R. Bogdanas. Tada buvo daug bailių ir atvirų priešų

Ar mes galime kalbėti apie savo buvusius priešus ir šnekinti juos, ar mes turime laikytis nuo jų atokiau ir nuduoti, kad jie neverti mūsų dėmesio? Priėjau štai tokią išvadą: jei ko nors prisibijome, esame linkę vaizduoti, jog tai neegzistuoja. Jei galime pažvelgti buvusiam priešui į akis – vadinasi, esame pasirengę ir šiandien vėl stoti prieš jį ir ginti savo įsitikinimus.

Šiuos apmąstymus paskatino artėjančios 25-osios Nepriklausomybės atkūrimo metinės. Mes turime tokią pačią mitinę sąmonę, kaip mūsų tolimi protėviai, tikėję prisikeliančiais ir atgimstančiais dievais. Jubiliejai lygiai tokią prasmę – jie yra proga pažvelgti į praeitį, ją aktualizuoti ir užtikrinti tęstinumą. Dievas Oziris, prisikeldamas pavasarį, egiptiečiams primindavo patį pirmąjį mitinių laikų įvykį, dėl kurio prasidėjo metų kaita, ir ritualu jie užtikrindavo, kad toliau nesustodamas suktųsi metų laikų ratas. Krikščionys irgi kiekvienais metais išgyvena prieš du tūkstančius metų įvykusią Kristaus mirtį ir prisikėlimą, taip sutvirtindami savo tikėjimą.

Valstybinės šventės sukurtos pagal mitinį modelį: kažkada įvykęs veiksmas tam tikrais švenčių ritualais kasmet atkartojamas, kad ir toliau išliktų to veiksmo pasekmė – valstybingumas. Kovo 11-osios minėjimo prasmė yra visiems drauge pasakyti, kad prieš 25-ius metus priimtas sprendimas atkurti Nepriklausomybę buvo teisingas ir kad mes norime, jog to sprendimo pasekmės, t.y., valstybingumas, toliau tęstųsi. Jei neliktų tai patvirtinančių piliečių, neliks ir valstybės.

Tačiau ne visi tada džiaugėsi Kovo 11-osios signatarų ryžtu. Buvo daug bailių ir prisitaikėlių, kurie iš saugaus atstumo stebėjo, kuo viskas baigsis. Apie juos atskira kalba. Bet buvo ir atvirų priešų, kurie neslėpė norintys mus sutraiškyti.

Vienas iš jų – Aleksandras Nevzorovas, labai garsus to meto televizijos žurnalistas iš Peterburgo. Perestroikos laikais jis kūrė populiariausią vakaro žinių laidą Sovietų Sąjungoje „600 sekundžių“. Temos apie korupciją ir komunistų privilegijas sutraukdavo milijonines auditorijas. Kada valdžia norėjo laidą uždaryti, kilo masiniai protestai, ir „600 sekundžių“ liko gyvuoti.

Per savo draugus Rusijoje pavyko surasti A. Nevzorovą, ir jis sutiko telefonu duoti interviu. Jį galite paskaityti čia.

A. Nevzorovas įvardina save kaip sovietinį pilietį, kurio Tėvynė žuvo 1991 m., ir jis didžiuojasi tuo, kad gynė ją kaip mokėdamas. „Nesvarbu, iš ko šaudai – ar iš televizijos kameros, ar iš automato,“ sakė jis man. Būtent šiam gabiam žurnalistui priklauso frazė, jog 1991 m. sausio 13-ąją „savi šaudė į savus“. Man jis apskritai atsisakė vertinti šį propagandinį teiginį, kurį paneigė ekspertizės ir tūkstančiai liudininkų. Tiesiog pasiūlė nesikapstyti po praeitį.

Beje, jis yra sukūręs ir mitą apie čečėnų pusėje prieš Rusiją kariavusias Baltijos šalių snaiperes baltomis kojinėmis. Tokią snaiperę propagandiniame A. Nevzorovo filme „Skaistykla“ suvaidino jo jojimo trenerė. Mitas apie šias snaiperes toks gajus, kad dabar vėl pasirodė kitu pavidalu – esą jos kariauja ukrainiečių pusėje prieš Rusiją.

Man buvo įdomu, kaip į praeitį žiūri buvęs priešas. Sužinojau ir pasidalinsiu su jumis.

Jis nori atsistoti į vieną gretą su mumis, apgaubti tą laikotarpį riteriška atmosfera, kur abi pusės yra vertos viena kitos: paskutiniai imperijos kareiviai ir kovotojai už Lietuvos laisvę. A. Nevzorovo pasaulyje nėra apvalančio žodžio „atgaila“. Jis pavydi mums beginklių drąsos ir bando sukurti dar vieną mitą, kuriame buvę priešai iš pagarbos sako vienas kitam: „Mano drauge“.

Bet pralietas kraujas beldžiasi į mano širdį, ir aš nesutinku laikyti priešo didvyriais žmonių, kurie buvo apsiginklavę iki dantų prieš beginklę laisvės dvasią ir turėjo visų Baltijos šalių karinės apygardos dalinių užnugarį. Pralaimėjus 1991 m. rugpjūčio pučui, Vilniaus garnizono kariškiai slapta išvežė tuos, atseit, „bebaimius imperijos karius“ į Baltarusiją.

Jie nemokėjo net garbingai pralaimėti. Mes Aukščiausioje Taryboje 1991 m. rugpjūčio 21 d. jau džiaugėmės pergale prieš pučistus Maskvoje, kai nuo upės pusės pasigirdo šūviai. Tai A. Nevzorovo šlovinami „didvyriai“, apimti bejėgiško pykčio pralaimėjus, privažiavę nušovė savanorį Artūrą Sakalauską ir spruko. Iš pamainos ėję du AT Apsaugos skyriaus vyrai ištuštino į jų tolstantį automobilį savo pistoletų apkabas. Kažkuriam užpuolikui, matyt, kliuvo, nes pametė automatą. Kaip paaiškėjo po ekspertizės, tas ginklas prieš mėnesį buvo panaudotas žudymui Medininkų poste.

Susidūrus su atsišaudyti pasiruošusiais ginkluotais vyrais, kaip nutiko Latvijos-Estijos pasienyje, jokie A. Nevzorovo įkalbinėjimai, kad jam reikia nufilmuotų karo kadrų, neįtikino tariamų drąsuolių pulti estų postą. Kitaip jie elgdavosi, kai užklupdavo beginklius ar nesipriešinančius.

Štai ką liudija dalyvavusieji su A. Nevzorovo palyda išpuoliuose prieš pirmąsias Lietuvos muitines: „Į veidus nemušėme, buvo įsakymas pėdsakų nepalikti. Buože į krūtinę, per inkstus... Privertėme muitininkus šliaužti asfaltu giedant Sovietų Sąjungos himną, vertėme juos gerti vogtą degtinę ir užkąsti sagomis iš jų mundurų.“ Sagos buvo su Vyčio ženklu.

Šitokie siautėjimai galiausiai juos atvedė į Medininkų žudynes, už kurias senaties nėra. Ir niekada nebus vietos tiems žmonėms nei ant laisvės kovotojų suolelio, nei šalia. Jie mums liks ten, kur ir buvo: kitoje pusėje ir įklimpę absurdiškame savo praeities pasaulyje. O mes žvelgsime į ateitį, neleisdami iškraipyti to, kas buvo.