Pagrindinis šaltinis yra liberalios Vakarų žiniasklaidos nuomonės ir Jungtinių Tautų raportas, paremtas pabėgėlių pasakojimais. Jį parengė vyriausiojo JT žmogaus teisių komisaro Zeido Raado al-Husseino vadovaujama grupė. Komisaras pagal JT nuostatus negali vadintis princu, nors jis yra iš Jordanijos valdovų šeimos ir pirmasis eilėje karališkas princas tapti Irako karalystės valdovu, jei tokia būtų atkurta. Jo giminė Hašemitai valdė Meką beveik 1000 metų iki pat 1924 m. Tiek jis, tiek viso pasaulio musulmonai vienu balsu kalba apie musulmonų rohinjų etninį valymą. Didžiausias jų gynėjas Rusijoje yra Ramzanas Kadyrovas, užsidegimu jam nenusileidžia Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas.
Pasiremdami Tarptautinės krizių grupės iš Briuselio 2016 m. gruodžio mėn. parengtu raportu Nr. 283 bei šaltiniais iš regiono šalių Indijos, Singapūro, Malaizijos, pabandykime pažvelgti, kodėl vienoje iš Mianmaro valstijų imtasi tokios karinės operacijos, kad beveik pusė vietos musulmonų rohinjų turėjo bėgti.
Bengalai ir birmiečiai
Rachinų valstijoje gyvena virš milijono rohinjų, kurie daugiausiai susitelkę šiaurėje, prie Bangladešo sienos. Birmiečiai juos vadina bengalais, kaip ir gyvenančius Bangladeše. Jie yra tamsiaodžiai europidai musulmonai, kalbantys bengalų dialektu. Valstijos čiabuvių daugumą sudaro arakanai, arba rachinai – mongoloidų rasės budistai, kaip dauguma šalies gyventojų, kalbantys birmiečių dialektu.
Nors patys rohinjai tiki, kad jie per amžius gyveno dabartinėse žemėse, jų istorija siekia nepilnus du šimtus metų. Rachinų valstija yra prie vandenyno, palanki prekybai, ir 19 a. britų kolonistai į tas žemes darbui kvietėsi bengalus rohinjus, nesukdami galvos dėl adaptacijos. Per Antrąjį pasaulinį karą vietos budistai palaikė Japoniją, o rohinjai – britus, tačiau iš jų gautus ginklus nukreipė ne tiek prieš japonus, kiek prieš arakanus, nužudydami apie 20 000 gyventojų, griaudami jų šventyklas.
Pradėjus irti Britų Indijai, rohinjai jau 1946 m. reiškė norą jungtis prie musulmonų. Vos tik Birma iškovojo nepriklausomybę 1948 m., rohinjai sukilo ir siekė prijungti šiaurinę Rachinų valstijos dalį prie Rytų Pakistano, bet pakistaniečiai nesutiko. Tik 1961 m. Birmos armija baigė triuškinti sukilėlius valstijoje, kurią chaosu buvo pavertę komunistų, maoistų ir musulmonų kovotojai.
O 1962 m. Birmoje įvyko karinis perversmas, ir kariškiai nežmoniškai prispaudė rohinjus. Jie neturi judėjimo laisvės, todėl ribotos galimybės įsidarbinti, jie negali naudotis valstybinio sektoriaus paslaugomis, todėl mokytojus pakeičia vietos mulos.
1971 m. iš Rytų Pakistane besikuriančio Bangladešo į Rachinų valstiją plūstelėjo dar viena didžiulė rohinjų banga, bėganti nuo Pakistano armijos žiaurumų prieš nepriklausomybės siekiančius bengalus. Vėliau Birmai taip ir nepavyko jų grąžinti atgal Bangladešui, ir jie susimaišė su senbuviais rohinjais.
1982 m. Birmos pilietybės įstatymas leido rohinjams gauti pilietybę, jei jie moka valstybinę kalbą ir gali įrodyti, kad jų šeima gyveno Birmoje iki nepriklausomybės. Kadangi 90 proc. rohinjų yra neraštingi, šis barjeras jiems neįveikiamas. Todėl Mianmare, turinčiame 55 mln. gyventojų, yra milijonas pilietybės neturinčių žmonių, oficialiai vadinamų bengalais ir laikomų užsieniečiais.
Užtverti keliai iš skurdo
Šalies mastu vienodai neigiamai į juos žiūri visos politinės jėgos nuo konservatyvių budistų iki provakarietiškų liberalų. Rohinjų santykiai su vietiniais, įskaitant negausius kitų grupių musulmonus, yra priešiški, todėl jie gyvena uždarai, ir jų bendruomenėse pastebimas radikalių sunitų įtakos stiprėjimas. 2012 m. jau buvo plykstelėję jų susidūrimai su arakanais. Šie prašė ginklų iš armijos, kad galėtų apsiginti nuo rohinjų antpuolių, tačiau negavo.
Anksčiau rohinjai bėgo nuo skurdo į Tailandą, Malaiziją, bandydavo jūra nusigauti iki Australijos. Šios šalys, visų pirma, Tailandas, ėmėsi griežtų priemonių, ir 2015 m. gegužę tiek sausumos, tiek jūros keliai užsidarė, ir jauniems vyrams neliko, kur bėgti.
Nereikėjo ilgai laukti pasekmių. 2016 m. balandį Islamo valstybės portalas „Dabriq“ paskelbė interviu su džihadistu iš Bangladešo, kuris kvietė jungtis prie jo kovai už rohinjus ir pažadėjo, kad ISIS kovotojai iš Bangladešo tinkamu laiku smogs Mianmare. Rudenį Youtube pasirodė įrašas su grupe ginkluotų vyrų, kurie sakėsi jau esą Rachinų valstijos šiaurėje.
2016 m. spalį minios rohinjų užpuolė kelias policijos nuovadas, žiauriai nužudė 9 policininkus, pagrobė ginklų ir amunicijos. Keli tūkstančiai budistų pabėgo iš valstijos šiaurės. Po šio išpuolio pasirodė įrašas su Pakistane gimusiu ir Mekoje užaugusiu rohinju Ata Ullahu, kuris paskelbė, jog kovai vadovauja grupuotė „Harakah al-Yaqin“ ( arabiškai „Tikėjimo judėjimas“). Grupuotės komitetą sudaro apie 20 žmonių, daugiausiai gyvenančių Saudo Arabijoje. Ata Ullahas atsiribojo nuo ISIS ir al-Qaeda ir teigė, jog finansiškai juos remia privatūs donorai.
Gruodį „Tarptautinė krizių grupė“ konstatavo, jog parengtų kovotojų atsiradimas kokybiškai keičia situaciją. Nustatyta, kad spalio mėn. išpuoliui vadovavo 45 metų rohinjas, baigęs pusmečio kursus Talibano stovykloje Pakistane. Rohinjų kaimuose organizuojamos karinės grupės, vadovaujamos vietinių mulų. „Tikėjimo judėjimas“ persivadino į „Rohinjų solidarumo Arakano armiją“, kuri Mianmare paskelbta teroristine organizacija.
Kariškių taktika ir lyderės sprendimas
Iš 15 metų trukusio namų arešto 2010 m. paleista ir faktine šalies lydere nuo 2015 m. esanti užsienio reikalų ministrė ir pirmoji valstybės patarėja Nobelio taikos premijos laureatė Aung San Suu Kyi yra įkūrusi komitetą rohinjų klausimui spręsti, prie kurio veikia tarptautinė patarėjų komisija, vadovaujama buvusio JT generalinio sekretoriaus Kofi Annano. 2017 rugpjūčio 24 d. jis apibendrino komisijos metų darbą ir viešai perspėjo, jog perteklinės armijos jėgos naudojimas tik pagilins rusenantį konfliktą.
Po trijų valandų Ata Ullahas pakvietė rohinjus su peiliais ir lazdomis pulti policijos nuovadas ir grobti ginklus. „Jei eis 200 ar 300, 50 žus, – sakė jis. – Iš Dievo malonės likę 150 galės juos išžudyti peiliais.“ Balso žinutė greitai plito per mobiliųjų telefonų aplikacijas.
Vienas rohinjų informatorius tą patį vakarą pranešė saugumiečiams apie organizuojamus antpuolius. Kariškiai suspėjo atsiųsti pastiprinimą į didesnes nuovadas ir apsaugojo jas nuo puolimo. Tą naktį buvo užpulta 30 nuovadų, nužudyta 12 policininkų. Armija pradėjo antiteroristinę operaciją, nukaudama 370 kovotojų. Analitikai atkreipė dėmesį, jog modernūs ginklai rodo gerą finansavimą, o išankstinį parengimą liudija tokie partizaninės kovos veiksmai, kaip kelių į suplanuoto išpuolio vietą užminavimas. Kariškius nustebino, kad puolimas buvo organizuotas net 100 kilometrų pločio frontu.
Kaip atsako, kariuomenė ėmėsi senos, dar 20 a. operacijose išbandytos „keturių atkirtimų“ taktikos: apsuptoje teritorijoje atkertami maisto, pinigų, žvalgybos ir gyvosios jėgos papildymai. Kadangi niekas ten pakliūti negali, tik iš palydovų nustatyta, jog sudeginta tūkstančiai namų, bet kiek jų padegė kareiviai, kiek teroristai ir kiek besitraukiantys gyventojai, niekas negali patikrinti.
Ilgai tylėjusi ir net į JT generalinę asamblėją šiemet nevykusi A.S.S. Kyi rugsėjo 19 d. pasakė savo ilgiausią iki šiol, pusvalandžio trukmės, kalbą per televiziją, kurioje ji išdėstė planą, jog atgal į šalį bus priimami tik patikrinti pabėgėliai. Apie karinės operacijos nutraukimą ji neužsiminė. Ši kalba paliko daugiau klaustukų, negu suteikė atsakymų, nes nesprendžiama problema neišnyks.
Atvirkščiai, ji radikalizuosis, o kaip tik šitame pasaulio regione dabar rungtyniauja Islamo valstybė ir al Qaeda, kuri iš jųdviejų patrauks į savo pusę daugiau rekrutų. Jie gali tapti kovotojais kitose valstybėse arba paversti Rachinų valstiją naujo tarptautinio džihado židiniu. Kaip sakė pati A.S.S. Kyi savo Nobelio kalboje Osle 2012 m.: „Ten, kur ignoruojama kančia, sudygsta konflikto sėklos“.