R. Bogdanas. Norime pergalių ir švaros, o ne gelsvų putų jūros ir kiaulių maro

Šaltis po truputį grįžta atgalios, pradėdamas užgrobti paros karaliją nuo apyaušrių, nenumaldomai plėsdamasis į žvarbėjančius rytmečius ir vėstančius vakarus. Kol kas vidudienio bokštą dar gina vasariška šiluma, kuri išlaiko paplūdimiuose vis mažėjančius poilsiautojų pulkus.

Paskutinė karšta savaitė, praleista pajūryje, paliko atmintyje įspūdžius, kurie išplaukė palyginimais per jums aprašytą kelionę Baltarusijon. Palyginimai atsirado, deja, ne vien dėl akivaizdžios pažangos Lietuvoje. Juos sukėlė kartais stulbinančiai panašios Baltarusijos ir Lietuvos valdžios organų konvulsijos, kurias pavadinti veiklos pastangomis nesiverčia liežuvis.

Kelionę į Astravą baigėme dezinfekcija nuo kiaulių maro Lietuvos pusėje. Atlikimo spragos dezinfekciją vertė apsaugos parodija, kuriai tęsti prašoma ES finansinės pagalbos. Mat mes, visi keleiviai, buvome perginti per sudrėkintą paklotą padams dezinfekuoti. Šalia kabo užrašas, kad tai perėjimas keleiviams. Autobusas dezinfekavo ratus, pervažiuodamas paklotą gretimais. O pats vairuotojas grįžo į Vilnių sausais padais. Nežinau, ar visi vairuotojai laikomi nenešančiais užkrato, tačiau dar spėjau pamatyti, kaip lengvojo automobilio keleiviai sudrėkino padus, o vairuotojas, pervažiavęs paklotą ratams, juos susisodino ir nudūmė tolyn į Lietuvą.

Kaip ties rytų siena, taip ir ties vakarų. Palangos paplūdimys yra mūsų vakarinė sausumos riba. Ją plačiu ruožu saulėtomis vasaros dienomis skalauja šlapimo ir vandens mišinys. Šlapinasi ne tik tie, kurie nedezinfekuoja padų, jei jų už pakarpos nenuvarys. Šlapinasi beveik visi. O ką daryti žmogui, jei spaudžia? Alternatyva yra kopos ir pušynas už jų. Daugeliui pažįstamas su įkaitusių sakų ir jūros kvapu sumišęs svaiginantis amoniako aromatas. Tualetai neblėstančiai atkakliai neina link poilsiautojų. Vengdami užminuotų dusinančių lauko išviečių (Nemirsetoje net šių nemačiau), žmonės renkasi jūrą arba mišką.

Nemirseta – populiari saulės gaudytojų vieta. Tuo įsitikinau vos ją privažiavus. Automobilių pilna ne tik šalikelėse. Jei koks didelis apynaujis mersas ar BMW, ir dar ypatingais numeriais, tai juos galima rasti ir pėsčiųjų tako gale palei kopas. Tas takas prasideda beveik priešais policiją. Prigrūsta ir aikštelė priešais policijos pastatą, prie kurios kabo ženklas „sustoti draudžiama“. Ką čia sustoti – parkuotis galima!

Vienas pagyvenęs golfukas smuko pro vartus net į policijos kiemą. Bet tuoj vėl išniro: ir ten užpildyta iki kraštų. Kažin, ar tiek daug policininkų į darbą suvažiavę, ar poilsiautojai sugužėjo? Neišpasakytas pareigūnų geraširdiškumas primena miegantį katiną, kurio uodegos riestainyje pelė sukasi sau gūžtą.

Ko gali pareikalauti iš pažeidėjų tokie tvarkos sargai ir kokios pagarbos sau jie gali tikėtis? Vasariškai apsnūdusi policija pralaimi abiem klausimais, tačiau savo elgesio pasekmes patirs tik pajudėjusi. Mano įspūdžius prašau vertinti su išlyga, kad kalbu apie vieną dieną ir vienoje vietoje. Apibendrinimus palieku skaitytojams.

Policijai nerūpi pažeidėjai, o Palangos savivaldybei nė motais šlapimu skiesta jūra ir fekalijomis padabintas gintarinis pajūris. Bent jau Nemirsetoje priekopio pušynėliai boluoja nusėti tualetinio popieriaus skivytais. Tik neleiskite vaikų ten uogauti! (suprantate, ką turiu omenyje…)

Į Nemirsetą draugų aplankyti atvažiavome iš Latvijos. Daug lietuvių pamėgę laukinius pusiau akmenuotus pliažus netoli sienos. Prieš porą metų Latvijos Nidoje eidami nuo jūros su žmona kas antrą dieną surinkdavome po maišą šiukšlių. Visų gėdai turiu pasakyti, kad visos šiukšlės būdavo lietuviškos kilmės: alaus skardinės, sūrio pakuotės, popieriukai nuo ledų.

Su dideliu džiaugsmu galiu pastebėti, kad šiukšlinimo labai, ir net labai labai sumažėjo. Šį įspūdį kiek apgadino tik keli kaupini lietuviški šiukšlių maišai, atremti į Nidos rezervato ženklą. Dar išlikęs ir paprotys įvaryti automobilį beveik į rezervato kopas. Broliukų latvių atlaidumas primena nemirsetiškąjį – per dvi savaites nesutikau nė vieno rezervato darbuotojo. Gal kur lizdus miške skaičiavo. O lietuvių liaudis tokia, kad niekaip pati nesusivoks, kol negaus finansiniu basliu per kišenę. Kai trūksta gerų manierų namie, tuščia jų tikėtis svečiuosna nuvykus.

Atrodo, pamažėl keičiasi lietuvių požiūris ne tik į šiukšles. Anksčiau asfaltą kelininkai pildavo vienam sezonui, kad remontai niekad nesibaigtų. Šią vasarą lygiai taip vienai dienai liejo asfaltą Vilniuje, dulkiant įkyriam lietui. Be tai kita šneka – juk liepė viršininkai gražias gatves parodyti pirmininkavimui ES.

Tai, kas vyko greitkelyje tarp Raseinių ir Kryžkalnio, buvo nebepanašu į švaistymą. Tai panėšėjo į darbus Vokietijos keliuose. Gal ankstesnio susisiekimo ministro Eligijaus Masiulio pasižvalgymas po Kelių direkciją turėjo gerą auklėjamąjį poveikį? Matant klojamos dangos pjūvį, gimsta viltis, kad ateis diena, kai vasara nebereikš pusiau uždarytų Lietuvos greitkelių.

Tik pasidžiaugi kelininkais, ir vėl stebina lietuviška kasdienybė. Didžioji dalis grįžtančių nuo jūros kantriai stumiasi grūstyje, o dešine šalikele vis pralekia visus lenkiantys pažeidėjai. Kitą dieną savo ausimis girdžiu per nacionalinį radiją, kaip aukštas Klaipėdos policijos pareigūnas juos vadina „gudresniais“. Suprask, taisyklių laikosi ir laiką grūstyje praranda tik kvailiai. Įdomios išvados peršasi, jei taip eismą supranta jo prižiūrėtojas.

Tikrais proto aruodais jis pripažintų lygiai taip pat šalikele lenkiančius autobusus. Tai ne tik kelio ženklu draudžiamas, bet ir pavojingas manevras, nes dešinieji jų ratai neįsitenka ant asfalto, o šalikelėje skalda ir žolė, ir pylimas žemyn.

Negaliu pasakyti, kurioje vietoje tie keleiviniai ir turistiniai autobusai ir autobusiukai grįžo atgal į eilę. Du policininkai stovėjo pačiame gerų dešimties kilometrų ilgio grūsties gale, kur buvo posūkis pervažiavimui į kitas kelio juostas. Nors ten tiesus kelias ir toli matoma lyguma, jiedu galėjo ir nepastebėti tokio niekio, kaip autobusas, nes kažką labai aptarinėjo tarpusavyje. Juos būtų išjudinęs nebent autobusas griovyje.

Galimas dalykas, kad policininkai sprendė tokį svarbų Lietuvai klausimą, kaip kandidatas į įžaidėjus krepšinio rinktinėje. Kodėl randasi įžaidėjo problema Lietuvoje? Manding, ji randasi todėl, kad nyksta mąstantys žaidėjai. Įžaidėjas yra trenerio asistentas aikštelėje, jis turi diriguoti, ne tik meistriškai varyti kamuolį. Negebėjimas vertinti situaciją ir spręsti savarankiškai yra bendra išplitusios ugdymo sistemos pasekmė. Bukinimas suvirškinamas lengvai, jam užtenka pasiduoti, ir jokių pastangų. Dirbti savo galva ir suvokti pasekmes – daug sudėtingiau.

Jokiu būdu nepranašauju, kad riedame pražūtin. Kaip vasarą keičia ruduo, taip išglebusį šilumoje neatsakingumą turės pakeisti atšaldanti ir supurtanti mąstymo banga, jei norime pergalių ir švaros, o ne gelsvų putų jūros ir kiaulių maro.