R. Bogdanas. Sprogimai Paryžiuje – kalašnikovas Vilniaus troleibuse

Jei sutemus virš miesto dūzgia sraigtasparnis – gerų naujienų nelauk. Taip ir buvo. Skersai Vilniaus keliavo nestabilios psichikos smulkus nusikaltėlis, ginkluotas Kalašnikovu su 30 kovinių šovinių. Visa laimė, gerai baigėsi.

O kas galėjo nutikti? Visų pirma, jo veidas labai greitai tapo žinomas. Daugybė žmonių sėdi kavinėse ar autobusuose ir naršo po portalus. Galėjo atsirasti savimi pasitikintis vyras, kuris jį atpažintų ir bandytų sulaikyti (juk mes – drąsi tauta). Tikimybė šūviui padidėtų. Bet galėjo tiesiog autobuse ar troleibuse jį atpažinti. Tarkime, skaito mergina DELFI savo išmaniajame. Pakelia akis – o prieš ją tas pats paieškomojo veidas. O gal tiesiog automato vamzdžio galas netyčia iš po striukės išlindo. Siaubo pilnas žvilgsnis merginą išduoda, ir bėglys iš baimės ima lieti kulkomis keleivius.

Daugeliui tik atrodo, kad ne mūsų kieme vykstantys įvykiai jų neliečia, todėl yra neverti dėmesio. Vakarykštis nutikimas dar kartą primena, kad drugelio plastelėjimas prie dinozauro ausies susiklosčius aplinkybių grandinei gali virsti vėtra virš Niujorko.

Šįkart grandinė visai trumpa: Paryžiuje įvyksta keli koordinuoti teroro aktai, kaip atsakas į tai Lietuvos policininkams išduodami automatiniai ginklai, kaip to pasekmė – atsidūrėme per plauką nuo kraujo Vilniuje. Tiki, kad politika nuobodu, nebalsuoji, kalbas apie terorizmą laikai dar vienu politikavimu, o tada politika ateina į tavo gyvenimą kulkos pavidalu ir jį nutraukia.

Laukiniai Vakarai?

Tiesą sakant, kraujo buvo. Policininkas prieš kelias dienas lindo į kioską benamio traukti, ir jo kalašnikovas iššovė. Kulka lengvai kliudė benamį. Manyčiau, suvestinėse, kurios gula ir ant generalinio policijos komisaro, ir vidaus reikalų ministro stalų, šis įvykis buvo paminėtas. Akivaizdu, jog nemokama elgtis su ginklu: šovinys vamzdyje, saugiklis išjungtas. Ar čia laukiniai Vakarai, ar per didelė veiksmo filmų įtaka?

Pažiūrėkite į medžiotojus: baigėsi varymas, visi atlenkia vamzdžius, išima šovinius. Visi žino, kad negalima vaikščioti užtaisytu šautuvu išjungus saugiklį. Kodėl policija to nežino? Kodėl jos vadovybė nepasivargina įkalti į galvą elementarių saugaus elgesio su ginklu taisyklių ir nekreipia dėmesio į įspėjantį įvykį? Ar todėl, kad peršautas benamis niekur nesiskųs?

Dejuojama, kad policijai trūksta ginklų, bet net su tais, kuriuos turi, pasirodo, nemokama elgtis. Tačiau norima dar, ir naujesnių. Panašu į vaikinus, kurių mąstymo erdvė mažesnė už jų automobilių variklių tūrį ir kurie nori dar ir dar galingiau, iki sustoja autobusų stotelėje, sutraiškę būrį žmonių.

Vakar Vilnius buvo po laiminga žvaigžde

Kaip skelbiama, bėglys nekliudomai įėjo į namą, kur vėliau buvo suimtas, nors prieigose jo tykojo policija. Tai jau ne ginklų, o atsakingumo stoka. Galbūt vyrai pasakojosi anekdotus ir taip smagiai juokėsi, kad pro ašaras nepamatė vidun prasmunkančio nusikaltėlio.

O šis, beje, galėjo būti ginkluotas – dar niekas nežinojo, jog ginklą jis jau išmetęs. Su ginkluotu ir užspeistu nestabilios psichikos nusikaltėliu grėstų drama Pelesos gatvėje. Tačiau Vilnius vakar buvo po laiminga žvaigžde, ir niekas nenukentėjo. Įskaitant ir patį nusikaltėlį.

Kada Lazdijų rajono miško keliuke pareigūnas peršovė jauną cigarečių kontrabandininką, vidaus reikalų ministras Saulius Skvernelis išplatintu raštu jį užsistojo ir pažadėjo ginti kiekvieną, kuris vykdys pareigą. Policininkų elgesys pagrobus iš jų automatą rodo, kad ministras autoriteto neturi ir jo pažadais nepatikėta.

Policija stovi komisariato kieme ir žiūri, kaip tik ką ginklu pareigūnui pagrasinęs nusikaltėlis ropščiasi per tvorą su kalašnikovu, kurį jam paliko automobilyje. Turbūt atsiminė, kad ginklas su pilna dėtuve, gal suvokė, jog priešais – didmiesčio gatvės, daugybė žmonių.

Bet pamiršo, kad prie diržo turi pistoletus, kad privalo užkardyti mirtiną pavojų visuomenei. Daug didesnį už tą, kurį kėlė miško keliuku sprunkantys kontrabandininkai. Akivaizdu, kad ministro rūpinimasis pareigūno santykiu su ginklu baigėsi viešu pasisakymu, bet ne teigiamais pokyčiais, nes šioje situacijoje nebuvo adekvataus atsako iš policijos.

Valstybės pagal statutą nepavaldysi

Vidaus reikalų ministrui yra pavesta atsakomybė už visuomenės saugumą, o rūpinimasis policininkais – plačios atsakomybės už gyventojų saugumą dalis. Bet profesinė patirtis tampa profesiniu ribotumu, kai ministrais tampa specialistai. Jie daugiau mato savo žinybos, o ne valstybės masteliu. Kas pripratęs pagal statutą, tas stokoja demokratinio valdymo įgūdžių. Todėl demokratinėse šalyse uniformuoti pareigūnai neskiriami nei vidaus reikalų, nei gynybos ministrais.
Mūsų visuomenėje dar gaji nuomonė, kad uniformuoti žmonės padarys tvarką. Viršūnę toks tikėjimas buvo pasiekęs, kai tauta rinkosi Rolandą Paksą, kuris turėjo lakūno uniformą ir rengė eitynes su fakelais, kaip kovingi tvarkdariai naciai.

Lakūno žvaigždė nusileido, tačiau dabar turime kaip niekada didelį skaičių pareigūnų, persimetusių į politiką. Nuvilsiu tikinčius jais: jei pažiūrėtume į kariškių valdymo pasekmes pasauliniu mastu, vaizdelis būtų labai liūdnas.

Valstybė yra sudėtingesnis darinys, nei statutiniai santykiai. Štai Egipte tvarką daro generolas al-Sisi, nuvertęs prezidentą. O Šarm-aš-Šeiche kaip buvo betvarkė oro uoste, taip ir liko. Baigėsi sprogmeniu rusų lėktuve ir milijardiniais nuostoliais Egipto turizmo sektoriui.

Stebėtiną atlaidumą dabar išsakė ekskomisaras Vytautas Grigaravičius, iš kurio alytiškiai tikisi gerų permainų mieste. Pats atsistatydinęs dėl tragiško auto įvykio, dabar jis užsistoja buvusį kolegą S. Skvernelį, kuris seniai užėmė vadovaujančias pareigas policijoje ir turėjo pakankamai svertų tvarkytis (buvo generalinio policijos komisaro pavaduotojas 2008-11, gen. komisaras 2011-14). Gal ne atsitiktinai „Tvarka ir teisingumas“ pasirinko jį kaip savo kandidatą į ministrus, o dėl tikėjimo uniformuotų žmonių gebėjimais. Tokio tikėjimo apstu autokratinėse šalyse, bet Europos Sąjungoje politinius sprendimus priima politikai.

S. Skvernelis net politiniame poste jaučiasi lyg kareivinėse: jo tiesioginis viršininkas esąs premjeras, o antro valstybėje vadovo Seimo pirmininkės skambutis tėra lyg iš kito dalinio, kuriam nepriklauso kištis. Loreta Graužinienė parodė rimtos ir nuoširdžios politikės susirūpinimą visuomenės saugumu ypatingos situacijos akivaizdoje, – kaip ir dera elgtis tokiose aukštose pareigose, – o atgal gavo saldofonišką atsaką.

Norint tarnauti policijoje – reikia mokytis. Lygiai taip pat reikia mokytis, norint dirbti politikoje ir valdyti valstybę. Ministro kėdė nėra mokinio suolas. Politinė kultūra nereikalinga policininkui, bet ministras su nuliu politinės kultūros – tai naujas reiškinys. Jei tokia tendencija įsivyrautų Lietuvoje, demokratijos indeksas kaipmat važiuotų žemyn, ir gyventojai tą greitai pajustų, – kaip pajuto šįkart neišlėkusios kulkos grėsmę šiąnakt.