Šernų naikinimo komanda buvo duota, aptikus afrikinio kiaulių maro (AKM) virusą dviejuose šernuose, rastuose sausį Šalčininkų ir Alytaus-Varėnos rajonų ribose. Lietuvoje yra apie 60 000 šernų, o nuo pernai gegužės iki šių metų kovo sumedžiota 40 600. Viruso nešiotojų daugiau neaptikta. Didžioji mįslė, iš kur tos dvi gaišenos, jei daugiau infekuotų nėra.
Padedant Lenkijos ambasadai Vilniuje gavau išsamią informaciją, kokių priemonių ėmėsi Lenkija. Ten irgi aptikti tik du atvejai, bet Lenkijoje šernų nešaudo, nors turi jų net 250 000, ir tvoros netveria, nors sienų tarp valstybių gyvūnai nepripažįsta. Vienu iš tų atvejų dvėseliena gulėjo mažiau nei du km nuo sienos su Baltarusija. Nežinomo instinkto stumiamas ligotas žvėris kirto sieną, kad čia pat kristų lenkų žemėje.
Lietuvišką specifinę prevencinę priemonę pasiūlė Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba. Jos tinklalapyje įdėta „Mokslinė nuomonė dėl afrikinio kiaulių maro kontrolės ir prevencijos priemonių ir afrikinio kiaulių maro viruso plitimo šernų populiacijoje“. Nors nuomonės nepasirašė joks mokslininkas, nesunkiai pavyko išsiaiškinti, kad ji parengta Nacionalinės maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo institute. Buvau nukreiptas pas veterinarinės rizikos vertinimo skyriaus vedėją Eugenijų Jacevičių, bet pasirodė, jog šis gali detaliau kalbėtis, tik gavęs direktoriaus leidimą.
Tai, kad šią priemonę sabotavo dauguma Lietuvos medžiotojų, rodo, jog ne visi taip supranta tvarkos darymą ir yra galvojančių apie pasekmes. Ministro didžiavimasis efektyvia akcija būtų subliuškęs, jei jis žinotų, kad per ankstesnį sezoną be jo nurodymų buvo sumedžiota apie 42 000 šernų. Šernai yra vislūs.
Gamtos tyrimų centro vyriausiasis mokslo darbuotojas dr. Linas Balčiauskas labai skeptiškai vertino užmojį palikti tik 10 proc. šernų. Atsikurti nuo tokio drastiško naikinimo prireiktų nuo 5 iki 10 metų. Šernai yra viena iš ekologinės sistemos dalių, be kurios sutrinka pusiausvyra gamtoje. Lydraštis naikinimui teigia, kad „sumažinus šernų skaičių, labai didelės žalos gamtai nebus padaryta“.
L. Balčiauskas paaiškina, jog šernai yra svarbūs vilkų racione, ir juos turėtų kažkas pakeisti: imtų mažėti stirnų, kurios ne taip greitai atsikuria, o žmonės imtų piktintis dėl padažnėjusių išpuolių prieš naminius gyvūnus ir reikalauti mažinti vilkų skaičių. Tada pakiltų žalieji, ir turėtume jau socialinį konfliktą.
AKM virusas buvo nustatytas 1921 m. Kenijoje, bet vakcina kiaulėms mirtinai ligai iki šiol nesukurta. 1957 m. Lisabonoje nusileido lėktuvas iš Angolos. Iš jo oro uoste išmestos maisto atliekos pateko kiaulėms, ir virusas įsiplieskė. Ispanai jį išnaikino tik 1995 m.. Kadangi rūkymas viruso neužmuša, daugelis šalių uždarė rinkas garsiesiems Ispanijos kumpiams ir dešroms, o tai kainavo milijardus. Tačiau ispanai neišmąstė, kad reikia iššaudyti šernus. Jie rūpinosi sanitarija ir higiena kiaulių ūkiuose.
Pasaulinės Maisto ir žemės ūkio organizacijos (FAO) prie JT rekomendacijose, kaip kovoti prieš AKM, šernų naikinimas nenurodomas. Mes turime specifinį, grynai lietuvišką indėlį į kovą prieš AKM.
Tyrimai parodė, kad Afrikoje tapyrai serga, tačiau ligą kiaulėms perduoda ne jie tiesiogiai, o erkės. Eksperimentai parodė, kad laukinės Afrikos kiaulės gali pernešti ligą naminėms, jei tiesiogiai kontaktuoja. Mat Afrikoje kiaulės būna palaidos, kad pačios prasimanytų maisto. FAO teigia, jog „kiaulės užsikrečia per kontaktą su užkrėstomis kiaulėmis, per užkrėstą maistą, geriamą vandenį ir kraiką“. Nė žodžio apie šernus.
Afrikoje rengtos kampanijos ne šernus ir tapyrus šaudyti ar kiaules išskersti, o mokyti kaimiečius, kad kiaulėms skirtas maisto atliekas augintojai būtinai pavirintų pusvalandį 60C temperatūroje. To užtenka, kad virusas žūtų. FAO masinio skerdimo be atrankos nerekomenduoja net per ligos protrūkį, ir apibrėžia: „visos infekuotos ar kontaktavę kiaulės turi būti paskerstos; jų kūnai turi būti sudeginti arba giliai užkasti vietoje“. Esmė yra išmokyti atpažinti ligos požymius. Kiaulės išskerdžiamos tik salose, kad po to būtų atkurta sveika populiacija.
Į Lietuvą AKM pateko iš Baltarusijos. Savo akimis esu matęs, jog pasienyje batų dezinfekciją praeina tik keleiviai, o vairuotojai lieka sausais padais. Rinkdamas medžiagą, girdėjau pasakojimą, jog jau V. Mazuroniui paskelbus vajų, vienos mėsos perdirbimo įmonės savininko sūnus atvežė keliasdešimt šernų tiesiai iš medžioklės į įmonės teritoriją.
Tuo tarpu dzūkui liepiama papjauti savo vienatinę kiaulaitę, kad užkrato į įmonę neatvežtų. Tokia „mokslinė nuomonė“. Už tai jam skiriama pinigų maždaug 20 kg kiaulienos nusipirkti. Dar kartą pasitvirtina, kad požiūris į gyvūnus iš esmės atspindi požiūrį į žmones.
Jei atitinkamos institucijos pasirūpintų sukurti prevencijos, švietimo ir priežiūros sistemą, nereiktų varyti žmonių į neviltį ir nereiktų stebinti Briuselio, prašantis pinigų tvorai nuo Baltarusijos. Lenkijos žemės ūkio ir kaimo plėtros ministro įsakymu (2041 vasario 26) kaip atsargumo priemonė nurodyta „prieš išvežant kiaules iš ūkio, ne anksčiau kaip prieš 24 valandas atlikti klinikinius tyrimus“.
AKM platina ne tik šernai. Jau sujudo erkės po žiemos. Net musė gali pernešti virusą ir juo užkrėsti ilgiau nei 24 valandas po to, kai ji maitinosi ant sergančios kiaulės. Gal su pavasariu pakilsime prieš erkes ir muses?
Rusija sunerimusi dėl mūsų pieno produktų kokybės, o Omske penki pieno kombinato darbuotojai filmuojasi savo maudynes vonioje pieno, iš kurio gaminamas sūris. Rusijoje AKM paplitęs nuo pietų iki šiaurės, bet net virta lietuviška ar lenkiška dešra laikoma pavojinga. Dėl keturių šernų (net ne kiaulių) gaišenų pasienyje embargo kiaulienai įvedama visoms ES valstybėms.
Aišku, mūsų tarnyboms dar toli iki tokio neadekvatumo, tačiau minėtos specifinės lietuviškos atsargumo priemonės rodo, kad sėkmingai judame ta kryptimi, nešami tvarkos ir teisingumo erelio (dėmesio: o gal ir jis blusą su AKM pasigavęs?). Juokingai atrodytų, jei ekologinės pusiausvyros griovimas, smulkių ūkininkų skurdinimas ir pinigų beprasmei tvorai melžimas nedarytų žalos visai valstybei.