti tai, kas moderniose valstybėse jau pridengta sudėtingomis konstrukcijomis. Išsigryninę esmę matome ne kažin kiek nutolę nuo jų.

Pastarųjų dienų didysis įvykis Lietuvoje yra Lidl parduotuvių atidarymas. Jis sugebėjo pastumti į šešėlį net partinę sistemą krečiantį skandalą. Atvyko kažkas iš Europos ir atneša ilgai lauktą stebuklą. Budėjimas prie naujos šventovės dar užvertų durų, stovinčių eilėje maitinimas už dyka, susistumdymai prie vežimėlių kaip Mekoje per chadžą, bananai pigiau už savikainą, - visa tai rodo, jog tai ne šiaip kelionė į naują parduotuvę. Tai žmonių kelionė pas savo svajonę apie pigesnį pragyvenimą, pas savo viltį, kad yra tikimybė sulaukti šventės iš kažko.

Dovanos

Melanezijoje iki šiol dar gyvas vadinamas krovinių kultas (cargo cult). Jis suklestėjo po Antrojo pasaulinio karo. Jo metu apie 300 000 JAV kareivių buvo permesti į tą regioną. Aišku, laivai bei lėktuvai jiems tiekė viską, ko reikėjo – nuo džipų iki mėsos konservų. Po karo kariuomenė iškeliavo. Ir gimė kultas. Jis atsirado ne iš kokių mistinių apraiškų, o iš tikrovės stebėjimo bei analizavimo.

Vietiniai negalėjo suprasti, iš kur randasi tiek visokių jiems nematytų gėrybių ir priėjo išdidžios išvados, kad jos yra iš protėvių dvasių šalies. Tiesiog amerikiečiai žinojo paslaptį, kaip tų gėrybių užsisakyti. Mokytis nereikia, tobulėti nereikia, verslauti irgi nereikia.

Tereikia pastatyti prieplauką arba nusileidimo taką, ir protėviai atsiųs viską, ko reikia geram gyvenimui: ir televizorius, ir laikrodžius, ir "Coca Colą". Aišku, nemokamai.

Žmonės darė lėktuvų takų imitacijas, šalia statė namelius su ilga bambuko lazda virš stogo vietoje antenos. Į juos sodindavo žmogų su dviem medžio gabaliukais ant ausų vietoje dispečerio ausinių.

Ne bėda, kad niekas iškart neatskrido. Radosi pranašai, kurie ėmė skelbti būsimo atvykimo laiką, skaityti slaptus gamtos ženklus ir juos aiškinti. Vanuatu respublikos Tanos saloje kasmet vasario 15 d. vyrai ima į rankas pagalius, kurie vaizduoja šautuvus, ant nuogų kūnų raudonai užsirašo USA ir taip atnašauja Johnui Frumui, afroamerikiečiui kareiviui, įsivaizduojamam su balta JAV karinio jūrų laivyno uniforma. Jo vardas yra kiek iškraipytas John From (USA), t.y., Johnas iš (JAV).

Laukiama jo grįžtant su kroviniu ne mažiau, kaip Lietuvoje laukiama "Lidl". Tik lietuviai tikisi dovanų ne iš protėvių, nors jais be galo didžiuojasi, o iš neįvardinto kažkur toli gyvenančio turtuolio, kuris turi ypatingą teisingumo jausmą ir jį išreikš, apdalindamas lietuvius pigiomis prekėms. Tikrovė yra kiek kitokia, nes "Lidl" savininkas yra devintas turtingiausių europiečių sąraše. Tokių pinigų niekaip neuždirbsi, parduodamas pusvelčiui.

Vanuatu dar žinoma tuo, kad ji yra viena iš kelių valstybių pasaulyje, kurios pripažino Abchaziją ir Pietų Osetiją po to, kai 2008 šias Gruzijos provincijas atplėšė Rusija. Teko skaityti, jog Rusijai šis Vanuatu pripažinimas tekainavo 50 000 JAV dolerių.

Partijos

Krovinių kultas Tanos saloje evoliucionavo į Johno Frumo partiją ir tapo politine šalies jėga. Rinkėjams naujieji politikai pasakojo, kad jiems atėjus į valdžią, po trijų mėnesių visi galės nusipirkti po "Toyota" sunkvežimiuką, o po šešių mėnesių kiekvienas darbingo amžiaus pilietis gaus 6 JAV dolerių valandinį užmokestį. Vanuatu tai pasakiški pinigai.

Jeigu jums tai atrodo juokinga, prisiminkite, jog apie trečdalis Lietuvos rinkėjų balsuoja už tokio pobūdžio pažadus. Nepriteklius siaurina mąstymą, nes rūpi tik išgyvenimas, skurdas verčia tikėti, nes realaus kelio pokyčiams nesimato.

Kad ir kaip visi norime nemokamo sūrio, "Lidl" atsidarymas nebūtų užbūręs tokių minių, jei ne faktas, kad būtinos pragyvenimo išlaidos daugumai yra sunki našta. Tik ką prasidėjęs ir jau dviejų partijų viršūnes užkabinęs papirkinėjimo skandalas neša nusivylimą tais, kuriais tarsi pradėta tikėti, o tada žybteli viltis, kad ir be politikų įsikišimo keturių prekybos tinklų diktatas bus sunaikintas kroviniais iš beribių "Lidl" sandėlių.

Nors ši viltis iš principo nesiskiria nuo melanezietiško krovinių kulto, vieną teigiamą dalyką ji rodo: lietuviai dar nėra praradę vilties, kad gali būti kitaip, nei šiandien. Tolesnė raida, jei niekas nesikeis, būtų tamsa tunelio gale - pasidavimas ir bet kokio tikėjimo praradimas.

Atsakomybė tenka tiems, kurie laisva valia skelbia ją prisiimantys per rinkimus. Būti politine demokratine partija vien išoriniais atributais, bet likti šešėlinių dalybų veikėjais ir krovinių kulto pranašais savo esme, - reiškia atiminėti ateitį mūsų valstybei. Šiuolaikinė vakarietiška sąranga su archajišku rytietišku turiniu mus nuvestų ne toliau kaip Melaneziją.