19 a. Didžioji Britanija buvo prieš šauktinių kariuomenę, nes viešajai nuomonei tai atrodė per daug militaristiška. Šiandien mums kiek juokingas nenoras atrodyti karingais, kuris netrukdė britams valdyti ir rinkti duoklę iš savo begalinių kolonijų, kuriose niekada nenusileisdavo saulė.
Didžioji Britanija pirmiau įsitraukė į Pirmą pasaulinį karą 1914 m., o tik po dviejų nesėkmingų kariavimo metų įsivedė visuotinį šaukimą. Po karo jis buvo panaikintas 1919 m.
Tačiau kai vėl virš Europos susitelkė karo debesys, britai klaidos nebekartojo ir jau 1939 m. pradžioje paskelbė visuotinį šaukimą 20-21 metų vyrams į šešių mėnesių tarnybą. Kai 1939 m. rugsėjį prasidėjo karas Lenkijoje, amžiaus ribos buvo praplėstos iki 23 metų, o vėliau į kariuomenę šaukė 18-41 metų vyrus. Iš anksto pasirengę, jie vieni sugebėjo atsilaikyti prieš Vokietiją ir 1940 liepą-spalį laimėjo Britanijos mūšį.
Jei kariuomenėje trūksta žmonių, ją reikia papildyti. Tai, kas nėra trūkumas ramybės laikotarpiu, virsta grėsme saugumui, kada kyla pavojus. O šiandien Lietuvai yra ne mažesnis pavojus už tą, kurį įžvelgė britai 1938 m. pabaigoje ruošdamiesi priimti šauktinių įstatymą. Ukrainiečiai dar prieš porą metų neįsivaizdavo pavojaus iš brolių rusų, laikė kiaurą sieną, ir dabar turi Donbaso frontą.
Profesionalios kariuomenės pagrindinis trūkumas
Profesionali kariuomenė yra daugeliu aspektų geresnės kokybės už šauktinių. Įprastas šio teiginio pavyzdys yra JAV. Tačiau ji nėra geresnė kariuomenė visais aspektais.
JAV išimčių savo garsenybėms niekada nedarė: jau būdamas rokenrolo žvaigždė, Elvis Preslis atitarnavo kariuomenėje ir po to sėkmingai grįžo į sceną. Besisielojantiems, kad devyni mėnesiai tarnybos Tėvynei gali pakenkti kūrybinei karjerai, priminsiu Andriaus Mamontovo istoriją. Net dveji metai toli nuo namų svetimoje kariuomenėje nesutrukdė jam eiti savo keliu.
Taigi, nepopuliarią dėl karo Vietname privalomą karinę tarnybą per 1968 m. JAV prezidento rinkimus ėmėsi kritikuoti vienas iš kandidatų Ričardas Nixonas, taip užsitikrindamas nenorinčių kariauti bei jų artimųjų balsus. Jam pavyko laimėti nedidele persvara, ir 1973 m. JAV buvo galutinai pereita prie profesionalų kariuomenės. Labiau pasiturintis baltasis jaunimas užsitikrino laisvę nuo prievolės, o samdiniais išėjo daugiausiai neturtingesnių sluoksnių ir dažnai tamsesnės odos spalvos amerikiečiai.
Pamažėl gimsta supratimas, jog JAV visuomenė tolsta nuo Tėvų Kūrėjų priesakų, kuriuos šie grindė kertiniu įsitikinimu, kad visų piliečių individualūs likimai turi būti susieti bendru demokratijos likimu. Barackas Obama teigia, kad „nėra didesnio iššūkio kaip mūsų tautos ir mūsų vertybių gynimas“. Imamasi ir praktinių žingsnių – 2008 m. jis paskelbė šaukimą tarnybai, kuri jaunimui siūlo darbą šalies labui įvairiose programose.
Lietuvos politinio elito ryžtas grįžti prie šaukimo yra daugiau nei atsakas į iškilusią grėsmę. Šaukimo prievolės pagrindas yra bendrystė ir atsidavimas. Yra nuomonė, kad karinė prievolė pažeidžia asmeninio gyvenimo laisvę, tačiau šitos laisvės galima ilgam netekti, jei šalis atsiduria svetimų rankose. Neseniai iš tos būsenos išsivadavome, todėl verta laikinai suvaržyti save vardan to, kad toliau liktume laisvi.
Mūsų civilizacijos pagrindas yra Atėnų demokratija. Nežiūrint gausių mąstytojų, atėniečiams nekildavo ginčų, ar pilietis turi atlikti privalomą karo tarnybą. Per ją piliečiai tiesiogiai dalyvavo politikos vykdyme. Vartotojiška visuomenė linksta ginti savo teisę vartoti, pamiršdama, jog kitą sykį reikia patiems apginti sąlygas, kurios esamą gyvenimo būdą daro įmanomą.
Senovės Romos likimas
Mažindami mokesčius, romėnai ėmė mažiau mokėti legionieriams, braukė jų privilegijas po tarnybos. Vis mažiau piliečių stojo į legionus ir neliko kariuomenės, galinčios apginti imperiją. Rasta pigesnė išeitis – samdyti kaimynines tautas. Armiją užpildė barbarai ir ji nustojo remtis romėniškomis vertybėmis.
Kada visigotai laiku negavo atlyginimo , o jų karalius Alarikas pasijuto per mažai apdovanotas už nuopelnus, 410 m. jie atėjo prie Romos sienų. Pripratusi viską gauti be pastangų miesto prastuomenė, užuot stojusi į gynėjų gretas, atvėrė visigotams vartus. Matyt, kaip ir visi išdavikai, tikėjosi, kad jų asmeniškai užpuolikai nepalies, o Romos likimas jiems nerūpėjo.
Pirmą kartą per 800 metų Roma krito. Įsiveržę pro atvirus vartus visigotai taip nusiaubė miestą, kad jis nebeatsigavo ir ėmė nykti. Tai buvo vakarinės imperijos dalies pabaiga, o kartu ir išdavikiškos prastuomenės linksmybių pabaiga. Iš kadaise milijoninės sostinės per kelis amžius Roma virto miesteliu su 30 000 gyventojų.
Kitaip likimas susiklostė rytinei imperijos daliai. 378 m. Adrianopolio (dab. vakarų Turkija) mūšyje romėnus sutriuškino gotai. Žuvo imperatorius Flavijus Julijus Valensas ir du trečdaliai rytų kariuomenės. Po to imperatorius Teodosijus atsigręžė į kariuomenę ir ėmėsi ją stiprinti. Vos per šešerius metus jis jau turėjo pakankamai lėšų samdyti 40 000 germanų raitelių. Rytų Romos imperija atsilaikė per negandas ir gyvavo dar tūstantį metų.
Ar esame verti pilietiškos valstybės
Grąžintas dalinis šaukimas Lietuvoje akivaizdžiai parodys, kokia yra Lietuvos perspektyva – kaip vakarų ar kaip rytų Romos. Iššūkiai kyla keliuose lygmenyse.
Visų pirma, paaiškės, kiek turime nelaikančių šlapimo ir kiek jų užtarytojų, kurie karinę tarnybą įsivaizduoja tik kaip beprasmišką lovos paklojimą be raukšlių.
Trečia, paaiškės, ar mūsų valdžia pagaliau mokosi atidžiau pažvelgti į kiekvieną žmogų, ar mes liekame sąrašo eilutėmis, kurių likimai mažiausiai rūpi tiems, kurie gali juos lemti. Bus akivaizdu, ar šaukiama pagal visuomenei priimtinus ir suprantamus kriterijus, ar piliečiai tėra statistiniai vienetai valdžios ataskaitose sau.
O patys piliečiai labiau susivienys pagal priklausymą valstybei, o ne pagal tautiškumą ar pajamų lygį. Apsivilkus uniformą, asmeninė sąskaita banke asmeninės vertės nebelemia. Žmogus matuojamas jo savybėmis, ne tokiais išoriniais atributais, kaip automobilis ar rūbai.
Prieš keliolika metų, kai turėjome šauktinius, esu pastebėjęs Šalčininkų rajone, kaip pasikeičia vietiniai vyrai, grįžę iš tarnybos Lietuvos kariuomenėje: jiems išnyksta ne tik kalbos barjeras, – jie mato savo kraštą kaip Lietuvos dalį ir didžiuojasi savo kariuomene, kurioje tarnavo.
Be to, per šauktinius kariuomenė tampa artimesnė, nes ji iš vien profesionalios srities virsta visuomenės dalimi, kurią toji visuomenė per savo atstovus šauktinius gali stebėti ir vertinti iš vidaus.
Gyvendami per amžius kryžkelėje, išlikome tik todėl, kad turime ne bejėgį nuolankų avies kaklą, o aštrius dantis. Be jų liktume vien malonės laukianti auka, viliojanti kaip lengvas grobis ir neverta kitų pagalbos. Su apsimetusiais plokščiapadžiais vyrais šalis toli nenubėgs. Už mus draugai kausis iš širdies tik tada, kai gerbs mūsų matomą ryžtą ir pastangas.