R. Bogdanas. Šaunioji septyniukė, Žaliojo tilto balvonų sargai

Jei ministras paskelbia įsakymą, tai šis teisės aktas yra viršesnis už kitų jam pavaldžių institucijų nutarimus. Kultūros ministras Šarūnas Birutis pasirašė įsakymą dėl sovietinės simbolikos, kuris deda kryžių ant visokių balvonų ir kūjų su pjautuvais. Tada išsigando savo drąsos ir ėmė šauktis vertintojų.

Kultūros paveldo centras panaikino Žaliojo tilto stovyklų teisinę apsaugą. Centro išvados buvo prašiusi Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba. Gavusi išvadą, taryba susirinko. Nuotraukoje iš posėdžio jei atrodo kaip Makedonijos karaliai, susėdę pietauti. Mat šie turėjo madą valgyti veidu į sieną, nugara į pavaldinius. 

Nors ne karaliai anei karalienės, ir ne hepeningų kūrėjai, tarybos nariai sutūpė aplink stalą, atgręžę nugaras salei, iš kurios visuomenės atstovai dėstė savo argumentus dėl stovylų likimo. Iš vienos pusės, pikta, kai susirūpinusiems žmonėms atgręžtos nugaros skelbia: „Ne jūsų reikalas“. Tai nuotrauka ne iš pilietinės visuomenės, o iš demokratinio centralizmo laikų, kada komunistų partijos komitetas viską žinojo geriausiai. Nieko keisto, kad taip akivaizdžiai aktyvią visuomenę niekinanti taryba nusilenkė tos partijos potvarkiu nulietiems stabams. 

Šitai sargų septyniukei tiesiog trūksta ir pilietiškumo, ir atjautos. Per kelis šimtus metrų nuo jų ginamo objekto ant KGB rūmų iškaltos jų rūsyje sušaudytų ir nukankintų pavardės. Mirties datos – tos pačios, kaip ginamų skulptūrų kūrimo metai.

Ramūnas Bogdanas

Vienintelis tarybos pirmininkas Romas Pakalnis sėdi šonu į salę. Vienintelis Romas Pakalnis supranta, kad tos skulptūros yra ne paveldas, o prievartautojo paliktas ženklas Vilniuje, liudijantis jam teisę sugrįžti ir apginti mus nuo mūsų pačių.

Iš kitos pusės, salės vaizdelis gana juokingas, nes nusigręžę paveldo žinovai atrodo lyg stručiai, sukišę galvas į smėlį. Visa jų drąsa kyla iš žinojimo, kad jų kadencija baigiasi už kelių mėnesių, ir jie toliau lyg niekur nieko dirbs savo darbus. Romas Pakalnis atsistatydino, palikęs juos vienus didžiuotis savo drąsa, kuri gimsta smėlyje panardintos galvos tamsoje. 

Išties, kartais likimas duoda rinktis sprendimą, kuris nepareikalauja didelių pastangų, bet kuris vienaip ar kitaip nuspalvina viso gyvenimo pėdsaką. Kadangi tikiu, jog dar egzistuoja tokie dalykai, kaip gėda ir kaip garbė, išvardiju jums tarybos septyniukę abėcėlės tvarka:

Vincas Brezgys
Marija Drėmaitė
Nijolė Kazakevičiūtė
Dalia Klajumienė
Gintautas Rackevičius
Gintautas Sliesoriūnas
Nijolė Tumėnienė

Tai Žaliojo tilto balvonų sargai. 

Keturi tilto kampai – keturios stalinistinės santvarkos atramos: išbuožinti valstiečiai, suvaryti į kolūkius, studentai plaunamomis smegenimis, darbininkai, plušantys valstybės galios labui ir visą šį rojų saugantys kareiviai. 

Žmonės be vertybinių gairių turi polinkį pasiklysti profesionalume ir apsiskaityme. Mano nuomone, šitai sargų septyniukei tiesiog trūksta ir pilietiškumo, ir atjautos. Per kelis šimtus metrų nuo jų ginamo objekto ant KGB rūmų iškaltos jų rūsyje sušaudytų ir nukankintų pavardės. Mirties datos – tos pačios, kaip ginamų skulptūrų kūrimo metai. Ar išprievartauta moteris turėtų laikyti namie pakabintą prievartautojo atvaizdą, nes tai yra jos gyvenimo istorijos dalis?

Buvo toks garsus amerikiečių vesternas „Šaunioji septyniukė“, pastatytas 1960 m. Jį įkvėpė Akiros Kurosavos filmas „Septyni samurajai“, pastatytas 1954 m. Po to pasirodė dar kelios šio siužeto variacijos. 

Matyt, kažkur uždaroje peržiūroje jį matė mūsų Vytautas Žalakevičius, nes jo „Niekas nenorėjo mirti“, pasirodęs 1965 m., yra variacija ta pačia tema: kaip šaunuolių būrys apgina pasipriešinti blogiui nepajėgiančius kaimiečius. Kadangi filmas kurtas prie sovietų, tai viskas taip sudėliota ideologiškai, jog blogis yra Tėvynę ginantys Lietuvos partizanai, o gėris – okupantų tarnai. Kova už Nepriklausomybę meistriškai pateikta kaip pilietinis karas. 

Tai seniai pamėgtas aiškinimas, kurį dabar girdime iš Kremliaus komentatorių lūpų: esą Ukrainoje vyksta pilietinis karas. Ir apie mus taip aiškino 1991 sausį, kad šaudome vieni į kitus. Savo vienybe atlaikėme sunkiausią išbandymą ir tapome laisvi.

Negali sakyti, kad visi kaip vienas buvo už laisvę. Tiesiog laisvės balsas buvo toks stiprus, kad priešams tada nebeliko kur pasireikšti, o bailiai liko krūmuose. Jie išlindo vėliau, kai paaiškėjo, kieno viršus. Dalis jų po visko susivyniojo į trispalves ir virto patriotais. Lietuvos valdyme dalyvauja daugybė žmonių, kuriems nepriklausomybė tėra padiktuota sąlyga, o ne mūsų pergalės vainikas, kurį turime nuolat puoselėti.

Kartais tokie žmonės susijaudinę padaro per staigų judesį, ir pro prasiskyrusią trispalvės klostę pasimato sudžiūvusi savo slėptuvėje, bet dar krutanti esmė. Ji labai gyvybinga, toji pavergtojo ir prisitaikėlio esmė. Kai kurie ją nešiojasi jau ketvirtį amžiaus, į jaunesniuosius ji neskausmingai perteka visokiausiais baimių, pasipūtimo, nuoskaudų ar kitokiais kanalais. Tuos kanalus atidaro bejėgiškumas gyventi dabar ir į ateitį. Tada praeityje ieškoma ramentų. 

Atmintyje tie simboliai išsilaikę geriau, negu tikrovėje, kur sulaukė avarinės būklės. Ne kas kitas, o Rusijos ambasada pasiruošusi finansuoti stabų restauravimą. Ne kur kitur, o Karaliaučiuje paišomi grasinimai neliesti jų pastatytų stovylų – ir tikrai ne iš meilės paveldui.

Mūsų išvardytai septyniukei ir Rusijos pageidavimui išsaugoti simbolinius okupanto ženklus ant tilto pritaria bent du kandidatai į Vilniaus merus: Artūras Zuokas su rubikoniniu šleifu ir Gintautas Paluckas su raudonu gvazdiku atlape. Kiek dar metų reikės, kad gyva žaluma pakeistų surūdijusią praeitį?