Ant upės kranto Rusnės saloje nuo šiol stovi dviejų vyrų skulptūrinė grupė, vaizduojanti ikoninę figūrą, visame pasaulyje žinomą indą Mahatmą Gandį (Gandhi), ir beveik niekam negirdėtą Vokietijos žydą Hermaną Kalenbachą (Kallenbach). Ją sukūrė skulptorius Romas Kvintas. Reikėjo nemažai pastangų, kad iškiltų šis paminklas. Ne vienas užsiduos klausimą - kodėl jie čia?
Gandi draugas, tapęs sionistu
M. Kalenbachas gimė 1871 m. Žemaičių Naumiestyje gyvenusių vokiškų žydų šeimoje, ir jaunystėje kelias vasaras praleido Rusnės saloje. Štai ir visas ryšys su lietuviškomis žemėmis. Būdamas 25 metų, jis išvyko pas dėdę į Pietų Afrikos Respubliką, kur nuo 1896 m. padarė labai sėkmingą architekto karjerą.
Mohandas Gandis (vėliau pavadintas Mahatma – Didžiąja Siela) atvyko į Pietų Afriką (PAR) 1893, būdamas 24 metų, ir joje išgyveno 21 metus. Jis buvo keleriais metais vyresnis už Hermaną, bet smarkiai nusileido šiam fiziniu sudėjimu. Hermanas buvo aukštas, labai atletiškas vyras, nuolat treniravęs savo raumenis. Jis buvo vyriškai gražus ir turtingas, tačiau vienišas. Kai jiedu susipažino 1904 m., draugystė palaipsniui tapo tokia neatskiriama, jog H. Kalenbachas suprojektavo nedidelį namą, kuriame juodu 1907 apsigyveno, ir ten drauge praleido dvejus metus. Nors M. Gandis buvo vedęs, tačiau prieš metus, 1906 m., buvo davęs skaistybės įžadą ir savo žmonos nelietė.
M. Kalenbachas, persiėmęs draugo idėjomis, finansiškai rėmė jo veiklą už indų teises PAR, o vėliau, sekdamas vėlyvojo Levo Tolstojaus idėjomis, nukreiptomis prieš Vakarų civilizacijos įtaką, įkūrė vadinamus Tolstojaus namus, kur pagal didžio rusų rašytojo mokymą buvo gyvenama kuo paprasčiau, komunoje ir sąlytyje su žeme.
Kai po Pirmojo pasaulinio karo Europoje prasidėjo išpuoliai prieš žydus, kai Vokietijoje į valdžią atėjo naciai, M. Kalenbachui parūpo jo paties kilmė, ir jis įsijungė į sionistų judėjimą, siekusį grąžinti žydus į jų istorinę tėvynę Palestinoje. Tuomet du draugai kartu jau negyveno. Žydų klausimu jiedu nesutarė. M. Gandis žydų planus grįžti į Palestiną laikė imperializmu ir ragino laukti geros arabų valios. Kaip žinia, sionistai, ruošdami dirvą sugrįžimui, užsiėmė ir karo veiksmais prieš vietinius musulmonus.
Nesutarimas žydų klausimu tarp draugų padidėjo Antrojo pasaulinio karo metais, nes naciai H. Kalenbachui buvo priešai ir žudikai, o su M. Gandžiu nacius siejo bendras priešas Didžioji Britanija. Būdamas jau plačiai žinomas Indijoje, jis tiek pasisakinėjo prieš Indijos dalyvavimą kare prieš nacizmą, kad anglai už ardomąją veiklą 1942 m. jį internavo Aga Chano rūmuose iki karo pabaigos.
Jau po Niurnbergo tribunolo, jau po to, kai buvo atskleistos holokausto baisybės, M. Gandis 1946 m. aiškino, jog žydai patys turėję pulti po nacių peiliu, kad jie turėję masiškai šokti nuo uolų į jūrą, ir savo poelgiu pažadinti pasaulį bei vokiečių tautą.
Vienas iš paminklo Rusnėje rėmėjų yra Geros valios kompensacijos už žydų religinių bendruomenių nekilnojamąjį turtą disponavimo fondas. Turbūt jie rėmė kalenbachiškąją dalį.
M. Kalenbachui nepavyko įgyvendinti savo svajonės persikelti į Palestiną, nes 1945 jis mirė PAR. Kremuoti jo palaikai yra palaidoti viename Izraelio kibucų, o biblioteka perduota Jeruzalės Hebrajų universitetui.
Kovotojas prieš indų ir juodaodžių lygybę
M. Gandis, atvykęs į Pietų Afriką, tapo advokatu, dirbančiu didelėje PAR indų bendruomenėje. Jį įdarbindavo turtingi indai pirkliai, dauguma musulmonai, o jo tikėjimo broliai buvo neturtingi darbininkai induistai. Taip M. Gandžio mąstysenoje visi indai susilydė į vieną tautą, nepaisant religijos ir kastų.
Kartą, kai jaunajam advokatui neleido važiuoti traukiniu pirma klase, nes jis indas, M. Gandis ėmėsi kovos už indų teises. Šiais laikais juodieji PAR veikėjai mėgsta aiškinti ėmę pavyzdį iš M. Gandžio.
Pažiūrėjus į faktus, matosi, jog tai pasakos: Nelsonas Mandela užsiėmė ne neprievartiniu pasipriešinimu, o pačiu tikriausiu terorizmu, už kurį ir buvo nuteistas ir kurio atsisakė išsižadėti kaip metodo net po 25 metų kalinimo.
Dabartinis zulų karalius ir politinis veikėjas Butalezis sako, jog M. Gandis įkvėpęs jį. Tikrovė tokia, jog 1906, kai britai puolė zulų karalystę, M . Gandis viešai ragino britus šaukti karo prievolėn ir indus, padėjo formuoti sanitarinių automobilių vairuotojų dalinį iš indų ir net pats kelis mėnesius tarnavo. Tos patirties jam, matyt, užteko, kad suprastų, jog prieš britų karo mašiną nepakariausi – išeitis yra tik neprievartinė kova.
Juodaodžius M. Gandis vadino kafyrais, ir yra pats komentavęs, ką tai reiškia, kalbėdamas apie neliečiamųjų kastos pavadinimą Bengalijoje: „Jei „kafyras“ yra gėdos žodis, tai kiek labiau įžeidus yra „čandal“. Labiausiai jis piktinosi, jog indai nustumti iki „kafyrų lygio, kurių vienintelis siekis prisirinkti karvių žmonai nusipirkti, o tada nuogam ir tingiai leisti gyvenimą“. Už šio nepagarbaus žodžio vartojimą nuo 1975 m. Pietų Afrikoje baudžiama pagal įstatymą.
Žeminantį požiūrį į juodaodžius M. Gandis puoselėjo gyvenimo su H. Kalenbachu metu: „Ar mes vagys, ar plėšikai, kad net kafyras policininkas gali mus užkabinėti ir sulaikyti?..“ (1907); „Jei registracija taps privaloma, neliks skirtumų tarp indų ir kafyrų“ (1907); „nusivylęs stebėjau, kad kai kurie indai sutiko miegoti viename kambaryje su kafyrais“ (1909).
Dėl tokios M. Gandžio pozicijos juodaodžių klausimu jo skulptūros PAR patiria vandalizmo aktų. Tikėkimės, kad Rusnėje stovinčių draugų niekas nelaistys baltais dažais. Greičiau ten galima sulaukti vaivorykštinių homoseksualų bendruomenės vėliavų.
Viršutiniai rūmai ir Apatiniai rūmai
M. Gandžio seksualinis gyvenimas buvo paženklintas traumos, kurią jis patyrė būdamas 16 metų. Tada jau vedęs, jis budėjo prie mirštančio tėvo, kai jį apėmė nevaldomas geismas. Atsitraukęs nuo mirties patalo, jis nuėjo pas savo nėščią žmoną. Kol tenkino savo aistrą, tėvas mirė. Po kelių mėnesių gimęs kūdikis mirė už kelių dienų, ir M. Gandis tai suvokė kaip bausmę. Vėliau jis smerkė save, gėdinosi geismo tėvo mirties valandą.
Po to jis susilaukė keturių sūnų. Mėnesis prabėgo nuo pirmojo gimimo, ir jis išvyko už „juodųjų vandenų“ į Londoną, induistų vienuolio akivaizdoje prisiekęs motinai laikytis skaistybės, nevartoti alkoholio ir būti vegetaru. Tik su šia sąlyga mama jį palaimino.
Į Pietų Afriką jis pervažiavo su šeima, bet 1906 m. atsisakė lytinių santykių. Antrojo pasaulinio karo metais buvo sugalvojęs savo tvirtybės išbandymą ir eidavo miegoti nuogas su jaunomis mergaitėmis. Už tai jį smerkė net toks artimas bendražygis kaip būsimas pirmasis Indijos ministras pirmininkas Džavacharlaras Neru.
H. Kalenbachas niekada šeimos nesukūrė, bet giminaičiai išsaugojo jo palikimą, kuriame buvo dviejų draugų laiškai. 2012 Indijos vyriausybė už didelius pinigus nupirko Gandžio – Kalenbacho archyvą, kad šis nepatektų į Sothby aukcioną. Yra nuomonių, kad taip bandyta paslėpti M. Gandžio biseksualumą, nes ši detalė indams netinka prie kanonizuoto ir sudievinto jų nepriklausomybės lyderio įvaizdžio.
Iš nupirkto archyvo buvo eksponuoti vos keli laiškai. Indijos archyvas sako, jog neskelbtuose laiškuose nieko nėra, bet esą neįmanoma visų paviešinti.
Buvęs „New York Times“ redaktorius, Pulicerio premijos laureatas Džozefas Lelyveldas parašė M. Gandžio biografiją, kur cituoja labai dviprasmiškas vietas iš draugų susirašinėjimo. M. Gandis atvirauja: „Tu visiškai užvaldei mano kūną. Tai absoliuti vergovė“. Būdamas toli nuo draugo, rašo jam: „Tavo nuotrauka (tik ji) stovi ant židinio atbrailos mano miegamajame. Židinys yra tiesiai priešais mano lovą.“
Meniškiausios vietos, mano nuomone, yra 1912m. rašytame laiške, kur H. Kalenbachas kreipiasi į M. Gandį: „Mano brangūs Apatiniai rūmai“ (Lower House), o pasirašo – „su meile, nuodėmingai tavo Viršutiniai rūmai“ (Upper House)...
Visoms tautoms reikia didvyrių ir idealų, į kuriuos remiasi, kurdamos savo mitus. Mes matome Vytauto didybę, bet ne jos išdavystes, Mindaugo vienijančią jėgą, o ne susidorojimus su kitaminčiais. Kiekvienoje sriuboje galima rasti šapelį, bet verčiau juos išsigraibyti. Antraip prancūzai neturėtų savo beprotiškai žiaurios Revoliucijos, anglai – karaliaus žudiko Kromvelio, amerikiečiai – vergvaldžio Vašingtono. Praeitis įsisąmoninama per paveikslus ir mitus, be kurių žmogaus sąmonė negali apsieiti jau tūkstančius metų.
Įvairūs požiūrio kampai į paminklą Rusnėje turi neįžeidinėdami rodyti, kad lietuviai moka matyti pasaulį kaip daugiabriaunį ir nesibaigiantį ties Nemuno žiotimis.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.