Dėsningą artėjimą prie tokio ar panašaus įvykio rodo visa Rusijos kurstomų įvykių raida. Jei beprotnamio palata nuolat gauna sprogmenų ir ugnies drauge su padrąsinimais dėl atkirčio priešiškai nusiteikusiam pasauliui – geros pabaigos nebūna.
Vladimirui Putinui bekeliaujant po Pietų Ameriką labai pagausėjo ginklų tiekimas iš Rusijos teroristams pietryčių Ukrainoje. Vakarai nesidavė kvailinami, kad eskalavimas vyksta be Rusijos prezidento žinios, ir paskelbė naujas sankcijas.
Matyt, to tikėtasi, bet išeities nebuvo: Ukrainos armija sėkmingai tęsia puolimą, siekdama apeiti Luhanską ir Donecką iš rytų ir atkirsti teroristus nuo sienos su Rusija. Todėl greta lengvųjų ginklų atsirado salvinės ugnies sistemos „Grad“ iš Rusijos.
Ukraina viešpatauja Donbaso ore, ir jos reaktyviniai lėktuvai Su25 remia žemės pajėgų puolimus. Separatistai labai stengiasi užimti bent vieną aerouostą.
Liepos 11d. vadinamosios Luhansko liaudies respublikos vadas Valerijus Bolotovas pranešė, kad jie užgrobę vieną Su25. Tik neaišku, kur šis gali stovėti, jei separatistai nekontroliuoja nė vieno pakilimo tako. Jei tik toks atsirastų, Donbaso padangėje turbūt kaipmat padaugėtų „užgrobtų“ lėktuvų, kuriuos esą pilotuoja sukilę prieš Kijevo chuntą šachtininkai.
Žlunga Maskvos planas išlaikyti teroristus iki naujų rinkimų į Aukščiausiąją Radą šį rudenį. Mat, rinkimams pietryčių Ukrainoje neįvykus galima teigti, kad tos dvi sritys neatstovaujamos parlamente, taigi jos jau ne visai Ukraina; kitas variantas - leisti rinkimams vykti separatistų priežiūroje ir taip paversti apsišaukėlius legaliai išrinkta valdžia, kuri žiūrės Maskvos kryptimi.
Iki šiol teroristai turėjo tik trumpiems atstumams skirtus priešlėktuvinius ginklus, šaunamus nuo peties. Jais numušė kelis žemai skrendančius Ukrainos sraigtasparnius ir lėktuvus. Birželio 29 teroristai nuo studentų bendrabučio stogo šovė nešiojamą raketą „Igla“ į keleivinį „Dniproavia“ lėktuvą, skraidinusį 50 keleivių iš Charkivo į Tbilisį. Laimei, „Igla“ siekia taikinius iki 4 km, o lėktuvas skrido aukščiau, todėl liko sveikas.
Tą pačią birželio 29 Rusijos gynybos ministerijos televizija „Zvezda“ pirmoji pranešė, kad separatistai pagrobė kelias priešlėktuvines sistemas „Buk“ iš ukrainiečių. Portalas vesti.ru rašė: „Dangų virš Donecko saugos „Buk“.
Tačiau Ukraina nepatvirtino, kad teroristai būtų perėmę bent vieną veikiantį kompleksą „Buk“. Tai, kad oro erdvė virš Donbaso nebuvo uždaryta virš 10 km aukštyje, rodo, kad, ukrainiečių duomenimis, separatistai neturėję tiek siekiančių ginklų.
Kai tankai tapo nebe naujiena ir didelio triukšmo nebekėlė, jie ėmė atvirai riedėti per Rusijos sieną į Ukrainą. Ukrainos šaltiniai praneša, kad naktį iš liepos 12 į 13 į Ukrainos teritoriją įsiveržė kolona iš tankų, šarvuočių ir šarvuotų sunkvežimių, pažymėta Rusijos taikdarių simbolika ir pirmą kartą iškėlusi ne kokias nors Georgijaus juostas, o Rusijos vėliavas. Artilerijos ir aviacijos smūgiais įsiveržimas buvo atmuštas, o liepos 13 Ukrainos kariuomenė pasiekė Luhansko priemiesčius, uždarinėdama apsupties žiedą.
Susidariusi kritiška separatistų padėtis įnešė sumaišties į kuriamą legendą apie sunkiosios ginkluotės trofėjinę kilmę. Kremliaus politologas Sergejus Kurginianas, kuris atvyko į Donecką ir keikė teroristų vadą Igorį Girkiną-Strelkovą už pasitraukimą iš Slaviansko, liepos 13 paskelbė video, kad Rusijos Federacijos „pilietinė visuomenė“ tuoj aprūpins separatistus „Bukais“.
Liepos 14 buvo numuštas ukrainiečių karinis transporto lėktuvas An-26, skridęs 6500 m aukštyje į Luhansko oro uostą, kuriame gynėsi apsuptas ukrainiečių dalinys. Ukrainiečiai spėjo, kad tai padarė raketa iš Rusijos. Kaip pranešė rusų portalas Vzgliad, lėktuvą numušė separatistai su pagrobtu „Buk“. Užimtas oro uostas galėtų visai pakeisti padėtį šitame kare, todėl pagalba apsuptiesiems buvo atakuota iki tol nenaudota sunkia ginkluote.
Liepos 17, 16:20 Vilniaus laiku netoli Donecko 10 500 m aukštyje iš radarų dingo Boeing777, kurį vedė Dnipropetrovsko dispečeriai. Po 17 min. rusų socialiniame tinkle „VKontakte“ atsirado I.Girkino – Strelkovo pranešimas, kad prie Torezo jie numušė paukštelį An26, kuris dabar voliojasi už šachtos. Tuoj tą patį pranešė Kremliaus „Life News“. Labai greitai paaiškėjo, jog tai Malaizijos avialinijų keleivinis lėktuvas. Pagyrūniška žinia dingo, bet trink netrynęs iš monitorių nors alkūnėmis – iš Google atminties jos neištrinsi.
Rusijos propaganda iškart pradėjo skleisti pasaką apie kažkokį ispaną dispečerį Karlosą, kuris ekrane matė šalia Boeing 777 du ukrainiečių Su 25, kurie pasišalinę prieš pat lėktuvo žūtį. To dispečerio egzistavimo vienintelis įrodymas – toji žinutė. Dar paleista versija, kad galimai taikyta į Rusijos prezidento lėktuvą, kurio skrydis tądien kirtosi su MH17 virš Varšuvos. Klaidintojai nekreipė dėmesio, kad Maskva ir Doneckas yra skirtingomis kryptimis nuo Varšuvos.
Žvalgybos sistema MASINT leidžia nustatyti raketos kelią pagal jos karščio pėdsaką. Šią informaciją turėjo gauti JAV pajėgų Europoje štabas Štutgarte. Akustinei žvalgybai naudojami palydovai turėjo nustatyti radaro veikimo vietą ir ginklo tipą.
„Buk“ yra priešlėktuvinis raketinis kompleksas, į kurį įeina ne tik savaeigis pabūklas, bet ir savaeigis radaras. Pastarasis gali jungtis į platesnį informacinį lauką ir gauti informaciją apie užfiksuotą objektą.
Pats pabūklas su keturiomis raketomis turi paprastesnį radarą, kuris negali skaityti lėktuvų atsakiklinį radijo švyturį (transponderį), bet gali nutaikyti. Pabūklo įgulą sudaro keturi gerai apmokyti nariai, nes šauti iš jo – tai ne iš Kalašnikovo. Pasak ukrainiečių žvalgybos, su „Buk“ buvo atsiųstas ir Rusijos ekipažas.
Taigi Rusija separatistams pakišo paruoštą mirtiną kuoką, bet dėl paprastumo nedavė akinių įsižiūrėti į auką. Tie ir nusprendė – jei atskrenda iš vakarų, vadinasi, priešas ukrainietis. Kad tai keleivinis lėktuvas, žinojo ir jį lydinčios Ukrainos, ir po penkių minučių turėjusios perimti Rusijos dispečerių tarnybos.
O žmonės, kuriems į rankas duotas grėsmingas ginklas, suvokia pasaulį Kremliaus propagandos pažeistomis smegenimis. Kai kurie į nelaisvę patekę separatistų kovotojai atsisako valgyti, nes tiki, kad juos maitina tik tam, kad paskui naudotų jų organus persodinimui.
MH17 žūtis pavertė karą rytų Ukrainoje tarptautiniu įvykiu. Pasaulio spauda aiškiai susiejo su šiuo aktu V.Putino režimą, ir demokratinių šalių lyderiai nuo Olandijos iki Australijos negali neatsižvelgti į pakitusias savo rinkėjų nuotaikas.
Diktatoriai iš dalies toleruojami, kol jie siautėja toli ar tarp savo sienų – kaip Mugabė Zimbabvėje ar Kimų dinastija Šiaurės Korėjoje. Visos žvalgybos kovoja, kad neadekvatūs režimai negautų galingos ginkluotės. Keleiviniai lėktuvai skraido aukštai virš Afganistano, Irako ir Palestinos, nes kovotojų raketos jų nesiekia.
Keleivinio lėktuvo žūtis nuo Rusijos pateikto ir po to paslėpto ginklo pastatė V.Putino režimą greta Muamaro Gaddafi, kuris slėpė teroristus, susprogdinusius keleivinį lėktuvą virš Lockerbie Škotijoje 1988. Kol M.Gaddafi namie sodino ant kuolų maištaujančius tuaregus, pasaulis tik raukėsi. Tačiau po Lockerbie net prancūzai nesiginčijo, kad jiems patogu pirkti dujas iš Libijos. Dėl tarptautinių sankcijų Libijos BVP smuko 25 proc., o galiausiai kilo pilietinis karas, nušlavęs M.Gaddafi ir jo klaną.
Legaliai registruota Lietuvoje viešoji įmonė „Karas ir taika“ surenka 13 500 litų humanitarinei paramai, kuri tiekiama ne per Ukrainos valdžios struktūras, o gabenama kažkam tiesiai į Donbasą. Dėkojama ir prisidėjusiems „mažiems broliukams“ lietuviams. Lrytas.lt žurnalistas Artūras Jančys liepos 16 nustatė, kad įmonės direktorius Vladimiras Kazakovas jau pakeliui į Donbasą su parama.
Jei iš Lietuvos perduodamas maistas teroristams ir jie pasistiprinę eina kariauti su Ukrainos kariuomene, ar tai nėra Lietuvoje legalizuota parama terorizmui ir antivalstybinei veiklai? O jei už atvežtus iš Lietuvos pinigus būtų perkamas kuras vilkikui, kuris naktį veža raketą paleidusį „Buk M1“ atgal į Rusiją, ar tai nebūtų tiesioginis dalyvavimas nusikaltime? Be to, atvežta pagalba yra morališkai separatistus skatinantis veiksnys.
Bet koks separatistų pastiprinimas, kuriam dega žalia šviesa Lietuvoje, yra gėda mūsų šaliai ir šaipymasis iš aukštų Lietuvos politikų pastangų remti kovą už Ukrainos vientisumą tarptautinėje arenoje. Tad prieš dairydamiesi lūžio Berlyne, Paryžiuje ar Romoje, pažiūrėkime, ar tragedija ties Donecku taps lūžio tašku Vilniui, kad jis sugebėtų laikytis nuoseklios pozicijos ne tik tarptautinėje arenoje, bet visų pirma savo namuose.