R. Bogdanas. Tai mus paliko bagažinėje

Išniekinta ir įkalinta mergina iš Panevėžio, girdėjusi žagintojų planus ją paskandinti, kreipėsi pagalbos į valstybę, kad ją apgintų ir išsaugotų gyvybę. Sunku net įsivaizduoti, kokia viltis buvo numeris 112, kuriuo ji skambino net tris kartus, kuriuo net pusvalandį su ja kalbėjosi Bendrojo pagalbos centro (BPC) operatorė. Ir tas vilties šiaudas sudegė, kai į bagažinę ėmė veržtis dūmai.

Gelbėtojai policininkai net keturiais ekipažais dar neišaušus šukavo spėjamas pagrobimo apylinkes, tačiau be tikslesnių koordinačių jiems nepavyko aptikti ieškomo automobilio. Sulaukėme paaiškinimo, jog skambinančio be SIM kortelės telefono vietą pagal jo IMEI kodą automatiškai BPC pateikia tik vienas ryšio operatorius.

Kyla klausimas, kodėl nei „Bitė“, nei „Omnitel“ to nedaro, nors yra gavę kompensacijas iš valstybės darbui su BPC. Jei imi kompensaciją, t.y., atlygį, lyg ir privalėtum įgyvendinti funkciją, už kurią sumokėta. Bet jei garsiajai tetai iš Garliavos galima be pasekmių vos ne pusmetį neiti į darbą, tai stambiam verslui, matyt, galioja tos pačios taisyklės. Prekeiviai gali nedraudžiami viešai mulkinti, jog prekiauja telefono aparatais už 1 litą, nors tai tėra simbolinė įmoka už pirkimą išsimokėtinai, kuris prekę daro dar brangesnę nei mokant visą sumą iškart. Jokios priežiūros institucijos nesirūpina nei mažomis, nei didelėmis verslo banginių apgavystėmis. Mažos skriaudos nesiskaito. Sukruntama, kai mergina sudega bagažinėje su pagalbos telefonu rankoje.

BPC nuostatų 11.13 punktas teigia, jog įgyvendinamos priemonės, skirtos sumažinti melagingų pagalbos prašymų skaičių. Iš 4 mln. skambučių 0,6 mln. yra be SIM kortelių, ir 99.9 proc. jų yra melagingi. Nuostatuose ne veltui melagingi pranešimai išskirti atskiru punktu: jie sudaro 25 proc. visų skambučių. Vadinasi, gali būti situacijų, jog nelaimės ištiktas negalės prisiskambinti, nes kažkas linksminasi. Reikia itin primityvaus mastymo, kad taip pramogautum. Bet juk toną užduoda šou žvaigždutė, ant bajerio kvietęs gaisrinę – rinkėjai tokiam patiki dalyvauti visos šalies valdyme.

Jei melagingas skambutis yra kas ketvirtas, atsiliepiančio budrumas ir parengtis reaguoti tikrai mažėja. Nuolatinės apgavystės atbukina. Dabar turime tokius išdykavimus vainikuojantį rezultatą. Visi pokštininkai gali jaustis po kruopelytę prisidėję prie merginos žūties.

Ryšio operatoriai rodo į BPC: kažkas iš valdininkų genialiai sumąstęs, jog geriausia kova prieš melagingus pranešimus - blokuoti skambučius numeriu 112 be SIM kortelės. Geriausias vaistas nuo dantų skausmo yra giljotina.

Turbūt sudėtingiau, bet įmanoma būtų pagauti keletą meluojančių skambintojų ir paviešinti jiems skiriamas bausmes, kad kiti žinotų kvailo juokavimo kainą.

BPC viršininkas per nacionalinį radiją retoriškai klausė, negi BPC turėtų išplėšti iš operatorių telefono vietą? Išgirdęs tokį požiūrį pajutau, jog negaliu šia tema neparašyti. Atsakau viršininkui: ne tik turi išplėšti, bet privalo tai padaryti. Bet jo statute taip nėra parašyta.

Artūras Kedavičius įsiliejo į šlovingąsias tarybinės milicijos gretas 1988 m., per metus pakilo iki poskyrio vado. Tai buvo laikas, kai kiti liejosi į Sąjūdį, o sovietų režimo ramsčiai mėlynomis uniformomis rengė „bananų balių“ Vilniuje. Matyt, A. Kedavičiaus supratimo nepakeitė įvairiausi kursai, seminarai ir stažuotės, vardijamos jo biografijoje. Jei neparašyta „išplėšti“, vadinasi, lai dega (su nuoširdžiu apgailestavimu). Svarbiausia nepamiršti žurnalistą pataisyti, jog esi Viršininkas, o ne direktorius. Statutinis pareigūnas, o ne susivėlęs civiliokas.

Neabejoju, kad Evelinos ieškoję žmonės stengėsi užkirsti kelią nusikaltėliams, tačiau valstybės prižiūrimas mechanizmas, kainavęs už 80 mln. litų, nesuveikė. Pavienių asmenų pastangos ne visada būna tokios rezultatyvios, kaip nuolat pasirengusios suderintos sistemos veiksmai.

BPC nuostatų 11.5.1 straipsnis: „užtikrina operatyviai valdomų pajėgų išsiuntimą į nelaimės vietą“. Vadinasi, turi nurodyti, į kur vykti. Su Evelina, kaip skelbiama, bendravo kelios BPC operatorės ir policijos pareigūnai. Kol kas nematyti jokių paaiškinimų, kodėl niekam iš jų nešovė į galvą gauti informaciją apie merginos vietą iš operatorių. O gal paryčiais tokios galimybės nėra? Gal nelaimės numatytos tik darbo valandomis?

Jeigu ieškoti iškart metėsi keturi policijos ekipažai, reiškia, abejonių dėl tikro pavojaus nebuvo. Tų pačių nuostatų 11.12 straipsnis: „įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis automatiniu ir neautomatiniu būdu tvarko asmens ir kitokius duomenis, jei to reikia nustatytiems uždaviniams įgyvendinti“. Ryšio operatoriai patvirtina, jog informacija apie vietą pagal IMEI kodą teikiama įgaliotoms tarnyboms pagal paklausimus.

Bet nenustebčiau sužinojęs, jog „paklausimas“ reiškia specialių raštų su atitinkamais parašais siuntimą, jų svarstymą ir t.t. Ne tik manęs nenustebintų žinia, jog tinkamai užpildyta forma yra svarbiau už gyvybę.

Kraupi istorija Panevėžyje vienoje pusėje išrikiavo valdžios struktūras, stambų verslą ir padugnes, o kitoje liko išsivaikščiojanti Lietuva, uždaryta bagažinėje. Evelina jau buvo parašiusi pareiškimą išeiti iš gimnazijos, ruošėsi išvykti į užsienį. Ji neklydo, kad čia jos neišgelbės.