1945 m. gegužės 6 d. vakarą Jungtinių pajėgų vadas amerikiečių generolas Dwightas Eisenhoweris paskelbė ultimatumą, jog vokiečiai privalo nedelsdami besąlygiškai kapituliuoti, antraip po dviejų dienų bus atnaujinti masiniai vokiečių pozicijų ir miestų bombardavimai. Vokiečių generolas Alfredas Jodlis pranešė apie ultimatumą admirolui Karlui Donitzui, kuris, pagal balandžio 30-ąją nusižudžiusio Hitlerio testamentą, buvo valstybės vadovas.
K. Donitzas įgaliojo A. Jodlį pasirašyti kapituliacijos aktą, ir tai įvyko Prancūzijos mieste Reimse pirmosiomis gegužės 7 d. valandomis – 2 val. 41 min. Iš sovietų pusės pasirašė generolas Ivanas Susloparovas, komandiruotas prie Sąjungininkų pajėgų štabo. Kapituliacija turėjo įsigalioti gegužės 8 d. 23 val. 01 min.
Pakartotina kapituliacija
Stalinas buvo nepatenkintas, kad ne tie asmenys pasirašė, kad ne Berlyne pasirašė, ir pareikalavo naujos ceremonijos. Winstonas Churchillis ironiškai pastebėjo, jog pasirašė vieną aktą dėl vokiečių, o dabar pasirašys kitą dėl rusų.
Antram pasirašymui Karlhorste prie Berlyno buvo atsiųstas Stalino favoritas maršalas Grigorijus Žukovas. Kad nedirgintų jautrių rusų, vietoj D. Eisenhowerio, kuris savo pareigomis buvo aukščiau už G. Žukovą, pasirašė jo pavaduotojas britas jungtinių pajėgų aviacijos maršalas Artūras Tedderis.
Rusai nesutiko, kad būtų daugiau nei trys nugalėtojų parašai, įskaitant G. Žukovo. Generolas de Gaulleis reikalavo, kad pasirašytų ir prancūzai. Taigi, jau keturi parašai. Visą vakarą vyko derinimai ir perspausdinimai. Pagaliau nutarta, kad amerikiečių ir britų atstovai pasirašys tik kaip liudininkai. Iš vokiečių pusės pasirašė K. Donitzo įgaliotas feldmaršalas Wilhelmas Keitelis.
Dokumentas buvo realiai pasirašytas 22 val. 43 min., kada Maskvoje jau buvo gegužės 9-osios 00 val. 43 min. Pagal tekstą, kapituliacija įsigaliojo beveik tuoj pat, gegužės 8 d. 23 val. – lygiai kaip numatyta ir pirmajame kapituliacijos akte, pasirašytame Reimse. Todėl Vakarai, remdamasi abiem kapituliacijos aktais, ir mini gegužės 8 d. kaip Pergalės Europoje dieną.
Stalinas nuo pat pradžių nusprendė atsidalinti tą pergalę, atsiriboti nuo savo sąjungininkų ir gegužės 9 d. rytą paskelbė įsakymą dėl pergalės saliuto Maskvoje, kuriame pranešė, kad besąlygiškos kapituliacijos aktas buvo pasirašytas gegužės 8 d. Berlyne, tačiau čia pat įsakyme Pergalės diena pavadino gegužės 9-ąją.
Netekčių bedugnė, į kurią Rusija bijo pažvelgti
Net pirmas apvalus gegužės 9 d. jubiliejus 1955-aisiais buvo paminėtas be paradų. Dar buvo per daug liudininkų, mačiusių šios pergalės kainą. Pasak Stalino, žuvo 7 mln. žmonių. Kol jis buvo gyvas, niekas neginčijo, nors skaičius visai iš lubų trauktas.
Prie Michailo Gorbačiovo skaičius buvo padidintas iki 27 mln. O šių metų vasarį per klausymus Rusijos Dūmoje „Patriotinis Rusijos piliečių auklėjimas. Nemirtingasis pulkas?“ buvo pateikti pribloškiantys duomenys iš išslaptintų TSRS Plano komiteto archyvų, jog per karą žuvo 42 milijonai.
Dūmoje kariuomenės nuostolius bandyta tradiciškai mažinti iki 19,4 mln. Istorikas Borisas Sokolovas patvirtina bendrus duomenis, išskirdamas, jog šį skaičių sudaro 14 mln. civilių aukų ir beveik 27 mln. kariškių. Palyginimui, Rytų fronte žuvo 2,7 mln. vokiečių karių.
Dūmoje vasarį paskelbtame pranešime bandyta mažinti armijos nuostolių skaičių iki 19,4 mln. Per paskutinį oficialų bandymą skaičiuoti karo aukas 1993-iaisiais, jau prie Boriso Jelcino, istorikai sako patyrę didelį spaudimą pateikti tokius kariuomenės praradimus, kad jie būtų kuo artimesni vokiečių nuostoliams. Tada buvo paskelbta, jog žuvo 8,6 mln. sovietų karių.
Vokietija iš viso per karą neteko 7,4 mln. gyventojų, iš jų – 4,3 mln. kariškių visuose frontuose. O dėl karo pradžios šios valstybės susitarė drauge, 1939 m. rugpjūčio 23 d., pasirašydamos slaptuosius protokolus, ir pirmą karo etapą iki 1941 m. birželio 22 d. praėję kaip sąjungininkės.
Dabartinė Kremliaus valdžia toliau pučia Pergalės dienos pompastiką, po kariniais paradais ir Georgijaus juostelėmis slėpdama siaubingą tiesą, kad milijonai piliečių buvo suvartoti kaip patrankų mėsa. Jų gyvybėmis buvo užkamšytas TSRS vadovybės nesugebėjimas kariauti. Vladimiras Putinas to viešai pripažinti negali, nes griūtų jo mitas apie vadą, kuris privalomas Rusijos valdžios viršūnėje.
Istorinė tiesa yra pavojinga dabartiniam režimui, vaizduojančiam ne mažesnį atsiribojimą nuo Vakarų, kaip ir 1945 m. gegužę, ir žvanginančiam ginklais ne prasčiau, kaip per Šaltąjį karą. Tačiau pagrindas pūstis yra labai netvirtas, nes jis padarytas iš melo, kuris nesulaikomai lenda į paviršių, ir kada nors Rusija išgirs tų 42 mln. aukų klausimą – kodėl?
Tik tada, ieškodami atsakymo, jie pradės atsisveikinti su imperine praeitimi. Bet niekas nežino, kada Rusija kaip valstybė subręs tiek, kad galėtų pažvelgti į 42 mln. netekčių prarają, nes tik jos dugne rastų skaudų ir aiškų atsakymą apie savo klystkelius, kuriuose praleido beveik visą 20 amžių.