Skrybėlės nešiojimas – toks pat asmeninis reikalas kaip seksas su tos pačios lyties asmeniu. Kartais galima patirti šiokių tokių nepatogumų, kai teatro drabužinėje nėra lentynos skrybėlėms. Bet dėl to niekas nesipiktina ir piketų nerengia. Galima prisitaikyti, galima laukti dėmesio skrybėlėms kitą kartą remontuojant fojė ar eiti į teatrą vienplaukiam.
Gėjai elgiasi kitaip – jie traukia į gatves ir visiems rodo, kokie lytiniai santykiai jiems patinka. Jie nori, kad jų asmeninis reikalas taptų visuomeninis. Būdami kitokie negu heteroseksualai, jie nori būti laikomi tokiais pačiais. Deja, blondinas netaps brunetu, net jei visi tvirtins, kad jis juodaplaukis.
Tinkamiausias kelias – pripažinti ne tik spalvų, galvos apdangalų, bet ir žmonių santykių įvairovę. Tačiau pripažinimas nereiškia bet kurio santykio pavertimo visuomenės institucija. Čia ir yra esmė. Skirtingų dalykų dirbtinai po vienu stogu nesukiši, nes jie tarpusavyje nederės ir griaus patį stogą. Homoseksualų porų sulyginimas su heteroseksualiomis šeimomis turėtų būtent tokį destrukcinį poveikį, nes ištirptų šiai institucijai būdingos ribos. O noras jas ištirpinti, nepaisant priešinimosi, turėtų būti vertinamas kaip kėsinimasis į heteroseksualų teises. Nebent juos prieš tai reikėtų pripažinti neturinčiais teisės į savo skrybėlę.
Spaudimas atsiranda tada, kai yra pasipriešinimas. Ir XXI a. pakanka manančiųjų, kad homoseksualumas – evoliucijos klaida, nes dingęs noras santykiauti su priešingos lyties atstovu rodo išnykusį gyvybės pratęsimo instinktą, kuris yra gyvybės žemėje šerdis. Todėl dalis oponentų nuoširdžiai nesupranta, kodėl klaidas reikia įteisinti, lyg nepakaktų būti pakantiems. Galbūt tas nuoširdumas yra tikras bent jau tų, kurie mylisi vien siekdami apvaisinimo. Didelei daliai žmonijos tiek sekso neužtenka. Daugelis seksą supranta kaip malonumą ir kaip fizinę santykių išraišką. Be to, homoseksualumas aptinkamas ne tik tarp žmonių. Net paukščiai tuo užsiima.
Mylėkitės, bet nekariaukite
Tarp artimiausių žmogaus giminaičių primatų yra Zairo džiunglių bonobas, arba mažoji šimpanzė, nors ji sveria 30–40 kg, o jos kūno proporcijos panašesnės į žmogaus protėvio nei į šimpanzės. 98 proc. mūsų genų sutampa su bonobo. Tai toks artumas kaip tarp lapės ir šuns.
„Make love, not war “, – nusprendė bonobai dar prieš hipius. Pastebėta, kad sekso audras tarp mažųjų šimpanzių sukelia dirgikliai, kurie vienu metu veikia ne vieną beždžionę. Kai visos pamato vaisiais apkibusį medį, kyla konflikto grėsmė. Taigi bonobai užsiima seksu, o tada draugiškai valgo. Tą patį daro dvi beždžionės, kai joms pasiūlomas abiem įdomus žaislas: iš pradžių – seksas, o tada – draugiškas pasidalijimas. Ir jokio skirtumo, ar jos vienos lyties, ar skirtingų, ar jos bendraamžės, ar tai jaunos beždžionės seksas su subrendusia. Nors jų suartėjimas vidutiniškai tetrunka 13 sek., jos išmano oralinį seksą, masturbavimąsi, bučinius įkišant liežuvį. Patinų ar patelių poros mėgaujasi pasikabinusios ant šakos ir besitrindamos lyties organais.
Mes dalį savo konfliktų galime išspręsti kalba, o geras seksas tarp partnerių mažina kivirčų tikimybę šeimose. Bonobai taikų bendradarbiavimą bendruomenėje randa per seksą. Bendradarbiavimas kaip išlikimo sąlyga visais laikais buvo reikalinga ne tik beždžionėms, bet ir žmonių bendruomenei.
Antikos pederastai
Dabartinės europietiškos civilizacijos pamatai buvo sudėti senovės Graikijoje, kur gimė Atėnų demokratija, o vėliau ji buvo vystoma senovės Romoje. Todėl pravartu pažvelgti, kaip homoseksualumas reiškėsi tose visuomenėse.
Graikai neturėjo tokio supratimo apie homoseksualumą, kokį turime mes. Beveik nieko nežinome apie lesbietes, nors pats žodis kilo nuo graikų Lesbo salos, kur VII a. pr. Kr. gyveno moteris mylėjusi poetė Sapfo. Graikų visuomenė buvo valdoma vyrų (moterų įtaka, matyt, reiškėsi patarimais vyrams namuose), tik jie turėjo balso teisę. Nors itin smalsi ir kūrybiška graikų mintis nagrinėjo pasaulio sąrangos klausimus, kūrė geometriją, fiziką, davė Europos gydytojų tėvą Hipokratą ir istorikų tėvą Herodotą, homoseksualiems santykiams jie skyrė labai mažai dėmesio. Turbūt ne daugiau, nei aš skiriu savo skrybėlei. Taip yra todėl, kad tie santykiai vienoje srityje buvo apibrėžti, o kitoje palikti asmeninio gyvenimo sričiai. Dėkui klasikinės filologijos dėstytojui Pauliui Garbačiauskui, nurodžiusiam Kalifornijos universitete išleistą knygą, kurioje surinkta viskas, ką graikai ir romėnai pasakė apie homoseksualumą visuose savo raštuose nuo komedijų iki teisynų ir piešiniais ant vazų. Ta knyga turi 530 puslapių, ir tai yra aguonos grūdelis milžiniškame antikos palikimo aruode. Nei graikams, nei romėnams ši tema nebuvo verta didesnių apmąstymų.
Graikijoje homoseksualūs santykiai buvo apibrėžti dviem terminais: erastes (liet. „mylintis“) ir eromenos (liet. „mylimas“).Erastes buvo vyresnis, suaugęs ir aktyvus, o eromenos – pasyvus jaunuolis, kurį erastes įvesdavo į vyrų bendriją, kitaip sakant, padėdavo jam iš vaiko tapti vyru ir piliečiu. Vazose vaizduojami vyrai, besigrožintys jaunuolio lytimi ar laikantys varpą tarp jaunuolio šlaunų.
Tai nebuvo vien seksualiniai santykiai, o tarsi būsimų piliečių mokymo dalis, ir partnerį rinkdavosi abi pusės – jaunasis eromenos irgi buvo laisvas atsisakyti jam nepatikusio erastes ir pasirinkti kitą. Žodis pederastija sudarytas iš senovės graikų žodžių pais (kilm. paidos, liet. „vaikas, berniukas, paauglys“) ir erastes. Graikijoje homoseksualūs santykiai buvo artimi pedagoginiai santykiai tarp vyro, paprastai dar nevedusio, ir laisvo gimusio berniuko, o Romoje įprastesnis buvo ryšys tarp suaugusio piliečio ir jauno vergo. Respublikos laikais, kai romėnai kūrė savo tapatybę ir kildino save iš Trojos karo didvyrio Enėjo, labai populiarūs buvo graikų vergai. Platono „Puotoje“ Aristofanas išdėsto tris erotinius variantus: moteris ir vyras, moteris ir moteris, vyras ir berniukas.
Įprasta manyti, kad Spartoje vyravo meilė tarp vyrų, tačiau Ksenofontas rašo stebėdamasis, kad spartiečiai draudžia vilioti paauglius, nors kituose poliuose (miestuose) tai norma. Plutarchas mini, kad Spartoje klesti ir vyrų, ir moterų homoseksualūs santykiai. Prieštaringi vertinimai atsirado dėl to, kad Spartoje seksas buvo labiau privatus dalykas, o Atėnuose jis plito ir tokiose socialinėse vietose kaip privačios imtynių salės. Tačiau ir Atėnuose homoseksualūs ryšiai nebuvo nė iš tolo gretinami su šeimos institucija. Iš eromenos buvo išaugama, ir tada šeima kuriama su moterimi.
Antikiniame pasaulyje aktyvūs vyro santykiai su jaunuoliais buvo norma. Kas kita buvo pasyvieji vyrai. Komiškų eilių autorius Novijus rašo apie vyrus, kurie depiliuoja užpakalius, kad būtų švelnesni. Romoje uždarbiaudavo ir aktyvūs prostitutai. Ir graikai, ir romėnai turėjo terminą kinaidos (gr.) / cinaedus (lot.) apibūdinti seksualiai pasyviems vyrams piliečiams, kaip vertybių griovėjams. Šis graikų kalbos žodis iš pradžių reiškė šokėją, kuris judindavo užpakalį šokdamas su būgneliu rankose. Tai vyro, negyvenančio pagal vyriškumo standartus, įvaizdis, ir jis apima ne tik seksualinį gyvenimą, bet ir manieras bei elgesį. Antikinei vyro sampratai kinaidos / cinaedus buvo negatyvi atsvara, išryškinanti teigiamą kiekvieno piliečio siekiamybę būti vyru.
Kinaidai žymėjo neįvykusį pasyvaus berniuko tapsmą aktyviu vyru. Romos pretoriaus ediktas neleido magistrate atstovauti kitiems asmenims ir moterims, ir „moteriškai davusiems savo kūną“ (ir dar kelioms kategorijoms). Ši nuostata negaliojo išprievartautiems vyrams. Tačiau ir besielgiantieji kaip moterys išsaugodavo savo kaip piliečio teisę balsuoti (moterys jos neturėjo). Romėnai tuos, kurie neišsivystydavo iki vir (vyro) sampratos ir likdavo tarsi seksualiniai invalidai, šiuo įstatymu paversdavo socialiniais invalidais.
Romėnams homoseksualūs santykiai daugiau rūpėjo vėlyvuoju respublikos laikotarpiu. Vėliau, imperijos laikais, romėniška mintis dėmesį nukreipė į galios, turtų ir valdžios poveikį moralumui. Seksas liko privatus reikalas, kaip pietų meniu. Jo ribojimai iš principo niekada nesiskyrė nuo kulinarinių ribojimų. Romėnai valgė jautieną ir peles, bet tik tam skirtose vietose, ne šventyklose.
Juvenalis pasakoja, kad jo laikais pasikasyti galvą vienu pirštu Romoje buvo ženklas apie homoseksualius norus. Pilietis vienodai smagiai įsiskverbdavo į moterį ir vyrą, tačiau jam nederėjo atlikti moters vaidmens. Jis mėgavosi saldžiomis berniukų burnomis, tačiau piliečiui nederėjo kitam daryti oralinio sekso burna, kuria gali būti sakomos kalbos senate. Panašūs buvo aprangos kodo reikalavimai: imperatorius Tiberijus draudė piliečiams nešioti tokius šilkus, kokiais rengdavo berniukus vergus. Visus ribojimus jungia viena ašis – seksualumo klausimai negalėjo būti verčiami viešo gyvenimo dalimi.
Imperatorius Neronas, kurio elgesio ypatumai yra prasidėjusio Romos saulėlydžio išraiška, laužė nusistovėjusią tvarką. Naktimis su būriu palydovų jis mėgdavo siausti Romos gatvėse, mušdavo ir prievartaudavo tiek moteris, tiek vyrus. Vienas jo „žygių“ buvo „vedybos“ su numylėtu vergu Pitagoru, arba Sparu. Tai, kas buvo privati sritis, Neronas demonstratyviai leido sau versti šeimos institucija. Galop neapsikentę romėnai jį pribaigė.
Nežabotų ištvirkėlių būta visais laikais, ir ne tik tarp valdovų. Seneka aprašo turtingą romėną Hostijų Kvadrą, kuris įsirengė laužytų veidrodžių kambarį, kad vyrų organai, įsiskverbiantys į visas jo angas, atrodytų didesni.
Karių poros
Senųjų Tėbų klestėjimo laikais elitinį jų kariuomenės dalinį sudarė 300 vyrų. Tai buvo 150 porų erastes su eromanos. Jie buvo be galo narsūs ir laimėjo ne vieną mūšį. Jų drąsą stiprino homoseksualus ryšys su greta kovojančiu mylimuoju: verčiau garbingai žūti, negu pasirodyti nevertam jo akyse. Šį dalinį IV a. pr. Kr. įveikė karaliaus Pilypo II Makedoniečio (Aleksandro Didžiojo tėvo) kariuomenė. Plutarchas rašo, jog karalius, stovėdamas mūšio lauke prie žuvusių tėbiečių kūnų, pagarbiai taręs: „Tepražūva kiekvienas, kas manys, kad šie vyrai darė ar išgyveno ką nors nederama.“
Sekstas Empirikas mini, kad vyrų sanguliavimas tarp germanų nėra gėdingas. Karingiausiais ir stipriausiais germanų kariais daugelis klasikos autorių vadina herulių gentį. Apie juos vyskupas Prokopijus sako, kad jie sanguliauja vyras su vyru. Įdomu, kad herulių teritorijoje esą gyvenusios legendinės mergelės amazonės – užuomina į lesbietišką bendruomenę. Jonas Basanavičius herulius siejo su geruliais ir iš jų kildino baltus.
Homoseksualūs ryšiai nebuvo svetimi ir germanų kaimynams keltams. Aristotelis savaip paaiškino, kodėl keltai taip gerbia simbiotes (liet. „vyrų porelė“, plg. simbiozė). Anot jo, keltus valdo karo dievas Arėjas, susijungęs su meilės deive Afrodite. Šiaurės germanai vikingai savo kalboje turėjo žodžių homoseksualiems santykiams nusakyti, bet nei užrašuose apie juos, nei jų sagose nėra jokių užuominų apie bendrą homoseksualių porų gyvenimą. Pastebimi karių seksualiniai santykiai tais laikais, kada kruvinos kovos buvo labai dažnos, primena pastangas neigiamų emocijų antplūdį žudant priešus atsverti teigiamomis – apsikabinant su bendražygiu. Galbūt tai labai didelis harmonijos atkūrimo poreikis, nes tą patį daro šimpanzės po peštynių.
Romėnų istorikas Tacitas esą rašo apie vieną germanų gentį, kuri homoseksualus baudusi mirtimi. Taip dabar dėsto šiuolaikiniai seksualinių mažumų gynėjai – šį pavyzdį naudoja primityvios žiaurios visuomenės elgesiui parodyti. Tačiau Tacitas rašo taip: uždėję ant galvos vytelių krepšį, jie pelkėje skandina „tinginius, bailius ir kūniškai negarbingus“.
Šie trys lotyniški žodžiai apima vieno germaniško žodžio argr reikšmes. Šiaurės germanų skandinavų ragr / argr reiškė „nevyriškas, bailus, norintis atlikti moters vaidmenį sekse“. Senovėje užrašytas germanų priežodis, kad kiekvienas sendamas tampa ragr. Vadinasi, su amžiumi vyriškumas traukiasi. Galbūt, atlikus šeimos pareigą, vėl nėra gėdinga tapti pasyviu homoseksualu. XI a. Anglijos karalius vikingas Haroldas Kiškiakojis pokalbyje įžeidęs pašnekovą, kai paklausė, ar šio tėvas esąs kietas, ar minkštas. Ir tada susizgribęs karalius pasitaisęs: „Minkštas asmuo negali būti tėvas.“ Mes ir šiandien vartojame posakį „kietas vyras“, kai norime pagirti. Vikingų įstatymai vienu iš baudžiamų įžeidimų laikė vyro pavadinimą seksualiai naudojamu.
Olandijoje rasta 2 tūkst. metų senumo vadinamoji Weerdinge pora. Didesnis vyras išskrostu pilvu ir išvirtusiomis žarnomis kaire ranka laiko apkabinęs jaunesnį ir mažesnį. DNR tyrimai parodė, kad jie iš vieno etnoso, bet ne kraujo giminės. Seksualinių mažumų aktyvistai šią porą ėmė versti brutaliai sunaikintos gėjų meilės ikona. Vertėtų atkreipti dėmesį, kad žiauriai užmušama porelė neturėtų galimybių apsikabinti ir išsitiesti ant nugarų vienas šalia kito. Be to, pora rasta pelkėje – tai primena anksčiau minėtą Tacito aprašymą.
Baltų mitologija, kaip ir baltų kalbos, turi labai daug archajiškų indoeuropietiškų pėdsakų. Pagal ją, pelkė yra vieta, kuri skiriasi nuo sukultūrinto žmonių pasaulio. Joje žaltvykslėmis reiškiasi dvasios, tupi velnias, bet užklysta ir žmogus. Tai tarsi tarpinė susitikimų vieta, tokia kaip ir kalnų viršūnės, kuriose daugelis tautų bendrauja su dievais. Geografinį paribį lengviausiai gali įveikti socialinį paribį įkūnijantys asmenys. Todėl inkai kalnų viršūnėse rituališkai žudydavo vaikus – taip juos pasiųsdavo pasiuntiniais pas dievus, nes vaikas dar yra paribyje, neatėjęs į suaugusiųjų visuomenės pasaulį.
Į dievus kreiptasi aukojant ar buriant. Būrimai iš žarnų žinomi visoje pagoniškoje Europoje. Galbūt Weerdinge vyro išskrodimas yra dievų žinios skaitymas per tą, kuris stovi paribyje. Poros mirtis panašesnė į ritualinį aukojimą, o ne į bausmę. Tad kitaip vertintinas ir Tacito užrašytas kitų germanų paprotys skandinti pelkėje.
Homoseksualumo ryšio su kariais būta ne tik pagoniškoje Europoje. Ne vienam macho, bušido gerbėjui, turinčiam savo supratimą apie samurajaus kelią, pasibaisėjimą sukeltų pareiškimas, kad paauglys be vyresnio meilužio – tas pats, kas moteris be sutuoktinio. Deja, tai citata iš samurajų kodekso „Hagakurės“. Jame dėstoma, kad svarbiausias vyro sanguliavimo su vyru dėsnis – aukoti savo gyvenimą dėl kito žmogaus, ir pastebima, kad tokiu atveju neliks ką aukoti šeimininkui, o tai yra nemalonioji sanguliavimo dalis.
Gražulio skėtis
Senąją homoseksualumo sampratą, kai tokie santykiai buvo laikomi leidžiamais privačiame gyvenime, pakeitė krikščioniška iš judėjų ateinanti nuostata, kad tai yra blogybė bet kuriuo atveju. Demokratiškėjant mūsų civilizacijai, šis draudimas sulaukė pasipriešinimo iš homoseksualų ir jų rėmėjų. Kraštutinis draudimas galop sukėlė kraštutinį atsaką: „Visai negalima? Tada mes tuoksimės ir auginsime jūsų vaikus.“ Jausmo už praeities persekiojimo kaltę apimti parlamentai kelia rankas ir atiduoda vaikus dar nematytiems žmonijos istorijoje ugdymo eksperimentams.
Mūsų šeima turi didelį vaivorykštės spalvų skėtį, po kuriuo telpame dviese, tačiau naudojame ir po vieną. Jo vardas yra Gražulio skėtis. Jis saugo nuo lietaus, o mosavimas kumščiais saugo nuo įkalinto potraukio, kaip sako specialistai. Neseniai Gedimino prospekte, dulkiant vasaros lietučiui, mano žmoną, einančią su tuo skėčiu, pralenkė apyjaunis vyras. Jausdamas pareigą kovoti, jis sustojęs atsigręžė ir mano žmoną išvadino iškrypėle.
Kol tokie kietuoliai turės tokį supratimą, tol vyks gėjų paradai, nes tai jų sugalvotas būdas gauti vietą po saule. Kol jie nepasijus saugūs, tol gindamiesi puls šeimos institutą. Kol jie puls šeimos institutą, tol šeimos nariai gins savo teritoriją. Jei negins, bus pažeistos jų teisės, ir augs nesaugumo jausmas kitoje pusėje. Yra toks įprotis, ypač būdingas alkanam, – apžioti kuo daugiau.
Žmonija anksčiau šį klausimą spręsdavo nustatydama visuomenėje teritorijas vienam ir kitam seksualiniam elgesiui. Tai ne žemės sklypai vienokiems ar kitokiems santykiams, o elgesio normos, tų santykių vieta socialiniame ir individo gyvenime. Dabar, po ilgo vienos teritorijos dominavimo, vėl pripažįstamas įvairus seksualumas. Tebesitęsiantys ginčai tėra pliūpsniai ieškant pusiausvyros. Homoseksualams tiesiog reikia savo stalčiuko. Ir jo gamyba tebesitęsia.